„Sangailės vasaros“ režisierė sąmoningai pasirinko nevaizduoti homofobijos

Pasaulį apskriejusio filmo „Sangailės vasara“ režisierė Alantė Kavaitė sako filmą norėjusi grąžinti ten, iš kur jis kilo. Kodėl režisierė filmą sieja su Lietuvos LGBT grupe, koks jos santykis su feminizmu ir kodėl pagrindinėmis herojėmis pasirinko dvi merginas, Alantė Kavaitė pasakojo susitikime su Lietuvos LGBT bendruomene. Pokalbį Vilniaus bare „Artistai“ vedė Tolerantiško Jaunimo Asociacijos (TJA) pirmininkė Jūratė Juškaitė.

Jūratė Juškaitė: Trumpai papasakokite, apie ką vis dėlto yra šis filmas?

Alantė Kavaitė: Tai – „coming of age“ (žanras, kuriame vaizduojamas jauno žmogaus „perėjimas“ iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį, red. pastaba) filmas. Kūrinyje pasakojama apie septyniolikmetę paauglę, susižavėjusią akrobatiniu skraidymu. Sangailė labai nori skraidyti. Ji manė, kad niekada to nepasieks, nes labai bijo aukščio. Sangailė susitinka kitą savo amžiaus merginą Austę, kuri yra visiška jos priešingybė. Nors ji nieko neturi, viską sau leidžia. Austės laisvė ir energija pakeičia Sangailę. Taigi pirmoji siužeto linija – mergaitė, norinti skraidyti. Antroji linija – Sangailės ir Austės meilės istorija. Nuo pat pradžių man buvo itin svarbu, kad jų meilė išliktų antrame plane. „Sangailės vasara“ yra LGBT filmas, bet ši problematika nėra pagrindinė tema. Ankstesniame projekte, prieš keletą metų, aš jau dirbau su merginų meilės tema, bet greitai supratau, kad tai nėra konstruktyvu: kad to iš viso nereikia laikyti tema, jeigu mes norime kinu kažką pakeisti siekdami teisingos visuomenės. Tokioje visuomenėje nebebūtų moterų festivalių, nebebūtų ir jūsų organizacijai darbo, nes žmonės būtų vertinami ne pagal jų lytį ar seksualinę orientaciją, o pagal jų talentus ir charakterio sąvybes..

J. J.: Vis dėlto kodėl meilės istorijai pasirinkote dvi merginas?

A. K.: Galėjo būti ir du vaikinai… Tačiau dabartinėje situacijoje negalėjau pasirinkti vaikino ir merginos. Idealioje visuomenėje nežiūrėtume į tokius dalykus kaip lytis, žvelgtume tik į asmenybes, bet iki šiol silpnumą ir stiprumą skirstome būtent pagal tai.

Su heteroseksulia pora filmas būtų toks: stiprus vaikinas silpnai merginai padeda įveikti savo baimes. Tai rodoma per dažnai. Norėjau apskritai išmesti tą lyčių klausimą ir akcentuoti skirtingas asmenybes – kodėl viena tokia, o kita kitokia.

Labai tikiuosi, kad mes judame tikro suvokimo, kad meilė yra meilė, nesvarbu, kokiai lyčiai, link. Ateina laikas, kai nebereikia kategorizuoti. Yra tiesiog žmonės. Pati labai vengiu tokių temų  kaip „ką reiškia būti moterimi režisiere“ arba „ką, būnant moterimi, reiškia dirbti vyrų kolektyve“. Būti moterimi aš nepasirinkau. Tiesiog reikia kurti filmus ir viskas.

J. J.: Vis dėlto „Sangailės vasara“ – LGBT filmas. Kokie šios kino tradicijos režisieriai ir filmai Jums patinka?

A. K.: Vienas mėgstamiausių mano kino meistrų – Gusas Van Santas. Nuo pat pirmojo jo kūrinio „Mala Noche“ esu įkvėpta jo energijos ir estetikos. Gaila, kad jis, kaip ir kai kurie kiti režisieriai, pasiekę aukštą lygį, nustojo kurti filmus apie homoseksualias poras. Man dar svabūs ir du trumpo metro LGBT filmai, kurie mane įkvėpė ir savo estetika: „Pink Narcissus“ rež. Jamesas Bidgoodiras, „Un Chant d’Amour“, rež. Jeanas Genet.

J. J.: Viename interviu Jūs pasakėte, kad siekėte sukurti filmą, kurį būtumėte pati norėjusi pamatyti paauglystės metais. Kodėl?

A. K.: Klausimas truputį intymus ir asmeniškas. Atsakysiu paprastai. Manau, kad jei tokį filmą būčiau žiūrėjusi penkiolikos–septyniolikos metų, mano gyvenimas būtų kitoks.

J. J.: Kuria prasme?

A. K.: Supratimo, kad tas kančių periodas yra tik etapas augimui ir kad jis galų gale yra ir labai gražus. Laisvės prasme. LGBT prasme. Man reikėjo žinoti, kad nesu tokia viena. Tuo metu labai trūko, net ir šiandien trūksta, šviesių filmų apie paauglystę ir personažų, su kuriais jauni žmonės galėtų save identifikuoti. Praėjo daug metų, kol supratau, jog meilė yra meilė. Jau seniai gyvenu su vyru, bet jis galėtų būti ir ne vyras. Jei mūsų švietimo sistema ir auklėjimas būtų kitokie, tokių žmonių kaip aš atsirastų daugiau. Nelaikau savęs lesbiete. Meilė vyrui ar meilė moteriai yra visiškai normalu.

J. J.: Galima teigti, kad filme yra autobiografinių elementų?

A.K.: Jame manęs daug, tačiau tai nėra autobiografinis kūrinys. Jei klausiate, ar aš gyvenime kada nors mylėjau merginą, atsakymas – taip.

J. J.: Anksčiau užsiminėte, kad norite „Sangailės vasarą“ grąžini ten, iš kur ji kilo. Omeny turėjote Lietuvą.

A. K.: Filmas labai šiltai sutiktas daugelyje festivalių. Bet labai laukiau filmo pasirodymo Lietuvoje. Kovojau, kad jis būtų lietuviškas. Žinau, kad LGBT bendruomenės situacija šalyje nėra lengva. Gyvenant Prancūzijoje kurti lietuviškai labai sunku, bet buvau įsitikinusi, kad filmą reikia filmuoti Lietuvoje. Labai norėjau susitikti su LGBT bendruomene ir filmą grąžinti Jums. Jis Jums priklauso.

J. J.: Po oficialios premjeros perskaičiau keletą straipsnių, kuriuose žinomi žmonės sakė, kad toks filmas Lietuvoje tikrai reikalingas, bet visi kalbėjo gan abstrakčiai, lyg bijodami kažką įvardyti. „Sangailės vasaroje“ vaizduojami homoseksualūs santykiai, bet, atrodo, visi bijo garsiai tai pasakyti.

A. K.:  Žinau, kad yra komentarų, žinau, kad žmonės nedrįsta pavadinti dalykų tikraisiais vardais, suka aplink, bet tai tik laiko klausimas. Tai, kad filmą finansavo Lietuvos kino centras, kurio komisijoje buvo įvairaus amžiaus žmonės ir, kaip supratau, visi balsavo „taip“, yra gražus įrodymas, kad jau galima kažką kurti.

Net manau, kad „Sangailės vasara“ truputį vėluoja. Daug kas lygina „Sangailę“ su filmu „Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“: nors jis nei estetiškai, nei scenarijaus prasme nėra panašus į mano filmą, visi klausia, ar mane įkvėpė „Adelė“. Kai „Adėlės gyvenimas“ buvo pirmą kartą parodytas Kanuose, „Sangailės vasara“ jau buvo gavusi finansavimą ir statoma, bet faktas, kad šie du filmai yra lyginami, tik įrodo, kad tokių filmų yra per mažai. Jei „Sangailės vasara“ būtų buvusi sukurta anksčiau, reakcijos būtų aštresnės. Dabar atrodo, kad viskas gerai.

J. J.: Kodėl filme nusprendėte nevaizduoti homofobijos – Austė ir Sangailė šiuo aspektu atrodo gyvenančios ne šiame pasaulyje?

A. K.: Sąmoningai taip pasirinkau. Filmas rodo pasaulį, į priekį pažengusį šiek tiek toliau nei dabartinė visuomenė. Kūrinio stilizavimas tam padeda ir tai leidžia.

Vaizduoti homofobiją arba rasizmą vaidybiniuose filmuose, mano nuomone, nėra konstruktyvu. Mane žeidžia ir šokiruoja filmai tomis temomis, kurie rodo žmones, kenčiančius nuo neapykantos. Meno kūriniai dėl pasakojimo „leidžia“ žiūrovui vėl išgirsti tuos baisius, žeminančius žodžius. Jie turi savo jėgą, ir aš nenoriu tokių dalykų paleisti į pasaulį. Savo darbu noriu įkvėpti, o ne dar labiau spausti ten, kur skauda.

J. J.: Dažnai dalyvaujate ir įvairiausiuose pride’uose. Ar kitąmet atvyksite į Vilniuje vyksiančią LGBT eiseną Gedimo prospektu?

A.K. Tikrai taip. Tikiuosi, nebus tų pomidorų, kaip praėjusį kartą, kai ruošėmės „Sangailės vasaros“ filmavimui ir dalyvavome 2013-ųjų eitynėse.

Tekstas parengtas remiant Rozos Luxemburg fondui.