Po incidento su plakatu „Lietuva – lietuviams“ apie šio šūkio šiuolaikinę reikšmę ir jo istorinius kontekstus ėmė plačiai diskutuoti Lietuvos intelektualai. Vienoje tokių diskusijų akademikas Vytautas Nekrošius išsakė mintį, kad „žmonės, naudojantys šį šūkį, prastai išmano istoriją“. Ar tikrai šie žmonės neišmano bent jau nacių viešpatavimo Europoje laikotarpio? Ir naktį pažadinti nepasakytų, kada Hitlerio gimtadienis, kokie buvo nacistinės Vokietijos represiniai būriai, kokie jų šūkiai ir kur buvo įkurtos liūdniausiai pagarsėjusios koncentracijos stovyklos? Ar tikrai šūkio „Lietuva – lietuviams“ populiarumo šaknys istorijos neišmanyme, o gal visai kitur? Baimėje, tarptautiniu pavadinimu „ksenofobija“ (graikiškai xenos reiškia nepažįstamasis)? Ar ne ši baimė skatina burtis į eitynes su deglais?
Suteikime žodį eiliniams tautininkų eitynių dalyviams. Kalbantiems tiesiai ir nuoširdžiai, nenušlifuotai. Du daugkartiniai tautininkų eitynių dalyviai Jaroslav ir Einoras (savo vardais simbolizuojantys anaiptol ne siaurą lietuvybės supratimą, o greičiau Abiejų Tautų Respublikos laikus) 2019 metais buvo nuteisti už tai, kad šaukdami „Lietuva – lietuviams!“ ankstyvą rytą, pakeliui į darbą, užpuolė ir smurtavo prieš žmogų, vardu Fabian. Nusikaltimas nebuvo alkoholio ir siekio apiplėšti paskatintas, kaip kitoje istorijoje Kaune, kur šaukdami „Lietuva – lietuviams!“ kiti asmenys smurtavo prieš žmogų vardu Chintan. Jaroslav ir Einoro nusikaltimas buvo giliai ideologinis. Mat Fabian buvo kontraprotestuotojas, ne vienose tautininkų eitynėse nešęs plakatą „Lietuva – visiems“. Jaroslav ir Einoras atpažino kontraprotestuotoją ir jam atkeršijo, nes jo aktyvizmą priėmė kaip įžeidimą. Jiedu teismui paaiškino, kad „„Lietuva – visiems“ reiškia, kad Lietuva narkomanams, banditams“. Pasak Jaroslav, „užsieniečiai čia gyvena, tai tegul gyvena, jeigu jie stengiasi dirbti, stengiasi išmokti kalbą. Šūkis „Lietuva visiems“ yra kaip įžeidimas, Lietuva negali būti žmogžudžiams” (cituojama pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 9 dienos nuosprendį).
Interpretacija (baimė?), kad nelietuviai (skirtingai nuo lietuvių) yra žmogžudžiai ir serga priklausomybėmis, iš pirmo žvilgsnio atrodo groteskiška ir keista. Bet naivu būtų manyti, kad panašiai akcentus migranto paveiksle dėlioja tik pavieniai ir tik nelabai išsilavinę žmonės. Šių metų sausio mėnesį Atviros Lietuvos fondo organizuotoje diskusijoje, kodėl Lietuva nenori priimti saujelės (158) pabėgėlių, o verčiau sumokėtų Europos Sąjungai virš 3 milijonų eurų kasmet, kad tik to nereiktų daryti, Lietuvos Respublikos Prezidento patarėja, ilgametė Migracijos departamento vadovė Evelina Gudzinskaitė pažėrė neraminančių teiginių. Ji teigė, kad pabėgėlis „gali pasiimti peilį ir ką nors padurti“, kad atvykus daugiau migrantų, padaugėjo sergančiųjų ŽIV Lietuvoje, o nusikalstamumas tapo „spalvingesnis“ (ką reiškia „spalvingesnis“ patarėja negalėjo paaiškinti). „Džiaukitės, kad nenukentėjote“ [nuo migrantų nusikaltimų], – taip Prezidento patarėja šiurpino diskusijos auditoriją. Prezidento patarėjos tapomas pabėgėlių ar bendrai migrantų paveikslas, jos dėliojami akcentai labai jau panašūs į Jaroslav ir Einoro nelietuvių viziją, ir nemažiau bauginantys. O tokiais akcentais ginama idėja, kad verčiau sumokėti trejetą milijonų (atsisakant Europos Sąjungos siūlomo pusantro milijono), kad tik Lietuva neatsivertų saujelei pabėgėlių, jau praėjusių pirmines patikrinimo procedūras, verčia prisiminti plakatus tautininkų eitynėse.
