Nebūtomis baimėmis apipintos Stambulo konvencijos preambulėje nurodyta, kad moterų ir vyrų lygybė yra esminis smurto prieš moteris prevencijos elementas. Ši nuostata labai gerai atspindi esminį siekį – panaikinti nelygybę, stereotipus ir subordinacinį požiūrį į moteris, dėl kurio smurtas yra taip plačiai paplitęs.
Pasidalinsiu kokybinio tyrimo, atlikto 2014 m. ir papildyto 2017 m., įžvalgomis. Per nukentėjusiųjų patirtis, jis atskleidė socialinį problemos kontekstą. Savo pasakojimuose moterys iliustravo visuomenėje nusistovėjusius lyčių stereotipus, kurie išreiškiami aukų kaltinimo nuostatomis, kuomet teisėsaugos pareigūnai apklausia nukentėjusias. Kol nebus iš esmės keičiami su lyčių vaidmenimis susiję stereotipai, tol pati problema bus sunkiai išsprendžiama, t.y. mes toliau reaguosime į smurto pasekmes bet priežasties iš esmės neliesime.
Kaip žinia, baudžiamieji Lietuvos įstatymai ir Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas yra neutralūs lyčiai. Neturime ir smurto prieš moteris mažinimo strategijos, lyčių aspektas nėra integruotas į dabartinę apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir prevencijos programą. Įstatyme išdėstytos bendros lytims neutralios apsaugos ir prevencijos priemonės kaip, antai, visuomenės švietimo ir informavimo kampanijos, skatinančios netoleruoti smurto, mokymai įvairių sričių pareigūnams ir specialistams bei kursų rengimas, kuriuose mokoma konfliktų, kylančių artimoje aplinkoje, taikaus sprendimo būdų. Pastarąją iš esmės reikia trinti iš įstatymo, nes konfliktai prilyginami smurtui, o tai jau yra prieštaravimas konceptualiame sąvokų lygmenyje.
Apklausus nukentėjusias, pastebėta, kad nepaisant to, jog įstatymas yra neutralus, tačiau jo taikymas yra lyčiai šališkas. Užsienio šalių mokslininkai atkreipia dėmesį, kaip pasireiškia lyčiai šališkas požiūris į nukentėjusias nuo smurto šeimoje:
· tai moterų kaltinimai, kad jos irgi smurtauja (tuomet ieškoma faktų, kaip moterys smurtauja, ypač prieš vaikus ir kiek moterų sėdi kalėjimuose dėl to, jog nužudė savo vyrus) – dažnai šis argumentas ir pateikiamas kaip neva lyčių lygybės taikymas aiškinantis smurto lyties pagrindu ar smurto šeimoj atvejus, nes, supraskit, moterys, irgi smurtautoja;
· dėmesio sutelkimas ne į smurtautojo atsakomybę, bet į jam teikiamas paslaugas;
· nukentėjusių nuo smurto šeimoje elgesio kvestionavimas.
Dėmesys tam, ką nukentėjusioji nuo intymaus partnerio padarė ar nepadarė, kodėl ji pateko į smurto situaciją iš esmės sukonstruoja nukentėjusio asmens kaltinimo strategijas ir akcentuoja aukos elgesį, o ne tai, kodėl smurtautojas smurtauja, kokia jo atsakomybė už padarytą nusikaltimą, kodėl jo elgesys nekvestionuojamas ir nesmerkiamas. Kol viešame diskurse ir toliau bus keliami klausimai, kodėl nukentėjusioji gyvena su smurtautoju, jam atleidžia, susitaiko ir pati nenori nieko keisti, tol prevencija bus vargu bau efektyvi.
Kaip gi vyksta aukų kaltinimas (victim blaming) ir kaip stipriai jis įsišaknijęs į teisėsaugos pareigūnų nuostatas iliustruosiu pavyzdžiais iš tyrimo metu atliktų interviu:
a) tėvai ar artimi giminaičiai kartais pasako, kad „ką tu čia išsigalvoji? Neprovokuok jo, juk jis geras vyras, rūpinasi šeima, patylėk, išlauk ir viskas bus gerai“;
b) kita nukentėjusioji sakė, jog policija ją taip pat apkaltino, neva, ji pati provokuoja smurtautoją – „aš turėjau pagaminti maistą vaikams ir sutvarkyti virtuvę, o policija man patarė, kad, kai vyras sugrįžta išgėręs, galėčiau palaukti ir nesirodyti virtuvėje, kad papildomai jo neprovokuočiau“;
c) nepasitikėjimas ir netikėjimas nukentėjusiąja taip pat sustiprina aukų kaltinimą ir atsakomybės prisiėmimą pačioms moterims. Daugelyje pasisakymų teisėsaugos pareigūnai išreiškia požiūrį, kad pačios nukentėjusios prašo nutraukti tyrimą, paleisti jų vyrus ir jog jos pačios nori susitaikyti. Nukentėjusios irgi jaučia tokias nuostatas: „Manimi tyrėja netikėjo, ir sakė, kad aš vis tiek susitaikysiu, nors aš apie tai nesvarsčiau“;
d) teisėsaugos pareigūnai dažnai atsakomybę dėl problemos sprendimo nukreipia pačiai nukentėjusiai ir pataria prisitaikyti, pagalvoti prieš imantis veiksmų prieš sutuoktinį, nes „visą gyvenimą bus vyrui tokia juoda dėmė“, „vaikams ateityje gali blogai atsiliepti, jeigu tėvas turės kriminalinių įrašų“ arba „moteriai blogai vienai auginti vaikus. Dar trumpai gyvenot, gal reikėtų susitaikyti? Vis tiek vaikams geriau gyventi su abiem tėvais“;
e) kai kurių respondenčių pasakojimuose atsispindi, kad teisėsaugos pareigūnai skatina imtis aktyvesnio problemos sprendimo „išsiskirkit ir nekankinkit vaikų“, „kodėl tu jam skambini?“, „ar nematai, kad nebus jokios ateities su juo?“, „palik tu jį“, „kodėl jo nepalieki? Kodėl nesiskiri? Pasiimk vaikus ir gyvenk atskirai“. Atrodytų, kas čia tokio, kad pareigūnai pačias moteris skatina imtis spręsti problemą, bet iš esmės tai siunčią žinutę, jog, jeigu tu imsiesi spręsti problemą – tai ir išspręsi, bet jeigu ne – tai kaip ir pati kalta, kad lieki smurtiniuose santykiuose.
Apibendrinus, tyrimo duomenys rodo, kad kaltinimas vyksta dėl to, jog būtent ji turi geriau prisitaikyti prie situacijos arba imtis priemonių apsaugoti save. Tie kaltinimai atskleidžia visuomenėje įsitvirtinusius stereotipus, susijusius su lyčių vaidmenimis – moters kaip atsakingos motinos, taip vadinamos, namų židinio puoselėtojos ir ištikimos žmonos. Jeigu šeimoje vyksta smurtas, tai dažnai ir girdime, kad pati kalta, jog gyvena tokioje aplinkoje, nesugeba susitvarkyti gyvenimo ir tokiu būdu pasirūpinti savo ir savo vaikų saugumu. Tačiau pasigendama nuostatų, jog smurtautojas atsakingas dėl nusikaltimo, kad jo elgesys ir manipuliacijos sistema yra nepriimtina. Nejuntame, jog smurtautojui sistema siųstų signalą, kad jis yra stebimas ir niekaip neišsisuks nuo atsakomybės.
Labai dažnai girdime teisėsaugos pareigūnų nuogąstavimus, kad jie reaguoja ir dirba su smurto artimoje aplinkoje pasekmėmis, jog reikia prevencijos, bet kas ta prevencija – nelabai ir apibūdinama. Dar kartą priminsiu, jog Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme apie lyčių stereotipų eliminavimą net neužsiminama, atvirkščiai, įtvirtinama nuostata, kad reikia mokyti, kaip spręsti konfliktus (bet įstatymas skirtas apsaugai nuo smurto, ne konfliktams). Kaip pavyzdį, noriu priminti prieš pusantro mėnesio vykusią Policijos departamento organizuotą konferenciją, kurioje diskutuota apie tai, jog smurtas yra priklausomybė, kad smurtautojui reikia paslaugų ir padėti jam įveikti šią priklausomybę. Iš esmės tokios nuostatos ir toliau formuoja aukų kaltinimo diskursą ir nukreipia dėmesį nuo atsakomybės smurtautojui dėl vykdomo nusikaltimo, kurio šerdis – lyčių nelygybė.
Todėl mums būtina ratifikuoti Stambulo konvenciją, kad pagaliau būtų labai aiškiai apibrėžtos smurto prieš moteris ir smurto lyties pagrindu sąvokos ir formuojama tikslinė prevencijos politika (4P). Smurto prieš moteris apibrėžimas turi atsirasti tam, kad būtų išaiškinta, ką reiškia tokio pobūdžio prievarta – mes kalbame apie smurtautojo galios bei kontrolės manipuliacijas, aiškiai suvokiamą galios disbalansą tarp smurtautojo ir nukentėjusio asmens. Tai reiškia, jog nukentėjęs asmuo neturi galios nutraukti smurto ar kažkaip kitaip paveikti smurtautojo.
Taip yra todėl, kad smurto lyties pagrindu (smurto prieš moteris) esminė priežastis yra struktūrinė ir simbolinė lyčių nelygybė, stereotipai ir subordinacinės visuomenės nuostatos – ne alkoholis, ne psichikos sutrikimai ar negebėjimas kurti darnių santykių. Todėl ir tikslinė prevencija, turint omeny smurto lyties pagrindu priežastis, turėtų būti orientuota į lyčių stereotipų eliminavimą bei keitimą, nukentėjusios įgalinimą. Jeigu šito nebus, prevencija ir toliau bus vykdoma neaišku, kuria kryptimi ir eikvojami riboti tiek finansiniai, tiek žmogiškieji valstybės ištekliai.
Vilanos Pilinkaitės Sotirovič pranešimas „Lyčių požiūriu neutralūs įstatymai ir aukų kaltinimu grindžiamos nuostatos: smurto prieš moteris prevencijos iššūkiai“ skaitytas birželio 16 d. vykusioje konferencijoje „Stambulo konvencijos ratifikavimas – kas pasikeistų?“.
