Programos „Renkuosi mokyti!“ vadovas Artur Adam Markevič sako, kad geras mokytojas turi ne tik matyti, bandyti suprasti ir ugdyti vaikus, bet kartais pažvelgti ir į save. Jeigu reikia, pamiršti, ko yra išmokęs, kad pakeistų klaidingas savo nuostatas, ir mokytis suprasti pasaulį iš naujo. To labai dažnai prireikia, kalbant apie lyčių stereotipus.
Prie programos prisijungia šimtai mokytojų. Atrankos metu, ko gero, neįmanoma patikrinti jų stereotipų ir nuostatų visais klausimais. Kokių priemonių imatės, kad užtikrintumėte žmogaus teisėms jautrią, stereotipų nepersmelktą erdvę klasėse?
Kviečiame žmones, kurie nebūtinai turi pedagogo kvalifikaciją. Jie ateina iš labai skirtingų laukų. Vienas iš mūsų prioritetų – paskatinti prisijungti tuos, kurie nemažai savo srityje pasiekę ir rodo lyderystę. Tarkim, mums svarbu pritraukti moteris iš tiksliųjų mokslų sferos, kurios ateitų į švietimo sritį ne tik mokyti, bet ir parodyti, kad ši sritis atvira visiems. Berniukams ir mergaitėms. Į švietimo sistemą būtina įtraukti kuo įvairesnio profilio mokytojų, kad tas švietimas iš tikrųjų atspindėti modernaus pasaulio paveikslą.
Kompleksinė atranka skirta tam, kad galėtume pažinti to žmogaus nuostatas, suprasti, ką jis galvoja apie lytį, orientaciją, kilmę, koks jo požiūris į vaikus, visuomenę, žmonių tarpusavio santykius.
Mūsų programa trunka dvejus metus. Šiuo laikotarpiu mokytojai dalyvauja nuosekliame paruošime: susitinka su įvairių sričių ekspertais, kurie dalijasi ne tik teorinėmis įžvalgomis, bet ir praktiniais patarimais arba sprendimais, kaip elgtis, kaip skatinti mokinių diskusiją, nuomonių raišką, atsakymų paiešką.
Tai įgūdžiai, kurie svarbūs lyčių stereotipų, tolerancijos temose. Mokytojai ir mokiniai turi gebėti pažinti kito perspektyvą, nerūšiuoti žmonių pagal netinkamus, siaurus kriterijus. Taip pat mokytojams sudarytos sąlygos pasidalinti savo patirtimis mokykloje su bendruomene, kurioje sprendžiame įvairias problemas.
Ar kyla problemų ir dėl kai kurių mokytojų nuostatų lyties atžvilgiu?
Gali būti tokia situacija, kad mokytoja išgirsta, kaip jos kolegė sako: „Mergaitės, artėja dailyraščio konkursas. Kas jame nori dalyvauti?“. Ko gero, ta mokytoja nenorėjo nieko bloga. Tai nesąmoningai sukurtas stereotipas. Tačiau atrodo, kad taip atmetami visi berniukai, kurie galėtų domėtis tokiu konkursu. Iš kitos pusės – už šio pasakymo gali slypėti žinutė, kad galbūt iš mergaičių tikimasi tik gražaus rašymo, nepaisant to, ką ji rašo, svarbu, kad būtų gražu.
Kitas pavyzdys. Kai vienuoliktokai pasirenka fizikos pamokas ir klasėje susirenka aštuoni vaikinai ir viena mergina, mokytoja ar mokytojas, būna, lepteli, kokia ta mergina drąsi ar šauni. Iš vienos pusės, galbūt gera, kad mergina sulaukia palaikymo. Tačiau, jeigu toks buvo jos pasirinkimas, tokia žinutė konstatuoja, kad ta mergina kažkaip keistai pasirinko, reiškia, kažkas yra nenormalu. Taip jos klasės draugai supranta, kad su mergina tikriausiai reikia kažkaip kitaip elgtis. Tai tik rodo, kad stereotipinis mąstymas, nesugebėjimas pažvelgti į žmogų plačiau negu jo fizinės savybės, trukdo mums kurti efektyvius santykius ir formuoti visuomenę, kurioje kiekvienas gali jaustis įgalintas atskleisti savo potencialą.
