Daug teisininkų labai laukia Mediacijos įstatymo. Jis jau priimtas, o įsigalios 2019 m., dalis net 2020 m. Atsiranda nauja profesija – mediatoriai, ir naujos galimybės išbandyti savo jėgas įdomioje srityje. Tačiau kai kurie naujos sistemos, kuri priimta Lietuvoje, elementai man atrodo kaip žingnis atgal.
Kalbu apie privalomąją mediaciją šeimos ginčuose, kuri nėra jokia inovacija. Kitose valstybėse tokie dalykai, kaip ištuokos sunkinimas – t.y. kaltė kaip priežastis, išimtinai tik teisminė ištuoka, privalomoji mediacija – kaip tik nyksta, o pas mus jie grįžta. Pvz., Estijoje išsituokti galima kreipiantis į civilinės metrikacijos pareigūnus arba notarus. Prieš ištuokiant sutuoktinius, nereikia išspręsti tokių klausimų, kaip turto padalinimas ir vaikų globa, kuriems reikia kitų teisės nuostatų taikymo bei sudėtingesnės analizės. Galimybė išsituokti be išsamaus priežasčių pagrindimo laikoma žmogaus teise. Tačiau Lietuva renkasi kitokį kelią, t.y. tik teisminę ir visaapimančią ištuoką, vyro ir moters papildomumo ideologiją (žr. naująjį Šeimos stiprinimo įstatymą), ir privalomą mediaciją šeimos ginčuose. Sekama ne Skandinavija, kaip estai, o greičiau Lenkija, kur galimybės išsituokti „kaltieji“ dėl skyrybų asmenys apskritai neturi, jei nesutinka „nuskriaustieji” (žr. Babiarz v. Poland bylą).
Privalomoji mediacija ištuoką pasunkins ir pailgins, nes įvedamas dar vienas papildomas žingsnis, kurį privaloma atlikti. Be to, Lietuvoje labai dažnai ištuoką inicijuoja moterys, nes vyrams dėl praktinių priežasčių gali būti priimtina gyventi neišsituokus (po teismo sprendimo reikia mokėti alimentus vaikams, perduoti turtą). Taigi privalomoji mediacija gali turėti struktūrinę nelygybę gilinantį poveikį. Ji sukelia daugiau sunkumų ir uždeda papildomą naštą moterims, kurioms dėl praktinių priežasčių dažniausiai labiau reikia tos ištuokos. Be šeimos ginčų ilgesnio bei kiek sudėtingesnio sprendimo, jis gali tapti ir brangesnis. Juk privalomas mediatorius tokiais atvejais bus parenkamas bet koks iš sąrašo. Jei nori kažko geresnio ar ilgiau nei 4 valandoms, teks mokėti. Kas mokės? Ginčo šalys, o tiksliau, vėlgi tas pats asmuo, kuriam labiau reikia.
Yra ir dar viena didelė problema. Privalomoji mediacija šeimos ginčuose nenumato išimčių atskiriems atvejams. Tačiau tai kelia klausimą dėl suderinamumo su tarptautinės teisės reikalavimais, taikomiems smurto prieš moteris srityje. Tiek JT Konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (CEDAW), tiek Europos Sąjungos Aukų direktyva, tiek Europos Tarybos Konvencija dėl smurto artimoje aplinkoje ir smurto prieš moteris neleidžia taikyti privalomos mediacijos.
Žinoma, galima sakyti, kad tai galioja tik baudžiamajam procesui, o šeimos ginčas jau visai visai kas kita. Suprantama, kad privaloma teisminė mediacija šeimos ginčuose nėra tas pats, kas taikinimas baudžiamajam procese. Vis dėlto šalims tai sukels panašų efektą ir įspūdį, ir gali apsunkinti žmogaus teisių apsaugą. Įsivaizduokite paprastą daugelio aukų patiriamą situaciją. Ji skambina policijai dėl smurto, atliekamas tyrimas, galiausiai vyksta teismo procesas. Visais etapais jai pasiūlo susitaikyti, kaip rodo įvairūs tyrimai (pvz., žr. Valstybės kontrolės 2015 m. ataskaitą, ŽTSI aukų apklausas, 2015 m.). Ji nori skirtis, o čia jos laukia privalomoji mediacija su smurtautoju. Inovatyvu ar archaiška?
Galima iš dalies sutikti, kad ES teisė vis dėlto leidžia tokius teisėkūros pasirinkimus – o naujosios Europos Tarybos Konvencijos Lietuva nei ratifikavo, nei tam ruošiasi. Tačiau minėtą situaciją apskundus CEDAW komitetui arba Europos Žmogaus Teisių Teismui, yra tikėtina, kad valstybė būtų pripažinta pažeidusi atitinkamą Konvenciją. Peržiūrėjus paskutinių penkerių metų CEDAW komiteto rekomendacijas konkrečioms valstybėms, akivaizdu, kad nei vienu atveju CEDAW komitetas nepritarė mediacijai, o priešingai, griežtai kritikavo jos taikymą smurto artimoje aplinkoje aukoms. Jungtinių Tautų gairės, skirtos priimant teisės aktus dėl smurto prieš moteris (UN Handbook for Legislation on Violence against Women, 2010) taipogi siūlo mediacijos tokiais atvejais netaikyti.
Man pačiai teisės studijų metu labai patiko mediacija ir kiti susiję reikalai: taikomasis tarpininkavimas, arbitražas, derybos – viskas, kas leidžia šalims taikiai susitarti ir išeiti iš kambario paspaudus rankas, o ne vienam jaučiantis pralaimėjusiu ir nesuprastu. Vis dar manau, kad apskritai visos šios priemonės yra net labai geras dalykas.
Tačiau atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus dalykus, Mediacijos įstatymą prieš jam įsigaliojant vertėtų koreguoti, numatant išimtį tokiems atvejams, kai šeimos ginčas kyla, patyrus smurtą artimoje aplinkoje. Taip pat verta pagalvoti, ar privalomos mediacijos institutas šeimos ginčams apskritai yra reikalingas. Juk inovacijas galima skatinti ir ne privalomai.
