Slidžios lietuviškos homofobijos nuokalnės

Po šių metų Baltic Pride eitynių Rygoje LGL pranešė, jog kitąmet Vilniuje tikimasi dar įspūdingesnio renginio. Asmeniškai, mane pritrenkė ne tik rekordinis dalyvių skaičius šiemet – apie 8000 – bet pasikeitusi homofobinė retorika kitoje barikadų pusėje. Plakatų prieš eitynes buvo ne tik mažiau, bet ir jų turinys taip pat pakito – mažiau baimintasi, jog lygių teisių LGBT bendruomenei suteikimas reikš ir pedofilijos, zoofilijos ar nekrofilijos įteisinimą. Jau kurį laiką tokias įžeidžias ir kontrproduktyvias „slidžios nuokalnės“ (ang. slippery slope) argumentacines klaidas Baltijos šalyse ir ypač Lietuvoje keičia labiau sofistikuotos ir užslėptos, bet lygiai taip logiškai klaidingos anti-LGBT kampanijos.

Slidžios nuokalnės loginės klaidos yra vienos dažniausiai pasitaikančių – tyčia ar ne – argumentacinių klaidų. „Jeigu įteisinsime X, tai tada bus įteisinta ir Y, o Y yra akivaizdus blogis, dėl to negalime turėti X“ yra ganėtinai tipinis slidžios nuokalnės pavyzdys politinėse diskusijose, ir tarpinių grandžių tarp X iki Y jame gali būtų kiek tik norim.

Konkrečiau kalbant apie žmogaus teises, panaši loginė klaida skambėtų šitaip: „Negalime dekriminalizuoti homoseksualių santykių, nes tada bus įteisinta santuoka“. Akivaizdu, jog vienalyčių porų santuoka ir draudimas dviem suaugusiems turėti lytinius santykius tarpusavyje yra konceptualiai skirtingi įstatymai, kurių efektas, perspektyva, ir įgyvendinimas yra skirtingi. Jeigu kažkam nepatinka vienalyčių porų santuokos, reiktų prieš jas ir kovoti politiniame lygmenyje, o ne įkalinti žmonės už tai, kad jie lytiškai santykiauja su tos pačios lyties asmeniu. Deja, tai realus ir dažnai pasitaikantis argumentas tose šalyse, kuriose kol kas homoseksualumas yra kriminalizuotas. Antropologijoje tokia argumentacija vadinama „numatomąja homofobija“ (ang. anticipatory homophobia) ir dažnai tyrinėjama Singapūro, Malaizijos, Indijos kontekstuose1.

Slidžios nuokalnės loginės klaidos ypač populiarios anti-LGBT ir homofobiškoje retorikoje Lietuvoje. Taip yra bent dėl dvejų priežasčių. Pirmiausia, kadangi Lietuvoje nėra tokios didelės LGBT bendruomenės, kuri būtų atvira, menkas žmonių kiekis yra tiesiogiai susipažinę su, sakykim, lesbiete ar translyčiu. Tokioje nežinios ir neišsilavinimo aplinkoje yra tiesiog žmogiška, jog yra daroma klaidų viešose ar privačiose diskusijose. Iš šios nežinios taip pat gimsta ir labiausiai tiesioginė homofobija, kuomet gėjai lyginami su pedofilais, zoofilais, ir t.t. Nors ir taisyti situaciją sudėtinga, bet šias neteisingas nuostatas išsklaidys nuoseklus aktyvistų darbas, galbūt net komprehensyvi seksualinė edukacija, ir viešinimas.

Antroji priežastis, kodėl šios loginės klaidos populiarios šnekant apie LGBT tematiką, yra bjauresnė. Dažnai slidi nuokalnė naudojama politinio elito (M. Puidoko, P. Gražulio, ar R. Dagio) ir organizacijų, kurios bent dalį savo resursų skiria anti-LGBT idėjoms skleisti (Pro Patria, Laisvos visuomenės institutas, Vilniaus Forumas) visiškai tyčia. Tai bjauru todėl, jog tokia argumentacija yra nesąžininga nuoširdžios diskusijos vystymui. Slidžios nuokalnės argumentacija šiuo atveju nedaro nieko kito, kaip klaidina žmonės, kurie arba neturi pakankamai žinių diskutuoti šia tema, arba paprasčiausia nėra susidarę nuomonės.

Tyčia melaginga, ir todėl klaidinanti slidžios nuokalnės argumentacija labiausiai akivaizdi diskutuojant dėl dvejų su LGBT teisėmis susijusių reiškinių: Pride eitynių bei tos pačios lyties asmenų partnerysčių įteisinimo. Pride eitynės nuo pat jų pradžios susilaukdavo kritikos, jog jeigu bus rengiamos, Vilniuje pamatysime neregėtą seksualinės revoliucijos parodą, kurios metu visi bus nuogi ir viešai užsiminės seksu. Kodėl? Nes taip „vyksta“ kitur, tad jei tik mes leisime nors truputį laisvės ir čia, viskas išsikreips. Tačiau su Pride jau viskas aišku: Vilniuje eitynės vyko jau daug kartų, ir tie, kas norėjo, galėjo pamatyti, jog „iškrypusios“ seksualinės revoliucijos fantazija netapo realybe Gedimino prospekte. Bandymas toliau teigti, jog eitynės yra kažkoks aistros ar seksualumo demonstravimas yra arba paprasčiausiai klaidinantis melas, arba kova su įsivaizduojamomis Pride eitynėmis kitose šalyse, o ne Lietuvoje.

