Praeitą savaitę Vilniuje paskaitą skaitęs Brandeis universiteto (JAV) profesorius, pasaulinio garso istorikas Antony Polonsky sako, kad trijuose savo knygos „Žydai Lenkijoje ir Rusijoje“ tomuose siekė ištaisyti plačiai paplitusį per daug sentimentalų ir perdėtai negatyvų požiūrį į žydų praeitį.
Paradoksalu, tačiau žymiausias Lenkijos žydų istorijos tyrinėtojas užaugo ne lenkakalbėje šeimoje. Jo motinos šeima kilusi iš surusėjusių žydų, kurie gyveno Marijampolėje ir Smilgiuose (Panevėžio r.). Tėvo šeimos, šnekėjusios jidiš kalba, šaknys glūdi Baltarusijoje. Prof. A. Polonsky tėvai XIX a. pabaigoje emigravo į Pietų Afriką, kur gimė ir būsimasis profesorius. Į Lenkiją jis pirmą kartą atvyko 1965 m. rinkti medžiagos būsimai disertacijai apie konfliktą tarp Juzefo Pilsudskio ir Lenkijos parlamento.
„Kai reikėjo rinktis temą, nusprendžiau pasigilinti į fašizmo fenomeną. Maniau, kad viskas, kas buvo įdomu apie vokiškąjį fašizmą, jau išnagrinėta, todėl ieškojau Vokietijos fašizmui alternatyvos, ieškojau šalies, kuri turėtų fašistinę arba pusiau fašistinę praeitį. Pasirinkau Lenkiją“, – Oksfordo universitete apgintos disertacijos temos motyvus paaiškina istorikas. Jis iš pradžių manė, kad Lenkijos socialistinė sistema pranašesnė už Vakarų, kad laisvės suvaržymą kompensuoja didesnis ekonomikos augimas nei Vakaruose. Tačiau galutinai komunistine valdžia nusivylė po 1968 m. Varšuvos pakto šalių invazijos į Čekoslovakiją.
Mokslininkas savo knygoje nagrinėja kelias temas. Viena jų – didžiulė Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų svarba pasaulio žydų istorijai. Tačiau prof. A. Polonsky pastebi pavojų skaitant istoriją retrospektyviai: „Sunku parašyti Rytų Europos žydų istoriją išvengiant XX a. nacionalizmo, nacionalinio socializmo ir komunizmo judėjimų, kurie žydams turėjo įtakos. Iki Abiejų Tautų Respublikos (ATR) žlugimo galėjome kalbėti apie bendrą ATR žydų istoriją. Knygoje bandau aprašyti šį vienijantį bruožą kartu su regioniniais skirtumais iki ATR žydų atskyrimo. Taip pat bandau nusakyti panašumus ir skirtybes Lenkijos, Lietuvos ir Sovietų Sąjungos žydų gyvenime XX amžiuje.“
Pirmasis solidaus profesoriaus leidinio tomas skirtas žydų gyvenimui ATR. Jis tęsiasi nuo XIV a. pradžios, kai susiformavo gyvybinga, nors ir maža bendruomenė, iki XVIII a. vidurio. Tais laikais ATR žydų bendruomenė buvo didžiausia pasaulyje: ji išaugo nuo 25 tūkst. iki trijų ketvirtadalių milijono XVIII a. viduryje. Žydų padėtis išliko gana paradoksali: nors jų religija laikyta netgi žalinga, tačiau tuo pat metu žydai turėjo bendruomeninę autonomiją.
„Antrajame tome nagrinėju XVIII a. viduryje pradedamą jausti Apšvietos epochos filosofų įtaką. Žydai iš religinės ir kultūrinės bendruomenės narių tampa visateisiais piliečiais. Vakarų Europoje, kur žydų bendruomenė buvo nedidelė, šis procesas vyko gan sklandžiai. Vokietijoje, Austrijoje ir Vengrijoje jis buvo iš dalies sėkmingas, o ATR – sudėtingas ir nuolat atidėliojamas. Carinėje imperijoje, į kurią įėjo beveik visa Lietuva, ir Suvalkuose, kurie priklausė Lenkijai, žydai nebuvo visateisiai iki Vasario revoliucijos 1917 m. Tiktai Prūsiškoje Lenkijoje šis sukultūrinimo procesas buvo sėkmingas“, – pasakoja istorikas.
Carinėje Rusijoje neišvengta žydų pogromų. Jie pirmiausia paskatino masinę emigraciją. Iki 1914 m. beveik 2 milijonai žydų emigravo iš carinės Rusijos. Pogromai taip pat stabdė žydų integraciją, pavyzdžiui, Sankt Peterburge ar Varšuvoje. Žydų žudynės lėmė ir dviejų naujų judėjimų atsiradimą. Žydų nacionalizmas pasisakė už nacionalinės valstybės sukūrimą istorinėse žemėse arba kitur. Kitas judėjimas palaikė žydų autonomiją tiek carinėje Rusijoje, tiek Austrijos-Vengrijos imperijoje.
Istorikas konstatuoja, kad XX amžiaus žydų istorija, pateikta trečiajame tome, aptariamose žemėse yra tragiška. 1914 m. du trečdaliai pasaulio žydų gyveno šioje pasaulio dalyje. Dabar 80 proc. gyvena JAV ar Izraelyje. „XX amžių žydų evoliuciją Rytinėje Europoje lydi prieštaravimai. Viltis, kad naujos, nepriklausomos Lietuvos ir Lenkijos valstybės bus demokratinės, pliuralistinės ir žydų bendruomenėms ras deramą vietą, žlugo 1930 m. pabaigoje. Sovietų Sąjungoje revoliucijos sukeltas optimizmas, kad žydams bus suteikta autonomija, taip pat išgaravo. Tai mus atveda prie Holokausto“, – teigia prof. A. Polonsky.
Jis pastebi, kad žydams, kurių seneliai ir proseneliai emigravo iš Rytų Europos XIX ar XX a. pradžioje, sunku rasti bendrą kalbą su neseniai emigravusiais žydais arba tais, kurie pasiliko šiose žemėse: „Žydams, gyvenantiems Izraelyje ar diasporoje, religinis žydiško identiteto komponentas yra pats svarbiausias. Čia gyvenantiesiems svarbiau buvimas žydų bendruomenės dalimi, tautiškumas.“
Svečias paskaitą apibendrino vieno lenkų filosofo citata: „Studijuojame istoriją ne norėdami sužinoti, kaip elgtis ar kaip tapti sėkmingais, o tam, kad sužinotume, kas esame.“
Knyga „Žydai Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje“ (originalo pavadinime nėra Lietuvos) pernai pasirodė lietuviškai. Ją išvertė Indrė Joffytė ir Rūta Puišytė.
2013 m. Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Šarūnas Liekis kartu su prof. A. Polonsky ir prof. ChaeRan Freeze parengė studiją „Žydai buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nuo 1772 m.“ Tai solidus 500 puslapių leidinys, vienas iš Oksforde leidžiamo prestižinio akademinio žurnalo „Polin“ tomų.
