Išpopuliarėjus socialiniams tinklams ir internetinei žiniasklaidai, atsirado ir palanki terpė neapykantos kalbai. „Įstatymai, kurie reguliuoja neapykantos kalbą, buvo priimti dar tada, kai nebuvo socialinių tinklų. Jie nebeatitinka šių dienų realybės“, – sako sociologas dr. Liutauras Labanauskas. Anot specialisto, neapykanta Lietuvoje nemažai daliai žmonių atrodo normalus bendravimo būdas.
Neapykantos kalba daliai žmonių – norma
Nors visuomenė vis daugiau kalba apie neapykantos kalbą ir jos atpažinimą, rengiami mokymai pareigūnams, tačiau to neužtenka: „Teisėsaugos pareigūnams ir visuomenei trūksta žinių: neapykantos kalba kaip nusikaltimas yra gana naujas reiškinys, nors neapykanta kaip emocija žmoniją lydi nuo pat jos egzistencijos pradžios“, – sako L. Labanauskas.
Liutauras Labanauskas, asmeninio archyvo nuotr.
Anot specialisto, neapykantos kalba Lietuvoje yra tapusi norma – labai įprasta reikšti savo neigiamas nuostatas kitų grupių atžvilgiu. Žmonės nesusimąsto, kad žodžiai gali ne tik žeisti, bet ir peržengti teisės normų ribas. Tyrimai taip pat rodo, kad didžioji dalis Lietuvos gyventojų netiki, kad valstybė tinkamai apgintų jų teises. „Tai potencialiam pažeidėjui siunčia „signalą“, kad pažeidžiamo žmogaus teisių irgi niekas negins, o pažeidėjo – nenubaus“, – sako sociologas.
Nėra renkami duomenys
Lietuvoje trūksta statistikos, kuri leistų matyti neapykantos kalbos atpažinimo lygį. Kitose šalyse, pavyzdžiui Švedijoje, kaupiama daug detalesnė statistika apie nusikalstamas veikas.
Oficiali statistika Lietuvoje nurodo, kiek tyrimų dėl neapykantos nusikaltimų yra pradedami. Tačiau neaišku, kiek pranešimų teisėsauga gauna apskritai, dėl kokios dalies iš jų pradedami ikiteisminiai tyrimai. L. Labanauskas atkreipia dėmesį, kad tokie duomenys padėtų geriau suprasti, ar nukentėjusieji atpažįsta neapykantos kalbą ir įvertinti tikrąją neapykantos kalbos situaciją šalyje.
Atsakomybę turi prisiimti ir žiniasklaida bei politikai
L. Labanauskas sako, kad svarbu ne tik tinkamai rinkti duomenis, bet ir auginti bendrąją kultūrą šalyje: didelę žalą daro neapykanta persunkti politikų pasisakymai apie įvairias visuomenės grupes. Anot jo, žiniasklaida taip pat dažnai nepadeda: tekstus pavadina skambiomis antraštėmis, naudoja tokius dėmesio pritraukimo būdus, kurie neretai peržengia etikos ribas. Taip pažeidžiamų grupių sąskaita plečiama skaitytojų bei žiūrovų auditorija.
Todėl, anot jo, svarbu rimtai žiūrėti į švietimą, megzti kontaktus tarp skirtingų bendruomenių, keisti teisines praktikas. Taip pat reikalingi pozityvūs bendruomenių pavyzdžiai žiniasklaidoje ir visuomenės informavimas apie asmenis, nubaustus už neapykantos kurstymą. Pasak L. Labanausko, tik taip išaugs tikimybė, kad į pranešimus dėl neapykantos kalbos bus tinkamai reaguojama: „Būtinas darbas su bendruomenėmis, medijų raštingumas, mokymai, kaip neapykantos kalbą atpažinti ir apie ją pranešti. Svarbu, kad žmonės suprastų neapykantos kalbos padarinius ir dėl to ne tik nebijotų kreiptis į teisėsaugą, bet ir atsakingai žiūrėtų į savo veiksmus internete.“
Pastebėjote neapykantos kurstymo atvejį internete? Apie tai paprastai ir greitai galite pranešti neapykantos nusikaltimų pranešimų platformoje manoteises.lt/pranesk
Tekstas yra projektų „Be Hate Free“ ir „Daugiau meilės – mažiau neapykantos dėl tautybės, kalbos, seksualinės orientacijos ir tapatybės“ dalis. Projektus bendrai finansuoja Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programa, LR teisingumo ministerija, Swedish institute, Švedijos ambasada, Geros valios fondas. Įgyvendina – Lietuvos žmogaus teisių centras. Už teksto turinį atsako tik projektą įgyvendinanti organizacija.
