212 kilometrų – tokį atstumą mobilioji Raudonojo Kryžiaus specialistų komanda kasdien nuvažiuoja iš Kauno į Kybartus ir atgal, nuo pat rugsėjo 24-os dienos, kai Kybartų užsieniečių registracijos centre buvo apgyvendinta beveik 700 Baltarusijos–Lietuvos sieną kirtusių asmenų iš 38 šalių. Dabar čia gyvena 491 žmogus, daugiausiai iš Irako, Sirijos, Pakistano, Indijos, Šri Lankos, Jemeno, Tadžikistano, taip pat iš Kamerūno, Kongo, Gvinėjos. Bene geriausiai šiuos žmones pažįsta Lietuvos Raudonojo Kryžiaus mobiliosios komandos specialistė Virginija, kuri bendrauja su migrantais jau beveik pusę metų, nuo pat jų apgyvendinimo Kybartuose pradžios. Ji sutiko pasakoti apie savo darbą „iš vidaus“.
Kaip atrodo jūsų darbo diena Kybartų užsieniečių registracijos centre?
Pirmasis darbas buvo susipažinti su visais centre apsigyvenusiais migrantais. Taigi, pasikalbėjau su 700 vyrų, užsirašiau jų vardus, poreikius, išsilavinimą, specialybes. Man buvo svarbu identifikuoti, ką vyrai gali daryti, nes su Raudonojo Kryžiaus komanda turėjome viziją – įgalinti viduje esančius žmones. Pavyzdžiui, jeigu žmogus yra kirpėjas, mes suteikiame priemones, o jis kerpa sulaikymo centre gyvenančius žmones. Arba mokytojas moko kitus anglų kalbos.
Raudonojo Kryžiaus nuotr.
Užsieniečiai gyvena penkiaaukščiame name. Kai ateiname į kiekvieną aukštą, jie pradeda vardinti, kad jiems reikia striukių, kojinių, apatinių, akinių, kažkieno siunta vėluoja, kiti prašo patarpininkauti ir nunešti prašymą administracijai ir panašiai.
Šiomis dienomis tariamės su musulmonų dvasininku, imamu, dėl pamaldų. Organizuojame ir krikščioniškas pamaldas – nuo kovo pas mus pradės važinėti pastorius iš Klaipėdos.
Taigi, darbo laukas – labai platus: nuo reikalingos informacijos suteikimo iki individualių poreikių užtikrinimo.
Kai apklausėte visus Kybartų užsieniečių registracijos centro gyventojus, koks paveikslas jums susidarė?
Kybartuose apgyvendinti tik vyrai, didžioji dauguma – jauni, gimę tarp 1994 ir 2002 metų. Čia gyvena pačių įvairiausių profesijų ir specialybių žmonės: gimtinėse buvę verslininkai, IT specialistai, bankininkai, statybų sektoriaus darbuotojai, vairuotojai – nuo vilkikų iki šakinių krautuvų. Yra nemažai ūkininkų, daug žmonių pabaigę universitetus – vertėjai, medikai. Kiti moka telefonus taisyti – tik įrankių duok! Yra elektrikų, automechanikų, įvairių ūkio darbų meistrų.
Dabar centro administracija atnaujina virtuvėles, likusias po kalėjimo, tai vyrai ateina ir padeda nešioti plytas, dažyti. Yra vyrų, kurie nuolat padeda virėjoms virtuvėje. Jie patys tvarkosi kambarius, bet yra ir bendrų patalpų, tad jie padeda darbuotojoms tvarkytis. Mokantieji anglų kalbą praktiškai visąlaik būna užsiėmę – padeda pareigūnams ir mums vertėjauja. Pavyzdžiui, neseniai registravome žmones, kuriems reikia Lietuvos Raudonojo Kryžiaus teisinės pagalbos. Kai ateinu pas vyruką, kuris moka anglų, prancūzų ir dar keturis Afrikos kalbų dialektus – komunikacija iškart lengvesnė.
Žiūrint plačiau, jie „pagauna“ ir pokštus, ir pajuokavimus – tokie patys žmonės kaip ir mes. Taip pat visada dalinasi – būtinai pasisiūlo mus pavaišinti: nors obuoliu, saldainiu, arbata, kava.
Kas jums labiausiai įsiminė šiame darbe?
Vienas iš labiausiai įstrigusių epizodų – mes teikiame paslaugą, vadinamą RFL (angl. restoring family links) šeimos ryšio atkūrimą, kai jie gali paskambinti savo šeimai, jeigu patys neturi telefono. Vieno vyro šeima jau 3–4 mėnesius nieko apie jį nežinojo. Jis paskambino ir sako „mama, aš gyvas“. Ir ta mama verkė, ir jis verkė, ir man širdį suspaudė.
