Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
X

Paremk Lietuvos žmogaus teisių centro veiklą!

Kasdien siekiame mažinti atotrūkį tarp deklaruojamų vertybių – laisva, vakarietiška, demokratiška, žmogaus teises užtikrinanti Lietuva – ir realybės, kurioje žmonės gyvena šiandien. Dirbame tam, kad užtikrintume žmogaus teises Lietuvoje ir padėtume kiekvienam jaustis oriai būnant savimi.

Reklaminis baneris Reklaminis baneris
Skaitinys

Ruth Reches. Holokaustas paveikė kitas, jo nepatyrusias kartas

Ruth Reches, laidos „Bus visko“ stop kadras.

Ruth Reches, laidos „Bus visko“ stop kadras.

Goda Rasčiūtė | 2023 05 22

Holokausto metu buvo nužudyti milijonai žmonių, o jo sukelta trauma paliko gilių žaizdų ne tik jį išgyvenusiems, bet ir vėlesnėms kartoms. Mokslininkai sutinka, kad Holokausto trauma skiriasi nuo kitų traumų. Kuo tiksliai? Ką patyrė žmonės, į visuomenę grįžę iš getų ir koncentracijos stovyklų? Kaip Holokaustas paveikė kitas kartas?

Apie tai manoteises.lt publikuosime penkių tekstų seriją, kurioje psichologijos mokslų daktarė, Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorė Ruth Reches atsakys į šiuos klausimus.

Pirmojoje dalyje R. Reches apibūdino Holokausto sukeltos traumos skirtingumą nuo kitų, antrojoje – įtaką taptybės kismui. Šioje R. Reches pasakoja, kaip Holokausto sukelta trauma paveikė kitas, Holokausto nepatyrusias kartas. Rašydama savo disertaciją, Holokausto traumos tyrėja kalbino Holokaustą išgyvenusius žmones. Su Ruth susirašinėjo Goda Rasčiūtė.

Pirmosios publikacijos apie Holokausto poveikį išgyvenusiųjų vaikams buvo paskelbtos septintojo dešimtmečio viduryje Kanadoje. Taip atsitiko dėl to, kad labai padidėjo išgyvenusių vaikų, besikreipiančių į gydymo įstaigas, skaičius. Tyrėjai ir gydytojai pastebėjo, kad išgyvenusių vaikų simptomai primena tuos, kokius turėjo išgyvenusieji. Kai kurie pažymėjo, kad vaikai prisistatė taip, tarsi patys būtų išgyvenę Holokaustą. 1960-ieji sutapo su laiku, kai daugelis išgyvenusių vaikų sulaukė paauglystės ir jauno pilnametystės. Paauglystė buvo ypač dažnas krizės taškas.

Buvo iškeltos kelios hipotezės apie išgyvenusiųjų šeimos aplinką, siekiant paaiškinti, kodėl vaikams pasireiškia depresijos, nerimo ir kiti sutrikimai.

1. Bihevioristinės teorijos šalininkai kalbėjo apie tai, kad išgyvenusių vaikams simptomai pasireiškia dėl netinkamo tėvų elgesio.

2. Psichoanalitikai – kad Holokaustą išgyvenę asmenys nesąmoningai į savo šeimos gyvenimą įtraukia traumos įveikimo procesą, kas vadinama „toksišku tėvų poveikiu“.

3. Psichologai, nagrinėjantys šeimos sistemų teoriją, teigė, kad trauma paveikia ne tik išgyvenusį asmenį, bet ir visa šeimą. Taip yra todėl, kad šeimos gyvenimo ciklas pasižymi emocinių ryšių užmezgimu ir nutraukimu. Šeimos yra unikalios sistemos, kurios gali būti sujungtos tik gimus arba santuokoje ir paliktos mirus ar skyryboms. Netekties ir išsiskyrimo patirtis šeimą lydi visą gyvenimą ir gebėjimas lengvai pereiti gyvenimo etapus kyla iš gebėjimo patirti išsiskyrimą optimaliu būdu, kiek įmanoma be konfliktų.

Išgyvenusieji negalėjo sklandžiai ir be konfliktų išgyventi atsiskyrimą nuo savo artimųjų, kurie žuvo per Holokaustą. Dėl to Holokaustą išgyvenusiems ypač sunku buvo susidoroti su atsiskyrimu ir praradimais, kurie kėlė sunkumų, ir užmezgant bei nutraukiant emocinius ryšius. Tokie sunkumai išgyvenusius žmones lydėjo iš karto po Holokausto, o vėliau jie susidūrė su sunkumais, kai tuos ryšius reikėjo nutraukti. Tai atitinka sunkumus užmezgant tėvų ir vaikų santykius, paremtus prieraišumu, ir juos nutraukiant vaikų atskyrimo-individualizavimo raidos fazėje.

