Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
X

Paremk Lietuvos žmogaus teisių centro veiklą!

Kasdien siekiame mažinti atotrūkį tarp deklaruojamų vertybių – laisva, vakarietiška, demokratiška, žmogaus teises užtikrinanti Lietuva – ir realybės, kurioje žmonės gyvena šiandien. Dirbame tam, kad užtikrintume žmogaus teises Lietuvoje ir padėtume kiekvienam jaustis oriai būnant savimi.

Reklaminis baneris Reklaminis baneris
Skaitinys

Psichologė: Neapykantos kalba nėra juokeliai, ji daro realų neigiamą poveikį žmonėms

Edita Dereškevičiūtė, asmeninio archyvo nuotr.

Edita Dereškevičiūtė, asmeninio archyvo nuotr.

nepyka.lt | 2021 03 19

Su žmonėmis, patyrusiais neapykantos atakas, bendraujanti Žmogaus studijų centro partnerė, psichologė dr. Edita Dereškevičiūtė teigia, kad tokie išpuoliai paliečia pačią žmogaus tapatybės šerdį, todėl jie turi žymiai ilgesnį ir stipresnį neigiamą poveikį, nes žmogus paprastai negali pakeisti tų savo savybių – rasės, lyties, amžiaus, tautybės ir kt. – dėl kurių ir tapo neapykantos  taikiniu.

Psichologė pabrėžia, jog neapykantos kalba nėra nekalti juokeliai internete, ji daro realų neigiamą poveikį žmonėms.

Kaip neapykantos kalba paveikia žmones?

Neapykantos kalba siunčia neigiamą žinutę apie aukas ir jų teisę priklausyti visuomenei. Taip  pažeidžiamas visuomenės narių lygiateisiškumo principas.

Lygiateisiškumo principas yra pamatinė vertybė, siekianti įtvirtinti žmogiškąjį orumą ir visiems asmenims suteikti galimybę pilnai realizuoti jų potencialą. Šį principą pažeidžiantys neapykantos nusikaltimai ir neapykantą kurstančios kalbos turi reikšmingą neigiamą ne tik realų, bet ir simbolinį poveikį ne tik nukentėjusiam, bet ir bendruomenėms, visuomenei.

Neapykantos kalbos taikinys yra asmens identitetas. Dėl to auka jaučia didesnę psichologinę žalą ir nerimą, nes negali pakeisti savybių, kurios padarė jį auka. Neapykantą kurstančių kalbų emocinis poveikis yra intensyvesnis nei patyrus kitokio motyvo nusikaltimus. Neapykantos nusikaltimų aukos dažniau nei nukentėję nuo kitų  nusikaltimų patiria ilgiau trunkančias neigiamas emocines pasekmes – išgyvena nerimą,  pyktį, liūdesį, depresiją, pažeminimą,  kai kurios – potrauminio streso sutrikimą, išgyvena psichologinę krizę.

Žmonės nuolat jaučiasi įbauginti dėl pakartotinio užpuolimo grėsmės. Juos apima nepasitikėjimas savimi dėl galimybių palaikyti savo tapatumą. Pasikeičia ir žmogaus saviraiška – apranga ir elgesys gali būti keičiami siekiant išvengti užpuolimo.

Neapykantos kalba daro poveikį visai bendruomenei, kurios atstovas susidūrė su neapykantos kalba. Taip padidėja pažeidžiamumo, nesaugumo jausmas, bendruomenė gali jaustis įbauginta dėl galimų išpuolių ateityje. Auga jų nepasitikėjimas, priešiškumas kitoms visuomenės grupėms, atsiskyrimas. Iššauktas priešiškumas tarp skirtingo tapatumo bendruomenių ir grupių sukelia saugumo ir viešosios tvarkos problemų, auga nepasitikėjimas valdžios institucijomis.

Neapykantos kalba daro ir socialinį poveikį – padidėja asmens izoliacija, atsiribojimas nuo žmonių, baimė išeiti iš saugių vietų. Be to, pablogėja arba prarandami santykiai su kitais žmonėmis. Atsiranda dirbtinis noras mažiau, arba atvirkščiai, daugiau tapatintis su marginalizuojama grupe. Pasikeičia jų požiūris į visuomenę – jie gali jaustis jos išduoti. .

Nukentėjusiojo artimieji taip pat gali nukentėti nuo neapykantos kalbos, nes yra siejami su socialine grupe, kuriai taikomos išankstinės neigiamos nuostatos.

Prasidėjusi visuomenės informavimo kampanija „Neapykantos kalba yra nusikaltimas“ rodo nuolatinį baimės ir nesaugumo jausmą, su kuriuo gyvena aukos. Ar įmanoma žmogui nekreipti dėmesio į neapykantos kalbą?

Sudėtinga dėl jau išvardytų priežasčių. Neapykantos kalba taikoma į asmens identitetą, auka negali pakeisti savo tapatybės savybių – dėl to žmogus dažniausiai patiria ilgalaikį neigiamą poveikį.

Visuomenės apklausos rodo, kad neapykantos kalbą gyventojai dažnai painioja su žodžio laisve…

Žodžio laisvė yra laisvė sakyti savo nuomonę, ką galvoju. Tai – demokratijos pagrindas. Ji turi ribas ir baigiasi ten, kur prasideda neapykantos kalba.

Neapykantos kalba yra viešas informacijos, kuria skatinama neapykanta, kurstoma diskriminuoti, susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo ar pažiūrų, skleidimas.

Kas vyksta žmogaus kūne realiu laiku patiriant neapykantos kalbą?  

Jei žmogus tokią situaciją suvokia kaip grėsmę, tai per šimtąsias sekundės dalis jis patiria daug fiziologinių reakcijų, kurios keičia kūno ir psichikos funkcionavimą. Savo esme šie pokyčiai yra evoliuciškai susiformavusios „priemonės“, kurios padeda individui greičiau pabėgti iš situacijos, įgyti reikiamų jėgų kovai arba jos išvengti. Dažniausiai reaguojama vienu iš trijų „sustink-kovok-bėk“ veikimo būdų. Konkreti žmogaus reakcija į grėsmę priklauso nuo momentinio situacijos įvertinimo ir asmens polinkio elgtis tam tikru būdu.

Ar dėl to, kad neapykantos kalba dažniausiai reiškiama  internete, kur vieni kitų nematome, ji mažiau skaudina, neigiamai paveikia?

Skirtingi žmonės reaguoja skirtingai. Internete komentarai dažnai yra anonimiški, todėl labiau nepagarbūs, įžeidžiantys, paniekinantys, parašyti grubia kalba, su grasinimais, keiksmažodžiais. „Į akis“ dažniausiai žmonės nedrįsta pasakyti  to, ką parašo internete tada, kai nenurodo savo tapatumo. Bendraudami tiesiogiai mes dažnai elgiamės maloniau, pagarbiau, nes siekiame „išsaugoti veidą“, nepažeisti visuotinai priimtinų bendravimo normų, bijome sulaukti neigiamo vertimo, atitinkamo atsako, bausmės.

Sakote, kad nereikia ieškoti kitataučių, jog žmonės yra nepakantūs ir šalia gyvenantiesiems. Iš kur tai kyla?

Priežasčių yra daug. Pagrindinė – mūsų pačių baimė, nesaugumas. Taip elgtis mus skatina, pasak evoliucinės psichologijos atstovų, pagrindinis žmogaus instinktas – išlikti. Todėl mes esame priešiški kitokiems, kurie gali iš mūsų „atimti“ išgyvenimui svarbius išteklius. Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad tose teritorijose – miestuose, kvartaluose, šalyse, kur gyvena daugiau žmonių – neapykantos nusikaltimų skaičius yra didesnis.

Kognityvinės psichologijos atstovai, nagrinėjantys mąstymo įtaką emocijoms ir elgesiui, teigia, kad neapykantą lemia perdėtas egocentrizmas – ypatingas pažeidžiamumas savimeilės, ambicijų ir savo teisių srityje. Žmonės, kurie yra perdėtai egocentriški, jaučiasi  nesaugūs, aplinkinių skriaudžiami, išnaudojami, tarsi kiti nuolat pamintų jų garbę, orumą. Kas dar būdinga – jie jaučiasi turį išskirtinių teisių (A. Hitlerio pavyzdys – vokiečiams reikalinga „gyvybinė erdvė“).

Iš egocentrizmo kyla iškreiptas kito arba kitokio asmens elgesio ir motyvų suvokimas, įtarumas. Atrodo, kad aplink mane – priešai, visi nori man pakenkti. Atsitiktinį žodį, žvilgsnį, veiksmą suvokiame kaip nukreiptą prieš mus – troleibuse užsienio kalba kalbančio asmens atsitiktinį prisilietimą ar stumtelėjimą suvokiu kaip tyčinį norą man ir kitiems lietuviams parodyti, kad mums savo šalyje jau nėra vietos…

Streso, grėsmės situacijoje realybę iškreipiantis mąstymas stiprėja – mums atrodo pavojingi su mumis nesusiję veiksmai, daromės šališki, „akli“ – matom, ką norim matyti, priskiriam neteisingus motyvus, pavyzdžiui – „jis norėjo mane pažeminti“. Kyla pyktis, priešiškumas – jausmai, kurie skatina kovoti, pulti.

Kaip patartumėte žmogui sustabdyti save, kai kyla noras paskelbti neapykantą kurstantį komentarą?

