Nors Lietuvoje nagrinėjama svarbiausių istorinių įvykių, tokių kaip tremtis, sovietinės represijos ir karai, įtaka juos išgyvenusių žmonių psichikai, dr. Ruth Reches yra viena pirmųjų, kuri iš psichologinės perspektyvos ėmėsi analizuoti žydų genocidą patyrusiųjų ir išgyvenusiųjų patirtis. Mykolo Romerio universitete dr. R. Reches šia tema apsigynė mokslų daktaro disertaciją, o su šia skaudžia tema ją sieja ir asmeninis ryšys: mokslininkės seneliai išgyveno Holokaustą ir per stebuklą liko gyvi. Su R. Reches kalbamės apie tai, kokias psichologines traumas patyrė Holokaustą išgyvenę žmonės.
Kaip kito psichologijos mokslo požiūris į Holokausto temą?
Asmenys, Išgyvenę Holokaustą, patyrė traumuojančių įvykių: badą, ligas, fizinį, psichologinį smurtą, artimųjų netektis. Po karo išgyvenusieji turėjo susidoroti su trauminiais prisiminimais, susitaikyti su artimų žmonių praradimu. Visa tai sukeldavo fizinių ir psichinių sveikatos problemų. Šiems žmonėms buvo reikalinga psichologinė pagalba. Su jais dirbo medikai, psichologai ir psichiatrai, siekdami išsiaiškinti, kokių padarinių turėjo Holokausto trauma.
Dauguma pirmųjų psichologinių tyrimų, atliktų su išgyvenusiais Holokaustą, buvo fokusuojami į patologines pasekmes. Tuomečiuose tyrimuose buvo fiksuojami Holokaustą išgyvenusiųjų depresijos simptomai, kognityvinės ir atminties problemos, kaltės jausmas, žema psichologinė gerovė ir problemos, susijusios su emocijų raiška, asmenybės slopinimu ir tarpasmeninių santykių sunkumais. Holokaustas padarė ypač didelę įtaką, nustatant potrauminio streso sutrikimo diagnozę. Be to, buvo ištirtos fizinės sveikatos problemos, galimai susijusios su Holokaustu, tokios kaip sergamumas vėžiu, osteoporozė.
Priešingai nei tyrimuose, kuriuose buvo nagrinėjami patologiniai Holokausto padariniai ir neadaptyvus išgyvenusiųjų atsakas į traumą, pastaraisiais dešimtmečiais daugiau dėmesio pradėta kreipti į psichologinį prisitaikymą ir sėkmingą savirealizaciją, išgyvenus Holokaustą.
Žydų tautos tradicijos ir istorija yra susipynusios su religija. Ar Holokaustas pakeitė išgyvenusiųjų santykį su Dievu?
Žydų tautos istorija yra neatsiejama nuo jų tikėjimo. Nesvarbu, ar žydai save laikė tikinčiais, ar ne, jie visi jautė tam tikrą ryšį su Dievu (švęsdami šventes, atlikdami religines apeigas, suteikdami vaikams žydiškus vardus).
Holokaustas iškėlė daug klausimų apie Dievo vaidmenį jame. Žydų mąstytojai, stengdamiesi atsakyti į šį klausimą, atskleidė skirtingus požiūrius. Vieni Holokaustą vertina kaip Dievo bausmę. Šia tema yra keletas variacijų. Pirmoji Holokausto priežastis suvokia kaip žydų, nutolusių nuo savo tikėjimo ir šaknų, nuodėmę. Antrasis požiūris teigia, kad Holokaustas – atsakas į reformistinių ir kitų neortodoksinių judaizmo formų atsiradimą ir plitimą. Trečioji pozicija teigia, kad sionizmas buvo nuodėmė, kuri sukėlė Holokaustą, nes žydai turėjo laukti Mesijo, o ne aktyviai bandyti sukurti žydų valstybę Palestinoje. Ketvirtoji pozicija: Holokaustas buvo nuodėmingos asimiliacijos su kitomis tautomis pasekmė.
Žydų mokslininkai kėlė klausimą ne tik apie priežastis, sukėlusias Holokaustą, bet ir apie po Holokausto pasikeitusį žmonių santykį su Dievu.
Vieni mąstytojai teigė, kad žmonės veikia laisva valia, todėl ne Dievas sukėlė Holokaustą, bet žmonės. Jų manymu, Dievas nėra visagalis ir viską žinantis, todėl nebuvo atsakingas už Holokaustą. Priešingai šiai nuomonei, kiti mokslininkai neišstūmė Dievo vaidmens iš Holokausto. Jie mano, kad žmonės, kilus Holokaustui, turėjo rasti naują Dievo apreiškimą. Negalima atsižadėti Dievo dėl Holokausto – tai yra pasidavimas Hitleriui. Holokaustas sunaikino tradicinę Sandorą tarp Dievo ir žydų, todėl žydai priversti sukurti savanoriškus santykius su Dievu. Išgyvenę Holokaustą žydai turi ne tik iš naujo apibrėžti santykius su Dievu, bet turi iš naujo apibrėžti Dievo sampratą apskritai.
Holokausto trauma iškėlė naujų iššūkių religijoje. Išgyvenę Holokausto baisumus žmonės negalėjo išlaikyti ankstesnio santykio su Dievu, jie ieškojo atsakymų vertindami aukščiausiosios jėgos ir paties žmogaus vaidmenį bei atsakomybę įvykusioje tragedijoje.
Jūsų tyrime dalyvavę asmenys karo metu buvo vaikai ir paaugliai. Kokie yra ankstyvos traumos ypatumai?
Išgyvenusiųjų amžius turėjo didelės reikšmės Holokausto metu. Vaikai ir pagyvenę žmonės buvo siunčiami į dujų kameras iš karto jiems atvykus į koncentracijos stovyklas. Paaugliai ir jauni suaugusieji buvo paliekami gyvi darbams. Vaikų išgyvenimas daugiau išimtis, o ne taisyklė. Todėl dauguma išgyvenusiųjų buvo paaugliai iki dvidešimties metų.
Išgyvenusieji koncentracijos stovyklose taip pat buvo tie, kurie atvyko į jas karo pabaigoje, nes buvo labai nedaug tokių, kurie sugebėjo ten išlikti ilgiau nei kelis mėnesius. Jaunesni vaikai daugiau galimybių išlikti turėjo slapstydamiesi.
Tyrėjai išskyrė amžiaus grupes ir joms būdingus potrauminius simptomus: nuo ketverių iki 11 metų išgyvenusieji kentė baimę ir nepasitikėjimą aplinka, nuo 11 iki 14 metų daugiausia patyrė nerimą, psichosomatinius simptomus, o vyresni paaugliai – depresiją.
Santykių faktoriuje taip pat pastebimi skirtumai, priklausomai nuo išgyvenusiųjų amžiaus. Vyresni išgyvenusieji, karo metu praradę partnerius ir vaikus, po karo labai daug investavo į savo naujai sukurtas šeimas. O jaunesni išgyvenusieji, kurie karo metu prarado tėvus, dažniau patyrė baimę būti palikti. Išgyvenusieji Holokaustą paauglystės amžiuje dažnai turėjo sunkumų santykiuose su savo vaikais, kai šie pasiekdavo paauglystės amžių.
Šeimos praradimas jaunesniems išgyvenusiesiems sukeldavo ilgalaikių traumuojančių pasekmių labiau nei vyresniems žmonėms. Jie teigė, kad šeimos praradimas vaikystėje ar paauglystėje sukėlė rimtesnių komplikacijų prieraišumo ir tėvystės gebėjime vėlesniame amžiuje nei išgyvenusiųjų patirtas vaikų praradimas Holokausto metu. Jaunesni išgyvenusieji prarasdavo pirminį prieraišumą. Ir nors teoretikas teigia, kad jaunesni išgyvenusieji sugebėjo greičiau atsigauti po Holokausto traumos nei vyresni, galima manyti, kad vaikystėje sugriautas saugus prieraišumas turėjo pasekmių visam likusiam išgyvenusiųjų gyvenimui.
Kokie išgyvenusiųjų tėvystės ypatumai?
Daugelis tyrimų, atliktų po karo, rodė, kad dauguma išgyvenusių asmenų, norėdami kuo greičiau atkurti savo šeimos gyvenimą po karo, sukūrė santykius be meilės, „nevilties santuokas“. Paprastai šie išgyvenę asmenys liko vedę, nors jiems trūko emocinių resursų, reikalingų intymumui, dėl to jiems buvo sunku suteikti vaikams tinkamą auklėjimą. Daugelis tėvų, išgyvenusių karą, emociniu požiūriu buvo nepasiekiami savo vaikų emocijų poreikiams galbūt dėl sunkumų rūpinantis vaikais ir nesugebėjimo gedėti savo mirusių artimųjų. Susidūrę su gyvenimo ir mirties klausimu, šie tėvai dažnai kentėjo nuo neapykantos sau ir bevertiškumo jausmo.
Tyrimais, nagrinėjusiais bendravimo stilius išgyvenusiųjų Holokaustą šeimose, nustatyti du pagrindiniai modeliai. Kai kurie tėvai, išgyvenę Holokaustą, pernelyg apkraudavo vaikus savo siaubo istorijomis arba, atvirkščiai, tylėjo apie savo patirtį, naudodami nežodinį ir netiesioginį bendravimo su jais stilių, kuris peraugdavo į kaltę. Šios komunikacijos rūšys dažnai gąsdino vaikus, dėl to jie įsitraukdavo į bauginančias fantazijas arba kęsdavo psichologinius sutrikimus. Per šiuos komunikacijos modelius tėvai vaikams perduodavo savo traumas.
Tyrėjai pateikė kelias priežastis, kodėl vyrai (šiuo atveju – tėvai) sunkiau išgyveno Holokaustą nei moterys (motinos). Jų argumentai susiję su tuo, kad moterys kalinimo metu palaikė ryšius su kitais kaliniais, o vyrai fokusavosi į „pažeistą patriarcho pasididžiavimą“.
Vyrai suvokia save kaip saugotoją ir tiekėją. Holokausto metu, kai su geto, koncentracijų stovyklų kaliniais buvo elgiamasi ne kaip su žmonėmis, vyrai jautėsi bejėgiai, tai paveikė jų savivoką. Vyrai turėjo suvokti ne tik tai, kad jie patys tapo bejėgiai, bet ir tai, jog nebegali apsaugoti savo šeimos. Yra tyrėjų, teigiančių, kad tie išgyvenę vaikai, kurie karo metu buvo su tėvu, buvo blogiau prisitaikę nei buvę su motina, nes tėvo suvokimas kaip silpnos būtybės sugriaudavo vaiko įsivaizduojamą galingo tėvo figūrą. Pažemintos motinos vaizdas yra mažiau gąsdinantis nei nesaugaus tėvo. Kita vertus, vaikai, Holokausto metu buvę su motinomis, turėtų būti labiau paveikti, kai traumuota motina negalėjo suteikti vaikui pamatinio saugumo jausmo.
Kalinamos moterys lengviau nei vyrai užmegzdavo santykius su kitais žmonėmis ir tai padėdavo joms išgyventi. Tai nulemta genų ir evoliucijos. Kaip „fiziškai silpnesnė lytis“ moterys sulaukdavo daugiau kitų apsaugos ir palaikymo nei fiziškai stiprūs ir nepriklausomi vyrai.
Alternatyvus požiūris, kuris taip pat pabrėžė didesnį vyrų pažeidžiamumą, susijęs su saugumu tuo metu, kai išgyvenusieji slapstėsi. Keli tyrimai rodo, kad berniukai, kurie per karą slėpėsi pas vietinius gyventojus, dėl žydiškos apipjaustymo tradicijos rizikavo labiau nei mergaitės. Dėl šios priežasties naciams buvo lengva nustatyti berniuko žydiškumą, todėl gyventojai mažiau norėdavo padėti berniukams nei mergaitėms. Mergaitės turėjo daugiau galimybių įtikinti nacius, kad jos – ne žydės. Dėl šių priežasčių besislapstantys berniukai patirdavo daugiau nerimo.
Apibendrinant galima teigti, kad Holokausto metu išgyvenusiųjų amžius buvo svarbus faktorius tiek paties karo metu, tiek ir po jo, kuriant savo šeimas ir santykius su savo vaikais. Mokslininkai vienareikšmiškai sutinka, kad vaikai labiau nei suaugusieji buvo paveikti Holokausto, bet ir palyginti lengviau sugebėjo atsigauti po jo. Tyrėjai išskiria ir su tėvyste susijusius Holokausto patyrimo ypatumus, tėvus apibrėždami kaip pažeidžiamus, praradusius šeimos maitintojo autoritetą, o motinas – kaip globojančias, sugebančias užmegzti ir palaikyti santykius su aplinkiniais, kad išgyventų.
Jūsų kalbinami žmonės buvo senyvo amžiaus. Kokia yra ankstyvos traumos įtaka senatvei?
Išgyvenusiems Holokaustą sulaukus senatvės, iškilo klausimas apie jų patirtos Holokausto traumos poveikį senėjimo procesui. Tyrėjai pradėjo aiškintis, kaip ankstyvoji trauma paveikia senatvę. Ar ankstyvos traumos poveikis yra nuolatinis? Ar neigiamas psichologinis poveikis išnyksta, kai išgyvenę asmenys yra jaunesni? O gal vėl atsiranda senėjimo procese? Interviu, kuriuose išgyvenusieji aptarė senėjimo procesą, jie palaikė tarpinę poziciją. Holokausto poveikis buvo juntamas visada, tačiau keletas išgyvenusių žmonių pastebėjo, kad psichologinis poveikis sustiprėjo senatvėje. Tyrimai patvirtino, kad vyresnio amžiaus žmonėms psichologiniai simptomai stiprėjo. Be to, senatvėje sumažėja traumos įveikos gebėjimai. Visgi kokios yra Holokausto išgyvenusių asmenų senėjimo ypatybės ir kodėl senatvėje sustiprėja reakcija į traumą, patirtą vaikystėje?
Kaip nurodo tyrėjai, senatvėje, sumažėjus išoriniams ir vidiniams resursams, įveikos mechanizmų efektyvumui, traumos įtaka žmogaus psichikai gali atsinaujinti. Tai įrodo ilgalaikiai traumuotų žmonių tyrimai. Klinikiniai tyrimai rodo, kad traumą gali sustiprinti įprasti senėjimo procesai, apimantys didėjantį sergamumą, silpnumą, priklausomybę, izoliaciją, institucionalizaciją, reikšmingų žmonių praradimas ir artėjanti mirtis. Ši patirtis gali rezonuoti panašius trauminius prisiminimus ir kliudyti prisitaikyti prie senyvo amžiaus. Be to, kadangi pagyvenę žmonės yra jautrūs kasdieniam stresui, jie ypač jautriai reaguoja į išskirtinį stresą. Izraelyje gyvenantys senyvo amžiaus žmonės, išgyvenę Holokaustą, jautė didelį stresą Persijos įlankos karo metu susidūrę su raketų išpuoliais, kuriuos lydėjo nuodingų dujų grėsmė. Dar vienas pavyzdys – išgyvenusiems Holokaustą, sirgusiems vėžiu, pasireiškė didesnis psichologinis distresas, palyginti su vėžiu sergančiais pacientais, kurie nebuvo išgyvenę Holokausto. Be to, senyvame amžiuje žmonės susiduria su gyvenimo pokyčiais: išėjimu į pensiją, vienatve. Tai gali tapti akstinu vėl atgaivinti reakcijas į trauminį patyrimą. Liga, silpnumas, priklausomybė, izoliacija ir vienatvė gali sutrikdyti gebėjimą susidoroti su trauma, o trauminiai prisiminimai – tapti labiau varginantys. Socialinės paramos nebuvimas gali prisidėti prie neigiamų pasekmių psichologinei gerovei. Taigi amžius gali būti rizikos faktorius anksčiau traumuotiems individams.
Nors šios srities moksliniai tyrimai yra nenuoseklūs, dauguma sutinka, kad senyvo amžiaus žmonių pažeidžiamumas dėl vaikystėje ar paauglystėje patirtos traumos gali padidėti. Net praėjus daugeliui metų po paleidimo, pabėgimo ar išlaisvinimo, išgyvenusiųjų karą ankstyvojo gyvenimo patirtis gali daryti įtaką visiems gyvenimo aspektams.