Viena yra tai, ko mokykloje mokoma pagal švietimo programą. Tačiau kita – vadinamasis užslėpto turinio ugdymas (angl. hidden curriculum). Papasakokite, kas tai yra, ir kodėl tai reikšminga?
Tai – labai svarbi sąvoka šiuolaikiniame švietime, apie kurią turėtume daugiau kalbėti. Paslėptu ugdymo turiniu vadiname nepastebimą ugdymo aspektą, kurio mes nemokome tiesiogiai pagal ugdymo programą.
To nerasime vadovėliuose ar mokytojo skaidrėse. Tačiau tai pasireiškia per įvairius būdus, kaip yra pateikiama informacija tose pačiose knygose ar bendrojo ugdymo programose, kaip organizuojamas mokymosi procesas. Per netiesioginius kanalus mes taip pat mokome vaikus daugybės dalykų.
Dažniausiai apie tai kalbama kaip apie neigiamą reiškinį, bet reikia suprasti, kad yra ir teigiamų aspektų. Tarkime, mokykloje įprasta dirbti pagal tvarkaraštį – nuo skambučio iki skambučio, darbus būtina baigti laiku. Taip mokiniai mokomi disciplinos.
Tuo pat metu užslėptas ugdymas gali būti ir erdvė netinkamų, stereotipinių įgūdžių formavimui. Pavyzdžiui, vartant vadovėlį, galime matyti, kad ten, kur rašoma apie kažkokias vadovo savybes, nupieštas vyras. Knygoje turbūt nebus parašyta, kad vadovu gali būti tik vyras. Štai ir aš minėjau „vadovą“, o ne „vadovę“. Kalba, netiesioginės iliustracijos, netiesioginiai pavyzdžiai gali formuoti įsitikinimą, kad efektyviai vadovauti gali tiktai vyrai. O jeigu tai bus ne vyras, tai galbūt tik labai didelės išimties atveju.
Pažiūrėkime į istorijos pamokas. Žinome daugybę istorijos veikėjų, kūrėjų, kurie buvo vyrai ir tik dabar ateina suvokimas, kad labai didelę istorijos dalį sukūrė ir kuria moterys. Tačiau mokiniams tai siunčia žinutę.
Kaip manote, ar užslėptas ugdymas yra intencionalus procesas?
Demokratinėse visuomenėse tai labiau veikia kaip nesąmoningas dalykas, kylantis iš kultūrinio konteksto. Mokytojai turi gebėti kritiškai permąstyti, ką siūlo vaikams, su kokia veikla, tezėmis, pas juos ateina.
Noriu pridėti mintį, kuri gali būti suprasta kontraversiškai. Man atrodo, kad tai, jog Lietuvos mokyklose įvedėme gyvenimo įgūdžių pamokas, rodo didelį mūsų pralaimėjimą. Ne todėl, kad gyvenimo įgūdžių pamokos būtų blogos. Viskas su jomis gerai. Tiesiog kaip bendruomenė mes turėjome konstatuoti, kad nesugebame mokyti gyvenimo įgūdžių per kitas pamokas netiesiogiai. Mums nepavyksta perduoti to, ko vaikams reikia, kitų pamokų eigoje, todėl turime tai išskirti kaip atskirą discipliną.
Kaip tokį ugdymą galima paversti tikslingesniu, kuriančiu, naudingu jaunam žmogui?
Vienas iš metodų, kuris skatina platesnį pasaulio suvokimą ir žmogaus teisių pažinimą, tai yra mokinių kritinio mąstymo skatinimas. Mokytojo vaidmuo yra kertinis, nes jis gali padėti kurti tokią erdvę, kurioje vaikai galėtų kvestionuoti vienokius ar kitokius įsitikinimus, diskutuoti apie nuomonių įvairovę. Turime suprasti, kad mes niekada nesukursime tokios visuomenės, kur visi vadovausis vienodu principu, bet mokytojo funkcija padėti išmokti priimti kitokias nuomones ir požiūrius.
Labai paprasta ateiti į pamoką ir pasakyti, kad reikia toleruoti visus žmones. Tuomet vaikai linksės galva, kad, taip, aš turiu būti tolerantiškas. Tačiau ateiti į pamoką ir užvesti provokatyvią diskusiją apie tai, ar yra žmonių, kurių toleruoti negalime, yra visai kas kita. Toks klausimas gali paskatinti vaiką susimąstyti.
Rengiant mokytojus programai, atliekame pratimus, kurie skatina įsijausti į kito vaidmenį. Tai labai gerai veikia ir su mokiniais. Kai kalbame apie stereotipinį mąstymą, norą pašalinti klišes apie lytį, kilmę, socialinį statusą, diskutuoti apie tai gali būti sudėtinga, bet galima sukurti saugią erdvę, kurioje mokinys perima kito vaidmenį, gali pažvelgti iš kito perspektyvos ir pabandyti ją suprasti. Taip ta kita istorija gali tapti tavo istorija.
Ugdymo procese turime dar vieną sąvoką – pamiršti, ką išmokai (angl. unlearning). Kas tai yra ir kodėl tai svarbu švietimo sferoje?
Tai toks procesas, kai asmuo sąmoningai atsikrato pasenusių, klaidingų ir ne visada klaidingų žinių arba įpročių, įgūdžių tam, kad galėtų priimti naujas idėjas. Tam reikia pripažinti, kad įsitikinimai, informacija, kuria asmuo vadovaujasi, turi būti atnaujinta. Panašiai kaip su kompiuteriu.
Kompiuteryje kaupiame įvairią informaciją, galvodami, kad galbūt kada nors jos prireiks. Tada pamatome, kad jame nebeliko laisvos atminties, ir tenka peržiūrėti sukauptą informaciją. O ten tūkstančiai dokumentų. Dalis iš jų jau visiškai pasenę. Panašiai su mūsų įgūdžiais, įsitikinimais.
Vienaip mokėmės mokykloje prieš penkerius, dešimt metų ar sovietmečiu. Kitaip turime mokytis dabar. Toks įgūdis reikalingas šiuolaikiniam žmogui ir ne tik švietimo sferoje.
Kaip manote, kam šis įrankis svarbesnis – mokytojui ar mokiniui?
Mokytojams šis įrankis labai reikalingas. Dažnai susitinku su jais, vedu mokymus apie įtraukųjį ugdymą, bendraujame. Pasibaigus mokymams, mokytojai dažnai pasidalija, kad svarbiausias jų suvokimas, jog daug dalykų jie turi išmokti iš naujo. Ir jie supranta, kad tame yra vertė, jog jie neturėtų tam priešintis.
Nuolat kartoju, kad viena iš pagrindinių šiuolaikinio mokytojo profesinių kompetencijų yra gebėjimas reflektuoti savo profesinį elgesį ir sprendimus. Svarbu kovoti ne už savo įsitikinimus, o už tai, kad pavyktų dirbti su vaikais, padėti jiems atskleisti savo potencialą.
Kalbant apie mokinius, jie į mokyklą ateina su dideliu bagažu iš namų, savo artimos aplinkos. Mokykla turi galimybes, nors ir ribotas, tuos dalykus keisti, praplečiant mokinių mąstymą, sukuriant aplinką, kurioje jie gali kalbėtis apie dalykus, klausti.
Kalbėdami apie lyčių stereotipus ugdymo įstaigose, labai dažnai nukreipiame žvilgsnį į mergaites. Bet gi nuo to kenčia ir berniukai. Ar sutiktumėte, kad jie patiria didelį spaudimą?
Diskusijose apie lyčių stereotipus visada bandau kalbėti apie lyčių tarpusavio santykį, tai, kaip mes bendraujame vieni su kitais. Tai nėra kalbėjimas apie kažkokią vieną socialinę ar kokią kitą mokinių grupę. Tai aktualu visiems. Kai turime lyčių stereotipus, jie kenksmingi visiems, nes per greitai suklasifikuoja žmones ir susiaurina jų galimybes.
Rūpinamės, kad mums svarbu ugdyti mokinių emocinį raštingumą, mokinių gebėjimą atpažinti savo emocijas, apie jas kalbėti ir jomis dalintis. Tačiau per tą pačią pamoką atėjus eilei pasisakyti berniukui, mokytoja, matydama, kad jam sunku, gali labai greitai leptelėti, kad „juk esi vyras, ką čia kalbėsi apie tas emocijas“. Tai nuoseklumo stoka, nes, jei suprantame, kad visiems svarbus emocinis pasaulis, o paskui tarsi parodome, jog gerai, kad kažkas apie tai nekalba, galiausiai, mes suformuojame visuomenę, kurioje vyrai slepia savo emocinę būseną, negeba susidoroti su savo emocijomis.
Jūs taip pat esate mokytojas. Ar pačiam kada tenka pamiršti, ką esate išmokęs? Ar yra pasitaikę situacijų, kai pajutote, kad nesąmoningai patvirtintate vaikams kažkokius stereotipus?
Aš taip pat esu „Renkuosi mokyti!“ programos dalyvis. Dirbu su specialių ugdymo poreikių turinčiais vaikais. Žvelgiant sistemiškai, ši mokykla buvo sukurta būtent tiems, kurie bendrosios ugdymo sistemos buvo palikti „už borto“. Jie juk turi kažkur būti. Jie negali mums mojuoti per langą, nes mes nenorime jų matyti mokykloje kartu su kitais.
Į mokyklą ėjau su kilnia mintimi, kad dirbsiu su vaikais, turinčiais. Tai, žinokite, aš pirmą dieną supratau, kad nesupratau tų vaikų. Nesupratau, ką jie man sako, kodėl jie plasnoja rankomis, kodėl šaukia, ar nei iš šio, nei iš to ima juoktis.
Jų perspektyva buvo visiškai nepažįstama. Aš užaugau tokioje aplinkoje, tokioje visuomenėje, tokiame viešajame transporte ir viešojoje erdvėje, kur niekas neleido tokiems vaikams ir jų šeimoms būti.
Prisipažįstu, pasitaiko atvejų, kai nepagalvojęs kažką vaikams lepteliu. Pavyzdžiui, dar neseniai pats pričiupau save tokioje situacijoje, kai atėjęs į klasę, pareiškiau, „na, berniukai, kurie čia iš jūsų stiprūs, padėkite man atnešti knygas iš bibliotekos“. Kai jie nubėgo, tik tada supratau, ką pasakiau. Tai galėjo mums visiems tapti labai gera pramoga.
Lyčių stereotipai neaplenkia ir manęs paties. Kai pradėjau mokytojauti, sulaukdavau replikų (panašiai kaip ir kiti „Renkuosi mokyti“ dalyviai vyrai) apie tai, ką darau, koks esu vyras, jei trinuosi mokykloje. Tai susiję ir su mokytojo profesijos nuvertinimu bei lyčių stereotipais, kurie jaunuoliams kelia abejonių dėl pedagogo kelio pasirinkimo.
Atėjau į mokyklą su įsivaizdavimu, kad štai aš baltaodis stiprus vyras, kuris gelbės likimo nuskriaustus žmones. Tačiau suvokiu, kad iš savo mokinių išmokau žymiai daugiau negu jie iš manęs.
Interviu parengtas įgyvendinant projektus, kuriuos bendrai finansuoja Europos Sąjunga, Švedijos institutas ir Švedijos ambasada Vilniuje. Manoteises.lt publikuojami tekstai nėra derinami su projektus remiančiomis institucijomis. Interviu išsakomos mintys atspindi interviuojamo asmens požiūrį ir negali būti laikomas komentaro publikavimą parėmusių institucijų pozicija.