Rimtesnis ir, deja, dar vis politiškai aktualus slidžios nuokalnės argumentacijos pavyzdys Lietuvos kontekste yra susijęs su partnerystėmis. „Po to pereinama prie vienalyčių santuokų įteisinimo, ir prasideda domino efektas“, – teigia L. Kasčiūnas. „Lietuva privalės suteikti partnerystę sudariusiems tos pačios lyties asmenims teisę įsivaikinti“, –rašoma Laisvos visuomenės instituto peticijoje prieš partnerystes. „Kada mes sustosime“, – klausia P. Gražulis.

Iš tokių ir panašių pasisakymų aišku, jog nebėra ieškoma argumentų specifiškai prieš partnerystę, bet bandoma daryti aliuzijas į kitas teises, kurios galbūt sektų po to. Šnekant su įvairiais konservatyvių nuomonių proponentais šiuo klausimu man pačiam teko dažnai išgirsti kai kuriuos sakant, jog iš esmės partnerystės gal ir turėtų būti leidžiamos, bet kad jie prieš jas kovos, nes nenori santuokų.

Būtent čia ir reikia pradėti būti nuoširdžiais: jeigu jūsų kova yra su santuokomis ir įsivaikinimu, kovokite su jomis. Bandymas neleisti žmonėms įgyti teisės į partnerystę dėl to, jog manote, kad pralaimėsite ir tolimesnį mūšį tiesiog parodo, jog argumentai baigėsi, ir reikia griebtis nesąžiningumo.

Kuo tai naudinga LGBT teisių oponentams? Pirmiausia, tai leidžia jiems ignoruoti Lietuvos aktyvistų prašymus, nes kitose valstybėse vyksta procesai, kurių Lietuvoje dar nėra. Antra, tai leidžia vaizduoti homofobiją švelnesnę ir politiškai patogesnę, negu ji iš tikrųjų yra: dabar yra galimybė būti ir už partnerystes, bet tuo pat metu kovoti prieš jas.

Tai, jog kitos valstybės įteisino santuokas po partnerysčių, nereiškia, jog ir Lietuvoje taip ir bus. Kiekvienas kultūrinis ir politinis kontekstas reiškia, jog šalys skirtingai įgyvendina (arba stabdo) žmogaus teisių progresą. Bet net jei ir nutiktų taip, jog po partnerysčių prasidėtų kova dėl santuokos – kovokime naudodami argumentus prieš specifinius įstatymų projektus, o ne ateities projekcijas, kurios paremtos išsigalvojimais ar kitų šalių patirtimi, kuri nedeterminuoja Lietuvos ateities.

Nes net jeigu ir būtų tiesa, jog po partnerysčių sektų santuoka, tame jokio automatizmo nėra. Visi tokie pokyčiai būna tolesnio organiško demokratinio proceso dalis, kuomet LGBT bendruomenė reikalavo ir išsireikalavo lygių teisių. Sakykime, Vokietijoje tos pačios lyties partnerystės buvo įteisintos 2001 metais, o santuoka – tik po 16 metų! Nenorėjimas leisti partnerysčių todėl, kad vėliau bus bandoma kovoti dėl santuokos, yra bandymas apeiti šį demokratinį procesą.

Šalyje, kurioje gyvenu, įstatymas numato dvejų metų kalėjimo bausmę už lytinius santykius tarp vyrų. Liepos gale vyks kasmetinis renginys, kurio tikslas – šio įstatymo panaikinimas. Vargina klausyti iš naujo ir iš naujo, jog nors ir kriminalizacija nėra moraliai teisingas įstatymas, jo panaikinti negalima, nes tuomet iš karto prasidės santuokos. Tai yra visiškai pasibaisėtina, nes yra pateisinamas drakoniškas įstatymas dėl su juo nesusijusių priežasčių.

Toks pat vargas, tik kitame kontekste, yra ir Lietuvoje. Jeigu jūsų argumentas prieš partnerystes yra santuokos, tai, būkite geri, prieš santuokas ir kovokite, arba remkitės kitokia argumentacija rodant kažkokią įsivaizduojamą tos pačios lyties asmenų partnerysčių žalą.

1 Weiss, Meredith L. 2013. “Prejudice before Pride: Rise of an Anticipatory Countermovement” in Global Homophobia edited by Weiss, M. L. & Bosia, M. J. Urbana, Chicago and Springfield: University of Illinois Press, 149-173.