Po karo išgyvenusieji grįžo į savo tėvynę. Kaip jie buvo priimti ir kokią tai darė įtaką jų išgijimui?
Kaip nurodo dauguma tyrėjų, išgyvenusiuosius Holokaustą gydo ir jiems padeda atsigauti bei integruotis į visuomenę ne tik jų draugai ir šeimos, bet ir visa visuomenė, pasiruošusi išgirsti ir suprasti jų išgyventą traumą. Tai yra pagrindinis veiksnys, darantis įtaką jų potrauminei savireguliacijai. Kai išgyvenusiuosius veikia nepalaikančios ar kaltinančios kitų žmonių reakcijos, jie patiria „antrinį traumatizavimą“. Manoma, kad toks aplinkos nepriėmimas gali būti beveik toks pat žalingas, kaip ir pati trauma.
Žmonių reakcija į išgyvenusiuosius Holokaustą daugiausia buvo atmetimo. Žmonės, sužinoję, ką išgyvenusiems teko patirti karo metais, patyrė siaubą. Jie nenorėjo galvoti apie tai, kas nutiko, ir taip atstūmė išgyvenusiuosius, užuot padėję jiems atsigauti.
Išgyvenusieji iš tokių Europos šalių kaip Prancūzija, Belgija, Olandija buvo geranoriškai priimti savo namuose ir sugebėjo be didelių sunkumų reintegruotis į visuomenę, o išgyvenusieji iš Rytų Europos to padaryti negalėjo. Dauguma jų namuose sutiko priešpriešą, o ne džiaugsmą dėl išlikimo. Bulgarijos, Vengrijos, Rumunijos, Lenkijos, Lietuvos žydai buvo sutikti su antisemitinėmis nuotaikomis, kurias lydėjo aktyvūs priešiški veiksmai. Pavyzdžiui, pokario Lenkijoje per septynis pokario mėnesius buvo nužudyta 350 žydų – tai antisemitinių veiksmų rezultatas. Išgyvenusieji daugeliu atvejų suvokė, kad neįmanoma atsiimti savo daiktų ir namų iš juos užgrobusių žmonių po to, kai jie buvo jėga iš namų išvyti nacių.
Išgyvenusieji Holokaustą neturėjo galimybės po karo grįžti į palaikančią aplinką, nes dauguma jų prarado šeimas, namus, jų bendruomenės buvo sunaikintos, o gimtojoje šalyje visuomenė nenorėjo jų priimti. Dauguma išgyvenusiųjų buvo vieninteliai likę gyvi iš visos šeimos, jų turtas buvo nacionalizuotas ir dažniausiai negrąžintas. Grįžimas į tokią aplinką pagilino išgyvenusiųjų traumą. Bendruomenės ir ankstesnio išgyvenusiųjų Holokaustą gyvenimo sunaikinimas sugriovė jų esminį saugumo jausmą ir pakenkė jų tapatumo ir tęstinumo jausmams.
Kaip išgyvenusieji, po karo išvykę gyventi į Izraelį, buvo ten priimti?
Išgyvenusieji, netekę savo ikikarinės bendruomenės, būrėsi į grupeles pagal regioną ar miestą, ir šiose grupėse jie stengėsi, nors ir mažais veiksmais, bet palaikyti savo tęstinumo ir tapatumo jausmą.
Daugelis žydų po karo negrįžo į Lietuvą, bet emigravo į Izraelį, kur turėjo susikurti „naują tapatumą“. 1945 m. 90 000 žydų pabėgėlių atvyko į Palestiną iš Europos. Visi jie išgyveno nacių ar sovietų okupacijos laikotarpį, o dauguma buvo koncentracijos stovyklose. 1949 m. pabaigoje Izraelyje buvo apie 350 000 žydų, išgyvenusių Holokaustą. Jie sudarė trečdalį tuomečio Izraelio gyventojų.