Prezidento patarėjos teiginiams reikia platesnio paaiškinimo. Šiemet Lietuvoje nuskambėjo ne viena tragiška istorija, kai žmogus „pasiėmė peilį ir padūrė“ auką. Vienas kaunietis taip nužudė dvi merginas, o jaunas alytiškis subadė migrantą tamsiaodį sportininką. Ar jau galime kabintis „badytojų peiliu tautos“ etiketę? Kažin, juk pagal blogiausius pavienius pavyzdžius nepriskiriame etikečių nei tautoms, nei kokio nors tikėjimo žmonėms? Bet kodėl tokia bauginanti etiketė kabinama pabėgėliams? Istorijų, kad pabėgėlis ar plačiau – migrantas, būtų padūręs žmonių Lietuvoje nėra nuskambėję. Dėl pavienių atvejų užsienyje? Bet ar vienetiniai atvejai (kurių Lietuvoje net nebuvo) iš viso gali būti argumentu ir nusverti bendražmogiškus solidarumo ir empatijos principus? Ypač kalbant apie priėmimą saujelės (158) pabėgėlių ir jų šeimos narių, kuri kitų jau priimtų pabėgėlių ir bendrame Lietuvos piliečių skaičiuje atrodo kaip dulkė?
E. Gudzinskaitė savo teiginį apie didesnį pabėgėlių pavojingumą bandė pagrįsti tuo, kad pabėgėliai nuo karo ar agresyvių režimų gali būti patyrę prievartą, psichologiškai traumuoti (ypač moterys ir vaikai), o Lietuva, neva, neturi gebėjimų jiems padėti. Iš diskusijos klausiusios auditorijos į tai buvo, manau, teisingai sureaguota, kad požiūris, kad Lietuva, esą, nėra pasiruošusi suteikti reikiamos pagalbos atvykėliams ir dėl to verčiau jų nepriimti ir dar susimokėti nemažą mokestį, rodo strateginio supratimo stoką, kaip galima pasiruošti reikiamų paslaugų teikimui ir kad reikia tai daryti.
Diskusijos klausiusi sociologė Agnieška Avin sureagavo į Prezidento patarėjos teiginius apie užsieniečių įtaką nusikalstamumui Lietuvoje paaiškindama, kad kaip tik šiuo metu vykdo tyrimą šia tema. Tyrimo duomenys rodo priešingą dalyką, Vilniaus apskrities policijos pareigūnai nemato jokio neigiamo užsieniečių poveikio nusikaltimų lygiui Vilniaus apskrityje. Diskusijos dalyvis, Žaliųjų partijos atstovas Svajūnas Plungė dar pabrėžė, kad paprastai migrantų nusikalstamumo lygis kaip tik yra mažesnis, kadangi jie nenori susidurti su teisėsauga ar kitomis institucijomis: „Jie nenori, kad prie jų prisikabintų Migracijos departamentas, neduok Dieve, jie kažką padarys, – ‚ciao‘, bus išsiųsti į savo šalis, iš kurių atvažiavo, jų geresnio gyvenimo galimybės sužlugs.“ Politikas sutiko, kad kai kuriose šalyse tam tikrų iššūkių kyla dėl antros ar trečios kartos migrantų, tačiau taip paprastai nutinka ten, kur yra pastebima žmonių segregacija ir nesukuriamos sąlygos migrantams integruotis.