Tyrinėjant prieraišumą, didžiausias dėmesys skiriamas kūdikiui kaip individualiam „formavimuisi“ šeimos sistemoje. Labai paprastas prieraišumo apibrėžimas yra tas, kad emocinis ryšys, susiformuojantis tarp kūdikio ir tėvų/suaugusiojo, skatina vaiką nelaimės metu ieškoti to suaugusiojo pagalbos. Vaikas gali sukurti saugų arba nesaugų prisirišimą prie savo tėvų ar globėjų, priklausomai nuo suaugusiųjų reakcijos į vaiką pobūdžio. Jei tėvai ar globėjai greitai ir nuosekliai reaguoja į vaiko poreikius, susiformuos saugus prieraišumas. Jei tėvai ar globėjai lėtai, nenuosekliai reaguoja arba nereaguoja, susiformuos nesaugus prieraišumas. Tėvų reakcijos nenuoseklumas sukels ambivalentišką prisirišimą, o nereagavimas – vengimą. Vaiko prisirišimas prie savo tėvų yra labai svarbus, nes moko vaiką emocinio reguliavimo. Nesusiformavus saugiam prieraišumui suaugęs vaikas turės psichologinių problemų.

Išgyvenusiųjų vaikams dažniausiai pasireikšdavo nerimo ir depresijos simptomai.

Padidėjęs nerimo lygis dažnai pasireikšdavo patiems išgyvenusiems, o išgyvenusieji dažnai buvo apibūdinami kaip per daug nerimaujantys tėvai. Per didelis nerimas buvo pastebimas motinos ir vaiko santykiuose nuo pat pradžių, kai išgyvenusios motinos per daug maitino savo kūdikius, bijodamos, kad jie išalks, ir visą naktį nuolat tikrindavo kūdikių kvėpavimą ir reaguodavo į bet kokius nedidelius sveikatos sutrikimo požymius. Išgyvenusieji nesąmoningai siekė apsaugoti savo vaikus nuo bet kokių kančių, todėl baimė, kad jų vaikai gali patirti žalą, dažnai buvo perdėta.

Išgyvenusiųjų vaikai taip pat dažnai pastebi, kad jų tėvai buvo itin budrūs ir saugojo juos. Nenuostabu, kad toks elgesys išgyvenusiųjų vaikams sukelė baimę, nepasitikėjimą, atsargumą ir įtarumą. Nors padidintas nerimo lygis galėjo būti tinkamas Holokausto sąlygomis, jis laikomas netinkamu taikos metu. Kai kurie išgyvenusieji ir toliau laikėsi itin budrių išgyvenimo strategijų, kurios galėjo būti labai svarbios jų išlikimui koncentracijos stovykloje, tačiau taikos metu laikomos paranojiškomis.

Depresija taip pat dominuoja, aprašant išgyvenusiųjų vaikų simptomus.

Tėvai, užsiėmę savo sielvartu dėl prarastų giminaičių, dažnai buvo emociškai nepasiekiami savo vaikams. Depresija sergantys ir nerimastingi tėvai buvo uždari ir nerodė šilumos savo vaikams, o tai turėjo įtakos tėvų ir vaikų santykiams.

Išgyvenusiems buvo būdinga tai, kad jie būdavo tvirtai įsikibę į savo artimuosius, viena vertus, bijodami juos prarasti, ir tuo pat metu tarsi atsiribodavo, kad nebūtų sužeisti, jei juos prarastų. Tokioje situacijoje esantys vaikai jautėsi ambivalentiškai dėl emocinio artumo troškimo, kuris dažnai likdavo nepatenkintas. Vaikai, būdami paauglystės amžiaus, siekė savarankiškumo, reaguodami į slegiantį per didelį tėvų nerimą ir apsaugą. Išgyvenusiųjų vaikams atsirasdavo „atsiskyrimo kaltė“ dėl noro atskirti nuo savo tėvų. Išgyvenusiųjų vaikai blaškėsi tarp noro užmegzti santykius už šeimos ribų ir sukurti tam tikrą autonomijos bei nepriklausomybės laipsnį, tačiau tuo pat metu norėdavo išlaikyti patogią priklausomybę nuo savo šeimos. Jie žinojo, kiek daug jų tėvai jau patyrė ir praradę, todėl norėjo apsaugoti juos nuo tolesnių išsiskyrimų. Dėl šios priežasties daugelis išgyvenusiųjų vaikų likdavo namuose ilgai po to, kai daugelis jų bendraamžių iš jų išsikraustydavo, taip išsaugodami simbiotinius, įtemptus santykius su savo šeima, kenkiant jų pačių autonomijai. Iš to kildavo pyktis, nukreiptas į vidų. Vaikai jautė pyktį savo tėvams, bet negalėjo arba nenorėjo jo nukreipti į savo tėvus, kad darydavo įtaką depresijos atsiradimui.

Tekstas yra  projektų „S4Change“, kurį finansuoja Europos Komisija, bei „Be Hate Free: laisvų nuo neapykantos bendruomenių kūrimas Lietuvoje“, kurį bendrai finansuoja Švedijos institutas ir Švedijos ambasada Vilniuje, dalis. Už teksto turinį ir jame išsakomas mintis projektus remiančios institucijos neatsako ir jam įtakos neturėjo.

eu, swedish institute, swedish embassy logotipai

Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki