Greičiausiai visiškas atsitiktinumas, kad Tarptautinės moters dienos išvakarėse patekau į Ievos Stundžytės režisuotą spektaklį „Brangioji mokytoja“. Įtikinanti vaidyba, žaismingas ir jaunatviškas mokyklą baigiančių jaunuolių performansas virsta nevaldomu ir žiauriu mokinių manipuliavimu. Artimą ryšį su mokytoja demonstruojantys mokiniai netrukus virsta monstrais, leidžiančias sau žeminti ir priekabiauti – tiek vienas prieš kitą, tiek prieš mokytoją, tiek naudoti prievartą prieš bendraamžę klasės draugę.
Būtent per šią moksleivę požiūris į moterį išreikštas nuo pirmųjų spektaklio minučių. Ji vis abejojo, tačiau tapo šios misijos bendrininke ir ne visai netikėto siužeto eigoje – pagrindiniu manipuliacijos įrankiu. Santykis su moterimi per nepagarbius ir žeminančius komentarus, galios pozicijos išraiškas, asmeninės ribos peržengimą, fizinę jėgą, nuomonės nuvertinimą – dažnas reiškinys mūsų visuomenėje.
Nesu aistringa teatro lankytoja, tačiau per pastaruosius metus aplankiau kelis modernius spektaklius ir juose visuose buvo smurto prieš moteris tema. Viename jų – Kamilės Gudmonaitės „Dievas yra DJ“ (OKT, Vilniaus miesto teatras) – aktoriams bendraujant su žiūrovais, riba tarp realybės ir fantazijos, scenoje kuriamo veiksmo ištirpo, o žiūrovai tik sėdėjo ir stebėjo, kaip prievartauta moteris. Netikėtas moderniosios aktorystės gestas išprovokavo eilinį žiūrovą – štai kokios tavo vertybės ir sąmoningumas. Štai kokia tavo pasyvumo kaina.
„Meno vertė atsispindi tame, kiek emocijų sukelia, kiek įsirėžia atmintin“, – pamenu, pasakė man vienas kolega. Ir tikrai, tą pyktį, bejėgiškumą, net gėdą dėl pasyvios reakcijos (tai bet gal visgi čia tik teatras?) vis dar nešiojuosi.
Tačiau kiek kritinio požiūrio spektaklyje apie mokytoją ir mokinius? Ką jautė dalyviai matydami prievartos aktą? Su kokiais jausmais teatro „Atviras ratas“, kuris orientuojasi į jaunąją auditoriją, žiūrovai išėjo iš renginio? Ką jautė patys aktoriai vis įsijausdami į roles? Kas suteiks formą jų mintims? Ar eilinį kartą tema bus nutylėta ir pagirta puiki vaidyba? O gal, kaip visada, smurtas bus pateisintas smurtautojo poreikių sąskaita – na, pati prisidirbo, pati kalta, galėjo atiduoti, nereikėjo prieštarauti. Nereikėjo…?
Kaip edukologė, vertinu teatro, kino, kultūros įtaką šviečiamajam procesui. Tačiau ar plika meno forma, jo išraiška yra pakankama? Kur ta riba tarp meno autonomijos ir socialinės atsakomybės? Ar neturėtume remdamiesi tiek psichologų, tiek ugdymo specialistų rekomendacijomis suteikti galimybę žiūrovui reflektuoti patirtį? Ar neturėtų būti mūsų (jūsų) kūrėjų atsakomybė ištransliuoti aiškią žinutę ir skatinti kritinį mąstymą, ypač, kai nagrinėjamos socialiai jautrios temos?
Džiaugiuosi, kad matydama smurtą, jau galiu jausti pyktį ir apie tai kalbėti. Tačiau, kai visuomenėje smurtas lyties pagrindu ir smurtas prieš kitokį yra kasdienybės dalis, dauguma nebekvestionuoja galimybės, jog galėtų būti kitaip. Tai, kas nutinka kas trečiai moteriai Europoje, yra tragedija, o ne norma. Ar ir kultūra, menas prisidės prie moters sudaiktinimo, seksualizavimo, pavertimo objektu?
Esame atsakingi už tai, kad menas, nagrinėdamas socialines temas, neįtvirtintų esamų skaudulių kaip normos, o parodytų jų absurdą, pateiktų priežasčių ir pasekmių analizę bei ieškotų sprendimo būdų, dekonstruotų vyraujantį agresijos diskursą. Vertybes įtvirtiname ir aiškiai nubrėždami ribas bei parodydami griežtas pasekmes už įvykdytą nusikaltimą. Tokia žinutė turėtų būti iškomunikuota tiek teatre, tiek mūsų visuomenės kasdienybėje.
Vilma Gabrieliūtė yra edukologė, lygių galimybių ugdymo ir lytiškumo ugdymo ekspertė.