Išgyvenusieji Holokaustą nebuvo šiltai priimti naujoje savo tėvynėje. 1940–1950 m. kūrėsi Izraelio valstybė ir kartu naujas žmonių tapatumas. „Neherojiški“ elementai naujoje valstybėje buvo nepageidaujami. Tuo metu vyravo nuomonė, kad žydai Europoje ėjo mirti kaip „avys į skerdyklą“, o tai neatitiko herojiškos Izraelio valstybės kūrimo vizijos. Be to, išgyvenusiųjų prisiminimai ir istorijos buvo socialinis, kolektyvinis tabu. Tuo laikotarpiu Izraelio visuomenė nenorėjo dorotis su trauminiais Holokausto prisiminimais, ji nenorėjo klausti ir negalėjo klausytis.
Žiniai apie Holokaustą pasiekus Palestiną, Holokausto liudininkų ir išgyvenusiųjų ignoravimui įtakos turėjo ir atsakomybės bei bejėgiškumo jausmas dėl to, kas karo metu vyko Europoje.
Kita vertus, išgyvenusieji susidurdavo su kaltės jausmu dėl to, kad jie išgyveno. Jei kas parodydavo susidomėjimą jų istorija, ji būdavo pasakojama tik tam, kad pateisintų pasakotojų išlikimą, kai kiti žuvo. Be to, atvykusieji į Izraelį jautė kalbos barjerą. Visa ši situacija turėjo įtakos tam, kad išgyvenusieji niekam nepasakojo savo istorijų, nebent šeimos nariams.
Kai kurie išgyvenusieji sugebėjo įsilieti į naują izraelietišką sionistinę visuomenę, su ja susitapatinti, užšaldyti savo trauminį patyrimą. Jie savarankiškai kovojo su naktiniais košmarais, vengdavo atsakyti į vaikų klausimus apie praeitį ar netgi falsifikuodavo savo istoriją, prisistatydami herojiškais kovotojais, gimusiais jau Izraelyje. Dauguma išgyvenusiųjų buvo siunčiami gyventi į kibucus, kur jiems suteikdavo hebrajiškus vardus ir mokydavo gyventi naujoje visuomenėje su sionistiniu tapatumu. Jie negavo profesionalios pagalbos ir buvo palikti vieni susidoroti su traumos pasekmėmis. Oficiali šalies politika teigė, kad išgyvenusiuosius reikia iš naujo mokyti mylėti naująją tėvynę ir integruoti moralines vertybes į Izraelio visuomenę. Prisiminimai apie Holokaustą visuomenėje buvo užšaldyti.
Tačiau 1950–1969 m. Izraelio politika ir socialinis gyvenimas po truputį pradėjo priimti Holokausto problemą. Tuo laiku įvyko trys įvykiai, padarę pradžią Holokausto trauminės patirties integracijai į visuomenę. Buvo priimtas įstatymas dėl grįžimo į istorinę tėvynę, kuriam įtakos turėjo Holokaustas ir kuriuo buvo siekiama, kad visi žydai turėtų prieglobstį. Buvo įsteigtas „Yad Vašem“ muziejus, kuris rinko duomenis apie Holokausto aukas. Buvo atnaujinti ekonominiai santykiai su Vokietija, o ši pradėjo mokėti kompensacijas nukentėjusiems per Holokaustą.
1960 m. pradžioje įvyko nacio A. Eichmano teismas ir tuomet Izraelis turėjo galimybę pirmą kartą išgirsti išgyvenusiųjų pasakojimus, juos išgyventi, integruoti jų trauminę patirtį ir taip kurti bendrą istorinį Holokausto paveikslą. Po A. Eichmano teismo Izraelio visuomenės požiūris į Holokaustą negrįžtamai pasikeitė. Naujai į Izraelį atvykę žydai po truputį įsiliejo į Izraelio gyvenimą, dalyvavo karuose, apie atvykėlius nebekalbėjo kaip apie avių bandą, o apie Holokaustą pradėjo kalbėti iš herojiškos pusės – apie Varšuvos geto, Sobiboro koncentracijos stovyklos sukilimus ir t. t.
Šiandien Izraelyje yra daugybė muziejų, organizacijų, institucijų, užsiimančių Holokausto istorija, švietimu apie Holokaustą, teikiančių psichologinę pagalbą išgyvenusiesiems.