Jau girdžiu, kaip dalis skaitytojų klausia „o migrantams nepalanki seksualinių nusikaltimų statistika Vakarų šalyse“?! Taip, tokia problema egzistuoja, bet į ją reikia žvelgti per realybės, ne vaizdą kraipančius akinius. S. Plungė yra teisingai pastebėjęs, kad pateikiant minėtą statistiką neretai naudojami netikslūs duomenys apie realų imigrantų skaičių šalyje ir daroma metodinė klaida lyginant jaunų vyrų migrantų grupę su visa vietinių populiacija, įskaitant kūdikius ir devyniasdešimtmetes močiutes. Taip statistika labai išsipučia migrantų nenaudai. Bet tiesa, kad kiekviena migrantus priimanti valstybė turi skirti dėmesio darbui su atvykusiais jaunuoliais gyvenimo įgūdžių (lyčių santykių) klausimais, ypač, jei atvykstama iš moterų priespaudos šalių.
Teiginys, kad „atvykus daugiau migrantų, padaugėjo ŽIV atvejų“ kaip argumentas diskusijoje apie pabėgėlių priėmimą, manytina, yra nelabai vietoje. Lietuva iš savo biudžeto lėšų teikia pagalbą ŽIV nešiojantiems ir priklausomybių turintiems karo pabėgėliams iš Ukrainos. Tai gražus solidarumo ir empatijos pavyzdys, rodantis, kad Lietuva sugeba teikti reikiamas paslaugas pabėgėliams, kuriems reikia pagalbos. Suprantama, kad pabėgėliai yra žmonės, galintys turėti įvairių problemų ir poreikių, kaip ir visi kiti. Stipri empatiška valstybė gali padėti spręsti visas žmogiškas problemas. Esant dideliam pabėgėlių iš Ukrainos skaičiui (šiuo metu jų Migracijos departamentas yra užregistravęs 103604), tarp jų kad ir sąlyginai nedidelei daliai esant ŽIV nešiotojais ir turinčiais priklausomybių, bendra dėl ŽIV Lietuvoje gydomų asmenų statistika padidėjo. Taip, tai faktas. Bet kuo tai trukdo priimti saujelę kitų nuo karo ar žiaurių režimų bėgančių asmenų?
Prezidentas Gitanas Nausėda kritiškai vertina šūkį „Lietuva – lietuviams“, sako „atsiduoda praėjusio šimtmečio dalykais Vokietijoje“. Pasak Prezidento, „galima mylėti valstybę ir tikrai siekti paties geriausio valstybei visai kitais būdais, nemėginant iškelti savo tautos aukščiau kitų, o tiesiog gerbiant visas tautas, visų tautų žmones“. Iš šio teiginio panašu, kad Prezidentas palaikytų mintį, kad negatyvių etikečių klijavimas migrantams ar jų demonizavimas yra savo tautos kėlimas virš kitų. Tiesa, bent pernai rudenį, Prezidentas visgi nenorėjo atverti Lietuvos saujelei pabėgėlių iš nusiaubtų kraštų, buvo linkęs verčiau Europos Sąjungai sumokėti virš 3 milijonų iš mūsų visų mokesčių surinktų pinigų, vietoj to, kad Lietuva parodytų žmogiškąjį solidarumą ir dar iš Europos Sąjungos gautų pusę tiek eurų (1,5 mln.) priimtų pabėgėlių integracijos poreikiams.
Ar reiktų drausti šūkį „Lietuva – lietuviams“, kaip siūlo akademikas V. Nekrošius? Tai sudėtingas klausimas, atveriantis diskusiją dėl saviraiškos ir politinių pažiūrų laisvės santykio su lygybės, nediskriminavimo principais. Uždraudus šūkį, gali tekti galvoti ir apie partijų, atliepiančių tokių šūkių idėjas, draudimą. Ar tai nebūtų per daug radikalu ir nedemokratiška? Šūkiai, plakatai ir su jais įvykstantys incidentai traukia dėmesį, bet pagrindinė problema yra demonizavimu pagrįstos idėjos, paplitusios visuomenėje ir sutinkamos netgi valdžios institucijose. Idėjų ir baimių taip lengvai neuždrausi. Kol jos gyvuoja visuomenėje, reikia rasti būdų, kaip įgalinti visuomenę mąstyti objektyviai ir plačiai, o ne remiantis bauginančiais stereotipais ir pavieniais faktais.
4