Atsiskleidimas, kartais vadinamas išėjimu iš spintos, yra didelis įvykis kiekvieno LGBT* žmogaus gyvenime. Tai nėra vienas įvykis: pirmiausia atsiskleidi sau, vėliau apie save galbūt papasakoji artimiems draugams. Paprastai didelis lūžis įvyksta, kai LGBT* žmonės atsiskleidžia savo šeimos nariams. Jiems taip pat tenka „išlįsti iš spintų“, kas dažnai būna nelengva.
Rasa iki dabar prisimena, kaip atsiskleidė savo mamai
„Aš grįžau iš Vilniaus, kur tada studijavau, namo. Mama ruošė pietus, o aš jai sakau: mama, turim šį vakarą rimtai pasikalbėti. Ir mano mama man sako: „Ne, dabar pat sakyk, jokio vakaro aš nelauksiu“. Galbūt galvojo, kad aš nėščia. Mes apsikabinom, buvo labai daug emocijų. Sakau: „Mama, na nepatinka man berniukai“. Mama sako: „O tu manai, kad man jie labai patinka? Ir tada: „Tai mergaitės turbūt patinka? Na taip, sakau.“
Pokalbis su mama buvo svarbus, tačiau tik pirmas žingsnis. „Atrodo, kad pasakysi, ir tada viskas pasikeis. Bet taip nėra, – sako Rasa. – Niekada nesibaigia tie pasisakymai. Pasakai tėvams, bet vieno pasakymo neužtenka, po to būna broliai. Arba ką žmogus supranta iš to, ką tu jam pasakei? Ką paskui reikia dar paaiškinti? Neužtenka pasakyti, kad esi homoseksuali, biseksuali ar translytė. Yra tiek dalykų, kuriuos reikia paaiškinti, kad jie niekada nesibaigia.“
Psichologė Jolanta Latakienė pabrėžia, kad atsiskleidimas nėra vienetinis įvykis. Tai veikiau yra įvykių seka arba procesas, kuris prasideda nuo susitaikymo su savimi. „Visi susiduriame su homofobiška ir transfobiška aplinka, kuri veikia mūsų santykį ne tik su kitais, bet ir su savimi, – sako psichologė – tad kartais išskiriamas atsiskleidimas sau: savęs priėmimas be kaltinimo ar bandymo pakeisti, pataisyti save, o džiaugtis savimi: aš pagaliau sutinku su tuo, kas aš esu, suprantu, kaip noriu būti.“
Savęs priėmimas yra svarbus ir būtinas žingsnis kiekvieno LGBT* žmogaus gyvenime. Atsiskleidimas artimiesiems – daug sudėtingesnis klausimas. Viena vertus, tai gali suartinti šeimos narius ir nuimti didelę naštą, kurią jaučia kiekvienas LGBT* žmogus, turintis slėpti svarbią savo tapatybės dalį nuo artimųjų. Kita vertus, kai kuriose situacijose atsiskleidimas gali būti pavojingas, ypač jauniems žmonėms, kurie yra priklausomi nuo savo tėvų ar globėjų. Jei šie turi labai tvirtas neigiamas nuostatas, atsiskleidimas gali būti emociškai arba net fiziškai pavojingas, pabrėžia J. Latakienė. Kraštutiniais atvejais apie vaiko homoseksualumą arba translytiškumą sužinoję tėvai jį išveja iš namų. Todėl kartais, kai tėvų reakcija gali būti neprognozuojama, verta palaukti, kol pradėsi gyventi savarankiškai.
