„Šito aš negaliu, čia mano vyras viską daro, sakė, kad aš nemoku, nežinau, turiu jo atsiklausti, o jeigu supyks, ką tada darysiu?“, – tai tipinės frazės, iš kurių galima atpažinti galimą smurtą prieš moterį šeimoje. Šiuos žodžius dar sustiprina moters nuleistos akys, susigūžimas ir didelis nepasitikėjimas savimi. Taip sako socialiniai darbuotojai Kauno rajono Krizių centre, kuriame gyvena moterys ir vaikai, pabėgę nuo smurto šeimoje.
Didelis namas geltonomis sienomis, aplinkui lakstantys vaikai, mamos, virtuvėlėje ruošiančios jiems valgyti, daug žaislų – iš šono atrodo kaip vienos didelės šeimos paveikslas, tik su daug mamų ir vaikų. Šios moterys sau pasakė, kad nuo šiol nori ir gali gyventi atskirai ir savarankiškai nuo savo smurtaujančių vyrų. O pereinamuoju laikotarpiu joms padeda Krizių centras, priimantis jas su vaikais tiesiai iš smurto aplinkos.
Tik įvykus smurto atvejui bet kuriuo paros metu moteris gali 1-3 dienoms apsigyventi centre, vėliau specialistams įvertinus situaciją terminą galima pratęsti ir pusei metų. Per tą laikotarpį moteris gauna kambarį ir visas būtiniausias priemones pragyvenimui, socialinio darbuotojo ir psichologo paslaugas, ieškosi darbo ir po truputį pradeda statyti savo naujo gyvenimo pamatus.
Tačiau jei per pusmetį atsistoti nepavyksta, yra galimybė centre pasilikti dar ilgiau, iki kol moteris sutaupys pakankamai pinigų, kad galėtų išlaikyti save ir vaikus. Per metus šiomis paslaugomis pasinaudoja maždaug 50 mamų ir vaikų. Visa tai yra teikiama neatlygintinai.
Pasak Kauno rajono Krizių centro vadovės Onos Grabauskienės, išėjusios iš smurto aplinkos moterys dažnai patiria didžiulį spaudimą iš smurtaujančio vyro. Ji prisimena vieną atvejį, kai prieš porą metų į centrą atvyko mama su vaiku, prieš kuriuos buvo naudotas psichologinis smurtas, o prieš vaiką – ir fizinis. „Daug turėjome įtampos. Smurtautojas budėjo kieme, sekė, kada moteris pareina iš darbo, rašė skundus vaiko teisių apsaugos specialistams, kad esą motina neprižiūri vaiko. Bandė pas mus įeiti į vidų, reikalavo parodyti kambarį, kuriame gyvena jo vaikas, sakė, kad nori patikrinti, ar jam užtikrintos būtinos gyvenimo sąlygos“, – pasakoja ji.
Tačiau Krizių centras turi vidaus taisykles, pagal kurias pašaliniai žmonės į vidų nėra įleidžiami. Vyras bandė patekti ir su policija, tačiau policininkai pamatę vidaus taisykles apsisuko. Negalėdamas niekaip pasiekti savo tikslo, vyras dar bandė paveikti vaiką mokykloje, tačiau po kiek laiko aprimo.
„Jeigu auka atsilaiko tam tikrą laiką, tai smurtautojas pavargsta. Jis pradeda būti mažiau atkaklus. Tada aprimus visam šurmuliui centre prasideda nuoseklesnis ir ramesnis darbas su kliente. Nes ji pamato, kad atsilaikė“, – sako O. Grabauskienė.
Tačiau yra nukentėjusių, kurios neatsilaiko – pabėgusios keletui dienų iš smurto aplinkos vėliau sugrįžta atgal. Pasak pašnekovės, to pagrindinės priežastys yra kelios: „Pirmiausia – tai finansinė padėtis, dažnai vienos moterys negali net būsto išsinuomoti. Daugelis iš jų yra su mažais vaikais, todėl negali suderinti darbo su vaikų priežiūra. Kita priežastis – smurtaujantis vyras yra vaiko tėvas, tai joms atrodo svarbi priežastis sugrįžti. Galvoja, kad galbūt pasikeis“, – sako O. Grabauskienė.
Krizių centro vadovė prisimena atvejį, nutikusį maždaug prieš dešimtmetį, kada į centrą buvo atvežta moteris su penkerių metų berniuku. Moteriai buvo išrautas plaukų kuokštas, matėsi plikas galvos lopinėlis. „Ji tuo metu buvo nusiteikusi tikrai negrįžti, sakė, kad čia ne pirmas kartas“, – prisimena ji.
Krizių centre buvo užgydytos jos žaizdos ir mėlynės, kitos centre gyvenančios moterys ją apkirpo, nudažė plaukus, moteris atsigavo. Tačiau po dviejų savaičių jos sugyventinis atvažiavo su tortu ir gėlėmis, atsiprašė ir ji sugrįžo atgal. „Smurtautojas irgi mato, kad jei parodysi dėmesį, didelė tikimybė, kad auka sugrįš“, – sako pašnekovė.
Pasak O. Grabauskienės, smurtautojui ypač svarbu bandyti įrodyti moteriai, kad ji pati kalta, jog prieš ją buvo smurtauta. „Jeigu tu būtum to nedariusi, tai aš būčiau tavęs nemušęs. Čia kaip iš tos pasakos apie vištytę ir gaidelį: jeigu nebūtų lazdynas pagraužtas, gaidelis nebūtų vištelei akelės pamušęs“, – sako ji.
Jeigu moteris planuoja sugrįžti pas smurtaujantį vyrą, svarbiausia yra ne teisti, o kalbėtis ir išgirsti ją. „Ne atkalbėti, bet kalbėtis. Padrąsinti, pasakyti, kiek daug gali, kad nėra padėties be išeities. Bet niekas nesako, kad bus lengva“, – įsitikinusi pašnekovė.
Tokių pagalbos centrų, skirtų nukentėjusiems nuo smurto, Lietuvoje yra ne vienas. Jeigu patiriate arba pažįstate patiriančių smurtą, kreiptis galite čia.
Straipsnis parengtas įgyvendinant kampaniją „Palaikyk“, kuri yra projekto „Stop smurtui prieš moteris: nuo sąmoningumo didinimo iki nulinės tolerancijos aukų kaltinimui“ dalis. Projektas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos lėšomis.
Kampanija yra organizuojama kartu su Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuota nacionaline socialinio saugumo kampanija „Už saugią Lietuvą“.
