Konstitucinis Teismas paskelbė išvadą, kurioje pripažino, kad Seimo narys Kęstutis Pūkas, priekabiavęs prie savo padėjėjų-sekretorių ir šiose pareigose įsidarbinti norėjusių merginų, šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė Seimo nario priesaiką. Teismas konstatavo, kad priekabiavimu yra pažeidžiamos Konstitucijos saugomos žmogaus teisės į orumo apsaugą, asmens ir privataus gyvenimo neliečiamumą, taip pat teisė nebūti diskriminuojamam. Tai reiškia, kad seksualinis priekabiavimas ir priekabiavimas dėl lyties yra nesuderinami su pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis ir pirmiausia su žmogaus orumo apsauga.
Viešojoje erdvėje skambant vis naujiems moterų liudijimams apie patirtą seksualinį priekabiavimą ir sunkesnes seksualinės prievartos formas, išryškėjo įvairios reakcijos: tiek palaikymas, tiek ir įtarumas ar net panieka išdrįsusioms prabilti. Šios reakcijos atspindi, kiek priekabiavimas mūsų visuomenėje laikomas priimtinu, „normaliu“ reiškiniu. Socialiniuose tinkluose netgi baimintasi, kad bus uždraustas flirtas, o kolegei komplimentą pasakęs bendradarbis rizikuos prarasti ilgai kurtą karjerą ir reputaciją. Daliai žmonių seksualinio priekabiavimo sąvoka tapo erzinančia, konkretaus turinio neturinčia grėsme. Todėl prasminga atidžiau pažvelgti į šios sąvokos reikšmę, juolab kad ES mastu atliktas tyrimas atskleidė, kad seksualinį priekabiavimą bent kartą patyrė kas antra moteris[1].
Kas yra seksualinis priekabiavimas?
Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme seksualinis priekabiavimas apibrėžtas kaip „nepageidaujamas užgaulus žodžiu, raštu ar fiziniu veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, kai tokį elgesį lemia tikslas ar jo poveikis pakenkti asmens orumui, ypač sukuriant bauginančią, priešišką, žeminančią ar įžeidžiančią aplinką“. Šiai sampratai būdingi keli elementai.
Pirma, tai žmogaus orumą žeminantis elgesys. Orumo žeminimą (net jei priekabiautojas to tikslingai nesiekia) lemia tai, kad toks elgesys yra nepageidaujamas ir užgaulus, priekabiavimo auka yra sudaiktinama, laikoma seksualiniu objektu, o ne asmenybe. Tuo seksualinis priekabiavimas skiriasi nuo flirto, vykstančio abipusiu sutikimu.
Antra, tai seksualinio pobūdžio veiksmai. Šiuo požymiu seksualinis priekabiavimas skiriasi nuo kitokio priekabiavimo dėl lyties, kuris gali pasireikšti žeminančiomis replikomis apie konkrečios lyties asmenis ar seksistiniais juokeliais, tačiau neturi seksualinės potekstės. Tiek seksualinis priekabiavimas, tiek ir priekabiavimas dėl lyties yra diskriminacijos apraiškos ir yra draudžiami.
Trečia, seksualinis priekabiavimas gali būti išreikštas įvairiais nepageidaujamais veiksmais. Pavyzdžiui, gali būti išskiriamos fizinė (lietimas, apkabinimas, bučiavimas), žodinė (seksualinio pobūdžio pastabos, juokeliai, įžeidžiantys klausimai apie asmeninį gyvenimą) ir nežodinė (seksualinio turinio nuotraukų, vaizdo įrašų rodymas, gašlus spoksojimas, gestai) seksualinio priekabiavimo formos. Priekabiaujama gali būti ir virtualioje erdvėje, pvz., siunčiant privačias ar viešas seksualinio turinio žinutes[2].
Ketvirta, kadangi seksualinis priekabiavimas yra nepageidaujamas elgesys, svarbu, kaip šį elgesį suvokė asmuo, prie kurio priekabiauta. Paprastai priekabiavimas (tiek seksualinis, tiek ir dėl lyties) yra nulemtas ekonominės, socialinės, fizinės ar simbolinės (pvz., su patriarchaliniais stereotipais susijusios) galios disproporcijos tarp priekabiautojo ir asmens, prie kurio priekabiaujama. Todėl asmuo gali sutrikti, išsigąsti, nežinoti, kaip pasielgti. Šiuo požiūriu itin svarbus Konstitucinio Teismo pastebėjimas, kad priekabiavimo faktams nustatyti nebūtina, kad asmuo, prie kurio priekabiaujama, aiškiai ir kategoriškai prieštarautų tokiam elgesiui, kai akivaizdu, kad toks elgesys šiam asmeniui buvo nepriimtinas ir objektyviai įžeidžiamas[3].
Penkta, priklausomumo santykis nėra būtinas, kad nepageidaujamas užgaulus seksualinio pobūdžio elgesys būtų pripažintas seksualiniu priekabiavimu kitose nei baudžiamosios atsakomybės srityse.
Teisės svarba siekiant pokyčių
Kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, priekabiavimu neišvengiamai yra kėsinamasi ir į fizinį ar psichinį asmens neliečiamumą, sutrikdoma žmogaus fizinė, psichinė ir dvasinė būsena, gali būti pasunkinami santykiai su kitais asmenimis. Priekabiavimas gali sukelti ilgalaikes ar net nuolatines pasekmes, neigiamai veikiančias asmens privatų ir socialinį gyvenimą[4].
Nekyla abejonių, kad susiklostę elgesio modeliai, kai socialinės, ekonominės ar simbolinės galios persvarą turintis asmuo gali naudotis savo pozicija žemindamas kitą žmogų, nėra lengvai keičiami. Tam reikalingas nuoseklus pagarbos žmogui ugdymas, nepakantumo priekabiavimui įtvirtinimas valstybiniame ir privačiame sektoriuje – darbovietėse, švietimo ir kitose įstaigose.
Šiuo požiūriu reikšmingas vaidmuo tenka Darbo kodekso nuostatoms, įpareigojančioms darbdavį imtis priemonių, kad darbuotojas darbo vietoje nepatirtų seksualinio ir kitokio priekabiavimo, o skundą pateikęs asmuo būtų apsaugotas nuo priešiško elgesio ar neigiamų pasekmių[5]. Tokios priemonės galėtų apimti supažindinimą su neleistinu elgesiu, mokymus, aiškios skundų pateikimo ir nagrinėjimo procedūros sukūrimą ir kt.
Taip pat svarbios teisės normos, nustatančios atsakomybę už seksualinį priekabiavimą. Drausminė, civilinė, administracinė, o išimtiniais atvejais – ir baudžiamoji atsakomybė bent iš dalies padeda apginti pažeistą žmogiškąjį orumą.
Nustatytas seksualinis priekabiavimas yra viena iš priežasčių nutraukti darbo sutartį su priekabiavusiu darbuotoju[6], taip pat atleisti tokį asmenį iš valstybės tarnybos. Be to, darbdavys, neužtikrinęs, kad siekiantis įsidarbinti asmuo ar darbuotojas nepatirtų priekabiavimo ir seksualinio priekabiavimo, gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn – tokius skundus nagrinėja Lygių galimybių kontrolierius.
Pavojingiausios seksualinio priekabiavimo formos gali lemti ir baudžiamąją atsakomybę. Ji gali būti pritaikyta tam, „kas siekdamas seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo vulgariais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais ar užuominomis priekabiavo prie pagal tarnybą ar kitaip priklausomo asmens“[7]. Taigi būtina baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra nukentėjusiojo priklausomumas nuo kaltininko (tai gali būti tarnybinis ar kitoks priklausomumas, pvz. vaiko priklausomumas nuo tėvų ar globėjų, mokinio nuo mokytojo, studento nuo dėstytojo, paciento nuo gydytojo, įtariamojo nuo tyrėjo). Beje, panaikinus privataus kaltinimo procedūrą, nukentėjusieji nebeturi patys rinkti įrodymų, – už tai atsakingi policijos tyrėjai ir prokuroras.
Apibendrinant galima teigti, kad veiksmingai taikomos teisės normos yra būtinos siekiant atkurti galios pusiausvyrą, kurios nebuvimas yra prielaida priekabiavimo praktikoms. Šiuo požiūriu Konstitucinio Teismo išvada, parodžiusi, kad priekabiavimas gali lemti netgi konstitucinę aukščiausių valstybės pareigūnų atsakomybę, įgyja ypatingai didelę reikšmę patvirtinant, kad priekabiavimas yra žmogaus teisių pažeidimas, kuris turi būti vertinamas rimtai.
[1] Violence against women: an EU-wide survey. Main results report, p. 95, http://fra.europa.eu/en/publication/2014/violence-against-women-eu-wide-survey-main-results-report
[2] Ten pat, p. 97
[3] Konstitucinio Teismo 2017 m. gruodžio 19 d. išvada dėl Seimo nario Kęstučio Pūko veiksmų, 61.1 punktas.
[4] Ten pat, 20.4 punktas.
[5] Darbo kodekso 26 str. 2 d. 5 p.
[6] Darbo kodekso 58 str. 2 d. 4 p.
[7] Baudžiamojo kodekso 152 str.
Komentaras parengtas įgyvendinant Nevyriausybines organizacijas vienijančių asociacijų institucinio bendradarbiavimo stiprinimo projektą, finansuojamą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) lėšomis. Projektas skirtas stiprinti Žmogaus teisių organizacijų koaliciją.