Asociatyvi nuotr. | Pexels
Kartą atėjo pas mane vienas vyras iš Afrikos ir sako: „Man nieko nereikia, tik rožinio.“ Pakalbėjome apie tai, kad jis katalikas, užsirašiau tokį jo poreikį ir grįžusi namo svarsčiau, ar galima duoti tą rožinį, ar ne? Ar nebus tai išskirtinės sąlygos katalikams? Kaip sureaguos irakiečiai? Radau namie rožinį. Kitą dieną jis manęs jau laukė prie durų. Jo akys buvo užgesusios, o gavus rožinį – nušvito. Atrodė taip, lyg aš jam duočiau Lamborghini! Ir iki šiol, jau 5 mėnesius, jis kaskart išlenda iš kambario ir man dėkoja.
Čia susipažinau su daug gabių žmonių. Pavyzdžiui, vienas vyras, neurologas, moka 9 kalbas. Jis gavo prieglobstį ir dabar gyvena Vilniuje. Čia yra ir profesionalių muzikantų. Vienas gyventojas kepa tortus – kai parodė savo darbų nuotraukas, tai, atrodo, net ne saldumynai, o meno kūriniai! Centre taip pat turime dailininkų, kurių darbus Raudonojo Kryžiaus savanoriai sėkmingai pardavinėjo per Kaziuko mugę.
Įdomi detalė – tarp vyrų yra nemažai ilgaplaukių, keli paprašė manęs plaukų gumos. Atnešiau jiems tos gumos ir nuo tada kaskart mane pamatę dėkoja, šaukia per visą koridorių: „Mano sese“.
Kalbant apie bendravimo kultūrą, darbas su migrantais yra visiškai kitoks. Jie – paperkantys, turi kitokį priėjimą prie žmogaus, prie moters. Jie rodo daugiau pagarbos ir dėkingumo. Ištisai girdžiu „mano sese, tu man padėjai, aš tau liksiu amžinai dėkingas“, nors aš jam tik tušinuką atnešiau, ar maisto davinį, ar užregistravau pas gydytoją, ar tiesiog pastovėjau šalia ir su juo pasikalbėjau.
Daug migrantų yra sulaikyti jau daugiau kaip 6 mėnesius. Kaip keičiasi jų situacija?
Kaip tik šiomis dienomis daugelis gauna neigiamus sprendimus dėl prieglobsčio suteikimo, sulaikymas pratęsiamas dar 6 mėnesiams, tad natūraliai motyvacija krenta.
Visuomenės apklausos rodo neigiamas Lietuvos gyventojų nuostatas migrantų atžvilgiu. Kaip, jūsų akimis, galima sumažinti šį neigiamą nusistatymą?
Žmonės bijo to, ko nepažįsta. Neigiamų nuostatų sušvelnėjimas bus labai ilgas procesas. Aš gyvenu Kaune, matau įvairių užsieniečių ir kaip jiems sunku, ypač išsinuomoti būstą.
Kaip skiriasi migrantų paveikslas, dirbant su jais, nuo viešojoje erdvėje regimo vaizdo?
Su migrantais patiriu tą patį, ką mačiau ir dirbdama su intelekto negalią turinčiais suaugusiais žmonėmis, – požiūrį, kad, jeigu žmogus turi Dauno sindromą, jį reikia uždaryti, paslėpti nuo visuomenės, girdėjau nuolatinį „varymą“ ant žmonių su negalia. Taip ir su migrantais – „nužudyk, teroristai“…
O aš dirbdama patiriu tų atvykusių vyrų nuoširdumą, girdžiu jų istorijas. Kai kurie pasakojo apie Alepą – kaip šiame Sirijos mieste bombos viską susprogdino ir kaip jiems tai rezonuoja su įvykiais Ukrainoje.
Migrantų istorijos – sunkios. Su komanda mokomės jų neutraliai išklausyti, bet istorijos paveikia, negalime likti abejingais. Ką jie matė, kodėl buvo priversti bėgti iš savo gimtinės. Pradėjus dirbti Kybartų užsieniečių registracijos centre ir pasiklausius tokių istorijų, važiuojant namo man reikėdavo laiko „sugrįžti į save“.
Yra gyventojų, kuriems nuo sulaikymo sąlygų darosi emociškai sunku, jie tiesiog nori pasišnekėti. Tas santykis, kai žmogus manimi pasitiki, atsiveria ir išsipasakoja – man yra labai svarbus.