Atsiskleidimas tėvų akimis
Vaikų atsiskleidimas gali būti didelis lūžis tėvams. „Kyla daug klausimų ir svarbu suprasti, kad tai gali būti labai sunki žinia. Tėvai turi lūkesčių savo vaikams: kokie jie turi gimti, kaip atrodyti, kur mokytis. Nemažai lūkesčių yra susiję su lyčių stereotipais – kaip turi elgtis vyras arba moteris. Bet kokia žinia, kad mano vaikas yra toks, koks yra, o ne toks, kokio aš noriu, yra lūžis. Natūralu, kad kai kažką sužinome, kas neatitinka mūsų norų, yra krizė. Prireikia laiko susitaikyti ir susivokti. Pakeisti savo matymą ir nuostatas. Turim nepamiršti, kad negyvename vakuume, turime savo padėtį šeimoje ir aplinkoje, o šiandien ta aplinka yra labai stokojanti informacijos apie LGBT*.“
Jolanta iš Panevėžio prisimena savo sūnaus atsiskleidimą: „Man tai nebuvo naujiena, aš jaučiau ir buvau pasiruošusi. Aš labai verkiau ir kai mes jį išleidom pro duris, apkabinę ir pasakę, kad mylim, kad nieko neatsitiko ir kad mes tik už tai, kad nereikėtų meluoti. Mano apsimestinė ramybė pratrūko, lūpa virpėjo, o mano vyras įsijungė futbolą. Aš buvau metusi rūkyti ir galvojau: nerūkysiu, tikrai nepradėsiu“.
LGBT* žmonės dažnai susiduria su tiesiogine diskriminacija, o jų artimieji gali pajusti, kas yra netiesioginė diskriminacija. Dėl šios priežasties jiems „atsiskleisti“ – papasakoti savo draugams ir aplinkos žmonėms, kad šeimoje turi homoseksualų, biseksualų ar translytį narį – būna nedrąsu.
Po sūnaus atsiskleidimo Jolanta pirmiausia paskambino savo seseriai. Tačiau kitiems aplinkiniams pasakoti nedrįso. „Keletą metų gyvenau pačios sau primestoje izoliacijoje: atsiskyrusi nuo draugų, nuo bendraamžių. Esu girdėjusi ir žinau jų nuostatas.“
Vis dėlto Jolanta jautė poreikį atsiskleisti. „Kai kurie iš mano bendraklasių grįžo iš Amerikos, kur ilgai gyveno. Štai, galvoju, šitie tai bus pažengę vakariečiai. Pasikviečiau į namus ir galvoju, kad nors kažką pasakysiu. Sėdime, kalbamės ir staiga kažkas sako: čia toj Lietuvoj tuoj bus, tik palauk, py***ais užleis! Mano draugai mano namuose. Aš sustingau ir supratau, kad man reikia pagalbos. Kad aš jaučiuosi nesaugi. Ne dėl vaiko, o dėl savęs“.
Paramos tėvams grupė
Sužinoję, kad jų vaikas yra LGBT*, tėvai dažnai pasijunta esantys vieni ir izoliuoti, jiems atrodo, kad neturi su kuo pasikalbėti, nes daugiau niekas nėra patyręs to, ką jie išgyvena. Ištrūkti iš izoliacijos gali padėti pokalbis su kitais LGBT* vaikų turinčiais tėvais. Asociacijos „In corpore“ bei Įvairovės ir edukacijos namų iniciatyva nuo pernai metų Vilniuje reguliariai susitinka grupė, kurioje padedant profesionaliam psichologui tėvai gali išsipasakoti, pasidalinti išgyvenimais arba daugiau sužinoti apie lyties tapatybę ir seksualinę orientaciją (daugiau informacijos apie grupę: ivairiseima.lt/tevams).
Informacijos trūkumas taip pat gali būti didelė problema tėvams, norintiems suprasti, ką reiškia jų vaiko homoseksualumas arba translytiškumas. Portalas „Išgirsti“, kitas Asociacijos „In corpore“ projektas, sistemingai pateikia informaciją, kuri gali praversti siekiantiems geriau suprasti, kas yra LGBT* ir su kokiais iššūkiais šie žmonės gali susidurti: kas yra lyties tapatybė ir seksualinė orientacija, ką reiškia raidės santrumpoje „LGBT*“ ir kuo skiriasi už kiekvienos iš jų besislepianti tapatybė. Trys portalo dalys skirtos jauniems LGBT* žmonėms, jų artimiesiems bei draugams ir emocinės paramos teikėjams.
