Pasitikėjimu, drąsia veikla ir savo filmu „Perversiškas yra ne homoseksualas, o jo gyvenama situacija“ 8-ajame dešimtmetyje Rosa von Praunheim tapo Vokietijos gėjų judėjimo pionieriumi. Režisierius, autorius ir buvęs kinematografijos profesorius drebino respubliką viešais seksualinės orientacijos pareiškimais, sukūrė daug ir gana ekscentriškų filmų. Šiemet Rosa von Praunheim aktyvistinių filmų retrospektvyvą išvys Vilniaus LGBT* festivalio „Kreivės“ žiūrovai.
Pone von Praunheim, visa Jūsų karjera pažymėta noru provokuoti ir laužyti tabu. Dėl jūsų viešų pareiškimų apie Hape Kerkelingo ir Alfredo Bioleko seksualinę orientaciją vienoje dešimtojo dešimtmečio pradžios TV pokalbių šou kilo kontraversiški ginčai. Ar tokias akcijas kartotumėte ir šiandien?
Vieši pareiškimai anuomet tikrai buvo atkreipiantys dėmesį. Tokios akcijos vienas nepadarysi, tik kartu su kitais, o man tai buvo gana sunku, nes iš tiesų esu vienišius. Žinoma, pakartoti norėčiau… Esu nufilmavęs filmą apie homoseksualų tikybos mokytoją Davidą Bergerį, išmestą iš mokyklos. Jame papasakojau, kiek daug homoseksualų yra tarp katalikų kunigų. Būtų prasminga akcija – paskelbti apie juos bažnyčioje. Tačiau aš to jau daugiau nedarau. Tegul imasi kiti.
Kaip vertinate tokius viešus pareiškimus šiandien?
Aš manau, kad jie turėjo teigiamą poveikį viešajai erdvei. Anuomet apie gėjus buvo kalbama tik mirusių nuo AIDS, nusikaltimų ir dar visokiuose neigiamuose kontekstuose. Staiga gėjai spaudoje buvo pristatyti be jokio neigiamo konteksto. Ir tai buvo didžiulė pažanga.
Nuo 1971 metų, kai pasirodė filmas „Perversiškas yra ne homoseksualas, o jo gyvenama situacija“ Jūsų kritika ima krypti ir į homoseksualius asmenis, iš kurių Jūs reikalavote aktyviau veikti ir kovoti. Kaip reikalai pasikeitė šiandien?
Vienas iš mano reikalavimų buvo toks: apie save, apie savo homoseksualumą kalbėti viešai – su draugais, tėvais, darbe. Šiandien atvirumo plotmė šiek tiek pasikeitė. Manau, kad daugelis su savo „gėjiškumu“ auga labiau pasitikėdami savimi – palaikomi interneto, gėjų sambūrių ir kt. Gaila, tai pasakytina ne apie visus. Vis dėlto pasikeitęs visuomenės klimatas daug didesniam procentui asmenų leidžia gyventi laisviau ir atviriau.
EKSPCENTRIŠKO TEMOS IR STIPRIOS MOTERYS
70-mečio proga Jūs įgyvendinote milžinišką projektą „Rosas Welt“ („Rozos pasaulis“), susidedantį iš 70 naujų trumpų filmų. Dauguma jų gvildena ekscentriškas temas, be to, filmai ir vėl skirti stiprioms moterims. Kaip atsitiko, kad per visą karjerą nuolat domėjotės vyresnėmis moterimis, pradedant Lotti Huber ir baigiant Evelyn Künecke?
Rosa von Praunheim, filmo „Troškimas provokuoti“ stop kadras,, rosavonpraunheim.de nuotr.
Tai prasidėjo nuo mano tetos Luzie, kuri vaidino filme „Die Bettwurst“ ir po jo išgarsėjo. Savo nuostabiu naivumu, tiesumu ir garbinga laikysena ji įkūnijo visiškai kitą moterų tipą, nei anksčiau buvusį pažįstamą filmuose. Vyresnės moterys mane domino dėl to, kad su jomis užsimezga erotinis, bet ne seksualinis ryšys, tad būtent todėl tarp homoseksualių vyrų ir vyresnių moterų vyrauja puikus sutarimas. Veikiausiai ir todėl, kad abi pusės vertina viena kitą ir priklauso mažumai, kurią diskriminuoja heteroseksualūs vyrai.
Ypatingos komercinės sėkmės Jūsų filmai lig šiol nesulaukė. Tai ką vis dėlto sėkmė reiškia Jums?
Sėkmė yra viskas. Tačiau sėkmė yra ir tada, kai kokiam nors žmogui nepatinka mano darbai ir jis su jais ginčijasi, konfrontuoja. Arba kai man kas nors sako, kad jam patiko vienas iš mano eilėraščių, kuriuos kasdien rašau. Arba kai mano filmų į kino teatrą ateina pažiūrėti keli žiūrovai. Žinoma, būtų puiku, jei filmą pažiūrėtų 1 000, 10 000 ar net šimtai tūkstančių per televiziją, tačiau laikui bėgant tampi kuklesnis, nes suvoki, kaip sunku įsitvirtinti šiame medijų spektaklyje. Didžiulė laimė, jei dar išvis turi teisę ką nors jame daryti.
ANSKTESNIS IR DABARTINIS ROSA
Neseniai sukūrėte dokumentinį filmą-portretą „Komiksų karalius“ apie komiksų tapytoją Ralfą Königą, kurį labai mėgsta ir heteroseksuali publika. Kaip tai paaiškintumėte?
Manau, kad jo humoras leidžia heteroseksualams lengviau pamėgti gėjų gyvenimą. Tai ne didaktiniai filmai ar komiksai, tai veikiau pastebėjimai iš kasdienybės, tinkantys ir heteroseksualiems asmenims.
Savo veikla Jūs tikrai įkvėpėte ir paskatinote tam tikrus procesus. Kuo didžiuojatės labiausiai?
Pasididžiavimas man – svetimas. Aš tiesiog džiaugiuosi, kad, nors ir esu garbaus amžiaus, man suteikta malonė dirbti. Mane domina tik dabartis ir ateitis. Praeitis ir tai, ką anuomet dariau, man jau nebepriklauso.
O jeigu palygintumėte ankstesnįjį Rozą su dabartiniu? Kas pasikeitė, kiek liko to ankstesniojo Rozos?
Negaliu pasakyti. Aš jaučiuosi greičiau kaip septynmetis. Galiu spręsti pagal savo piešinius, kuriuos piešiu. Juose – tai, kas užsimezgė mano asmenybėje labai anksti ir toliau nesivystė. Taip ir sustojo. Lyg ir labai infantilu. Bet kartu tai – nuostabus jausmas.
Penki filmai, sukurti 1970 – 2002 m., dokumentuojantys ir metantys iššūkį apsimestinio visuomenės padorumo, normalumo ir priimtinumo normoms bus rodomi Prancūzų instituto kino salėje birželio 16–22 d. Su visa Vilniaus LGBT* festivalio „Kreivės“ programa galite susipažinti čia.