Tiesiog stabtelėti ir pagalvoti – kaip tai mane paveiktų, kaip aš jausčiausi, jei tai, ką noriu pasakyti, būtų skirta man ar mano artimam, mylimam žmogui. Tiesiog pabandyti „apsiauti kito žmogaus batus“, prisiminti auksinę taisyklę – „nesielk su kitu taip, kaip nenorėtum, kad su tavimi elgtųsi“.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos inicijuotas visuomenės nuomonės tyrimas parodė, kad 7 iš 10 žmonių, susidūrę su neapykantos kalba, niekur nesikreiptų ir niekur nepraneštų. Kaip manote, kodėl?

Pirma, dėl pasitikėjimo teisine sistema, teisėsaugos institucijomis ir pareigūnais stokos. Nukentėjusieji abejoja, ar teisėsaugos institucijos priims juos be išankstinio nusistatymo ir priešiškumo, ypač taip yra, jei jie jau buvo patyrę diskriminaciją, nepagarbą, ignoravimą, abejingumą. Aukos nerimauja, kad pareigūnai jomis nepatikės, nevertins jų pranešimo „rimtai“, kad pareigūnai turi svarbesnių reikalų. Aukos bijo patirti tolesnį traumavimą, nepagarbą, netoleranciją ar diskriminavimą iš pačių pareigūnų, nerimauja, kad bylos nagrinėjimo procesas bus ilgas ir traumuojantis, kad teks dar ir dar kartą išgyventi nemalonius jausmus susidūrus su kaltinamaisiais.

Antra, žmones stabdo baimė aplinkiniams atskleisti savo tapatybę. Aukos gali bijoti, kad jų artimiesiems, visuomenei ar kitiems reikšmingiems asmenims bus atskleista informacija, kurią jie slėpė. Tai ypatingai aktualu kalbant apie LGBT bendruomenės narius. Nukentėjusieji pabėgėliai, migrantai ar prieglobsčio prašytojai vengia pranešti apie neapykantos incidentus, nes bijo teisėsaugos, yra susirūpinę dėl savo statuso valstybėje ar vykstančių prieglobsčio suteikimo procedūrų. Neretai šie asmenys neturi asmens dokumentų, kas taip pat sulaiko juos nuo pranešimo apie neapykanta motyvuotus nusikaltimus.

Trečia, būdingas žemas savęs vertinimas, bejėgiškumas, abejonė,  „ar neapykantos nusikaltimas nėra tai, su kuo turiu susitaikyti“. Kai kurios aukos galvoja, kad neapykantos nusikaltimai yra „normalu“, nes nuo vaikystės įvairiose kasdieninėse situacijose (mokykloje, gyvenamojoje aplinkoje, darbovietėje) nuolat jautė diskriminaciją, patyčias dėl savo rasės, tautybės, religijos, negalios ar pan. Joms yra būdingas žemas savęs vertinimas, taip vadinamo „išmokto bejėgiškumo“ jausmas – jaučiasi esą menkesnės už kitus, nieko negalinčios pakeisti ir todėl nieko nedarančios, kad sustabdytų neapykantos nusikaltimus ar kalbas.

Kokios psichologinės pagalbos gali sulaukti žmonės, susidūrę su neapykantos nusikaltimais?

Yra nemažai nemokamą psichologinę pagalbą teikiančių įstaigų, jų sąrašas skelbiamas www.vlk.lt. Specializuotos pagalbos galima kreiptis į Žmogaus teisių stebėjimo institutą, mažumų teises atstovaujančias NVO.

Koks liudytojų vaidmuo? Kaip jie gali daugiau dalyvauti, prisidėti, kad Lietuvoje sumažėtų neapykantos kalbos atvejų?

Tiesiog netylėti, informuoti teisėsaugos pareigūnus ir institucijas. Emociškai paremti nukentėjusius.

Ką Lietuvoje galime padaryti, kad pakeltume tą bendrą empatijos lygį, kad žmonės labiau priimtų vieni kitus?

Pirmiausia padėtų mūsų atvirumas patiems sau apie mūsų pačių nesaugumą, baimes. Savo vidinių „demonų“ įsisąmoninimas ir tamsiosios pusės pripažinimas padeda geriau juos kontroliuoti. Labai padeda gilesnis pažinimas kitokių nei aš –  tada sumažėja stereotipų, šališkumo, pamatome, kuo esame panašūs, randame bendrų dalykų. Padeda pagarbi diskusija, kalbėjimasis.

***

Daugiau apie neapykantos kalbą ir neapykantos nusikaltimus galite skaityti informacinėje svetainėje Nepyka.lt. Jei įtariate, kad internete pastebėjote neapykantos kalbą, kreipkitės į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą arba praneškite šioje platformoje.

Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki