Nors viešojoje erdvėje neretai pasigirsta kalbos, kad šalies miestų infrastruktūra yra vargiai pritaikyta žmonėms su judėjimo negalia, vežimėlyje judantis Šarūnas Grigaliūnas nepatogumais nesiskundžia. Priešingai – jis džiaugiasi plika akimi matoma pažanga.
Tokiai pažangai fiksuoti ir dalintis informacija su kitais, Š. Grigaliūnas įkūrė socialinį tinklalapį „Disabled Enabled“. Jame vartotojai gali vertinti viešųjų vietų prieinamumą ir taip palengvinti judėjimą ne tik sau, bet ir kitiems. Per pusantrų metų pasaulyje pažymėta per 170 tūkstančių barų, kavinių, medicinos įstaigų ir kt. O praėjusiais metais kitas Š. Grigaliūno vadovaujamos įmonės sukurtas išradimas – vežimėlių varytuvas – pradėtas naudoti ir neįgaliųjų sporte.
Papasakokite, kaip kilo idėja sukurti puslapį „Disabled Enabled“?
Idėja kilo „natūraliuoju“ būdu, grynai iš asmeninio poreikio. Aš pats esu žmogus, judantis vežimėliu. Todėl norėjosi, kad būtų ne tik asmeninė užrašų knygutė, primenanti apie aplinkos pritaikomumą, bet įrankis, kuris galėtų intuityviai arba faktiškai pasakyti man, kur yra vietos, pritaikytos mano negalės tipui.
Tokiu būdu aš pats asmeniškai sužymėjau viešbučius, kuriuos aplankiau, kur pabūvojau. Vietų gavosi apie 50. Pagalvojau, kad tai yra visai smagu ir padarėme mes tokį paprastą, visiškai primityvų žemėlapį, kuriame sudėjome tų vietų taškus. Iš pradžių galvojome, kad to užtenka. Tačiau kiti žmonės, iš to paties rato, pradėjo sakyti, kad reikia kažkaip optimizuoti šį dalyką, jie norėjo prisijungti prie šios idėjos ir taip pat žymėti vietas. Tada ir šovė elementari mintis – visi žymime, kur mums, žmonėms su neįgalumu, yra pritaikytos vietos. Tokiu principu šiandien mes pasiekėme per 170 tūkstančių pasaulyje pažymėtų taškų – kadangi ši banga sklinda jau pusantrus metus, ji įvairiausiais pjūviais pasiskirtsė po Europą, Ameriką, dar mačiau, kad net kelios vietos pažymėtos Azijoje.
Kaip veikia ši žemėlapio sistema?
Visiškai elementariai: parsisiunti aplikaciją, prisijungi prie sistemos (gali ir su savo, pavyzdžiui, facebook profiliu), pasižymi savo neįgalumo tipą – mes išskiriame keturias negalias – judėjimo, regėjimo, klausos ir sutrikusio mąstymo. Ir kai tu atvyksti į sau pritaikytą vietą, tu tiesiog paspaudi ją ant žemėlapio ir pagal savo negalios tipą ją pažymi, parenki tos vietos pavadinimą. Pavyzdžiui: atvykau į viešbutį, išsirinkau, kad tai yra viešbutis, kadangi aš esu su vežimėliu, vadinasi, automatiškai jisai yra pritaikytas vežimėliui ir įvedu vietos pavadinimą – viskas.
Toliau ši sistema, aišku, atsigula į administraciją – ji patikrina, ar tai atitinka realybę, ar tai nėra kažkoks apsimestinis pažymėjimas. Jei nėra, tai taškas tiesiog patvirtinamas ir tokiu būdu atsiranda nauja pažymėta vieta.
Ar būna tokių apsimestinių pažymėjimų?
Per visą šitą laiką esame ištrynę 3 vietas. Pavyzdžiui, taip buvo pažymėta kavinė „Sklepas“, kuri yra minus pirmajame aukšte, vadinasi, nors ten yra laiptai, buvo pažymėta, kad žmogui, esančiam su vežimėliu, ji yra pritaikyta.
Žemėlapis rodo, kad Vilniuje ir Kaune yra daugiau nei 200 vietų, kurios pritaikytos neįgaliesiems, o Klaipėdoje tokių vietų pažymėta vos 29. Kaip reikėtų tai paaiškinti – ar čia Klaipėdos savivaldybės problema?
Tiesiog, greičiausiai, Klaipėdoje nėra pačių neįgaliųjų iniciatyvos pasižymėti savo vietas. Žemėlapyje nėra sužymėtos visos pritaikytos vietos. Tai yra vietos, kuriose buvo neįgalūs žmonės ir kurie sako: va, tokiose vietose mes buvome ir jos iš tikrųjų yra pritaikytos.
Tai nėra valstybės ar savivaldybės projektas, tai yra pačių žmonių faktiniai pažymėjimai.
O iš valstybės ir savivaldybių pusės, kaip vertintumėte šiandieninį Lietuvos miestų infrastruktūros pritaikymą neįgaliesiems?
Kaip valstybė, mes per šiuos 10 metų tikrai padarėme didelę pažangą, manau, puikiai progresuojame. Iš principo mes juk nepakeisime taip greitai visos savo infrastruktūros, nepritaikysime visų keliukų, nepadarysime, kad būtų įmanoma visur patekti, nes tai yra laikui imlus procesas.
Bet, galvoju, kad būtų įmanoma su minimaliomis investicijomis pažymėti vietas, arba uždėti kokias nors rodykles ar kryptis, kurios nurodytų, kur arba kaip yra galimybė pasiekti tam tikrą vietą. Tarkim, jei tai yra gydymo įstaiga ir jos kieme iš vidinės pusės yra liftas, juk nesunku uždėti ženklą, kokią rodyklytę, kad liftas prieinamas už 200 metrų, pavyzdžiui. Jeigu kalba eina apie neregą, tai yra visiškai nesudėtinga institucijose ant grindų paklijuoti graublėtą dangą, kurią jaustų žmonės. Tai atrodo elementarūs dalykai, bet jie iš tikrųjų išsprendžia daug problemų žmonėms.
Praėjusiais metais buvote apdovanotas už neįgaliųjų vežimėlio priedo sukūrimą. Koks tai priedas, kaip jis veikia?
Vėlgi, gyvenimas privertė šitą dalyką daryti. Kadangi man pagailo mano artimųjų, šiuo atveju, žmonos, kuri man padeda judėti, iš tikrųjų ypač gaila jos nugaros, kai jai reikia mane stumti vietose, į kurias yra sudėtingiau įvažiuoti. Pagalvojome – mes gyvename technologijų amžiuje, galėtų būti koks nors varikliukas-paspirtukas, kuris galėtų palengvinti savarankišką judėjimą. Taip po ilgų, kokius metus laiko trukusių eksperimentų, mes išbandėme kelis variklio modelius. Iš pradžių buvo toks padėklas, vėliau – didžiulis variklis, kol galiausiai priėjome prie tokios išvados, kad reikia kažkokio lengvo, lengvai keičiamo, lengvai pridedamo ir atsegamo priedo prie mano vežimėlio, kad man nereikėtų perlipti į kažkokią mašiną ar panašiai. Taigi prie savo vežimėlio priekio, po linkmena, prisisegiau tokį varikliuką – mes jį vadiname „eco wheel power‘iu“, kurį naudodamas aš tampu savarankiškas, laisvas.
Prieš kelerius metus „Verslo žinioms“ teigėte, kad svarstote galimybes pritaikyti savo sukurtus varytuvus ir neįgaliųjų sporte. Ar ėmėtės to?
Praėjusiais metais mes su šiuo įrenginiu jau sudalyvavome orientacinio sporto Europos ir Pasaulio čempionatuose.
Tai yra atskiras modelis – jam nuimti purvasargiai, sustiprintas rėmas, padidinta galia – vien dėl to, kad reikia judėti kalvotose vietose, arba blogai praeinamose vietose, miškuose.
Kitame interviu sakėte: „Visada yra du keliai. Lengvasis, apie kurį tikrai galvojau: užtenka, aš jau viską padariau šiame gyvenime, aš toks būti nenoriu ir negaliu. Tačiau yra ir kitas kelias, žiauriai sunkus, žiauriai nepatogus, žiauriai ilgas – gyventi“. Kas padėjo Jums nepasiduoti ir vadovautis antruoju – t. y. gyvenimo keliu?
Artimųjų meilė. Trumpas atsakymas, kuris turbūt, ir įprasmina mano gyvenimo eigą, nepasidavimą, tai, kad aš suvokiau, kad nėra geresnio dalyko šioje planetoje, negu suvokti, kad esi mylimas savo artimųjų, pačių man svarbiausių žmonių.
Apibendrinant mūsų pokalbį, ar, Jūsų nuomone, gali neįgalusis gyventi visavertį gyvenimą Lietuvoje?
Taip, šiandien mes turime puikią valstybės programą, tokią kaip neįgaliųjų integravimo programą į darbo rinką. Kitą puikią programą – neįgaliųjų integravimą į mokslą. Vadinasi, valstybė yra skyrusi begalę lėšų neįgaliam žmogui pilnai integruotis, tai yra, išnaudoti visas įmanomas priemones, kurios tau leidžia dirbti, mokytis, skiria lėšas tavo gyvenamajai vietai, pritaiko ją tavo gerbūviui. Reikia tik netingėti skaityti, domėtis ir kovoti už savo teisę.
