Artėjant gruodžio 3-iai dienai, Tarptautinei žmonių su negalia dienai, pradedame matyti, kaip valdžios atstovai ir įvairiausi politikai prisimena, kad yra neįgalieji. Dar geriau – organizuoja koncertus specialiai neįgaliesiems, kviečiasi į specialius nemokamus spektaklius, rodo per televizorių kaip kokį cirką. Štai jums, neįgalieji, koncertas! Geriau jau politikai taip nedarytų, nes tokiu būdu tik dar kartą patvirtinama, jog mes esame prašančio, laukiančio, besitikinčio ir iš savo sulčių išlipti negalinčiojo pozicijoje. Galintieji švenčia taip, kaip patys nori, ir su kuo nori.
Nei karto nedalyvavau šios dienos iškilminguose minėjimuose. Tiesiog nematau ką švęsti.
Lietuvoje žmogus su negalia vis dar gali numirti iš bado. Neįgaliųjų organizacijų atstovai pasakojo apie atvejį, kai mirus mamai, prižiūrinčiai vaiką su sunkia negalia, iš bado ir troškulio mirė ir jos vaikas.Šalia numirusios mamos. Galime tik įsivaizduoti, ką turėjo išgyventi pats mirštantis vaikas. Ir ne socialiniai darbuotojai pasigedo šeimos. Kaimynai. Dėl kvapo.
Panašių istorijų niekas neviešina. Jos rodo mūsų visų skurdą. Skurdą ne pinigų trūkumo prasme, juk tiek milijonų ministerijos išleidžia žmonėms su negalia, tiek išmokų (ypač populiari tema paskutiniu metu) išmokama, tiek daug ES programų specialiai neįgaliesiems prikurta! Aš kalbu apie mūsų moralinį skurdą, nes per paskutinius dvidešimt metų socialinė sritis su visais jai skiriamais milijonais iš mirties taško pajudėjo labai netoli. Kaip tuomet vertinti skaičius, rodančius, jog žmonių, turinčių negalią, skurdo lygis yra dvigubai didesnis už likusios visuomenės. Arba, kad augant ekonomikai ir išlaidoms socialiniam sektoriui, žmonių su negalia skurdo lygis nuo 2011 iki 2015 metų beveik padvigubėjo? Kaip paaiškinti tokią situaciją?
Anksčiau galvojau, kad žmonės su negalia vis dar yra nematomi, nes taip susiklostė dėl sovietinio rėžimo ideologinių pasekmių. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad mes visi sąmoningai vis dar darome taip, kad žmonės su negalia ir toliau būtų nematomi. Vis dar rengiami teisės aktai ir įstatymai, kurie uždaro žmones į specialias institucijas, į specialias mokyklas, į specialius centrus, į specialius koncertus, specialias darbo vietas, specialias muges… Tarsi jie patys yra kažkokie specialūs. Ir tuos izoliacijai skiriamus milijonus pristatome kaip išlaidas „socialiniai integracijai“. Tai ir yra mūsų moralinis bukumas, skurdas ar tiesiog cinizmas. Koks skirtumas kaip pavadinsi.
Bet grįžtu prie tarptautinės žmonių su negalia dienos ir jos minėjimo. Aš jau 18 metų gyvenu negalios situacijoje, nes auginu visiškos negalios dukrą. Ir ši diena man turėtų prasmę tik tuo atveju, jei tai taptų proga kalbėti apie problemas ir jų sprendimus. Čia kaip ir su diskusija dėl moters dienos minėjimo – dovanosime gėles mažiau galimybių turinčioms moterims ar kalbėsime, ką daryti, kad tos galimybės būtų lygios?
Taigi, Tarptautinę žmonių su negalia dieną kviečiu minėti organizuojant aukščiausio rango politikų,Vyriausybės ir neįgaliesiems atstovaujančių organizacijų diskusiją dėl esminių tikslų ir uždavinių siekiant lygių žmonių su negalia galimybių. Dar svarbiau, kad diskusija baigtūsi konkrečiais sutarimais ir įsipareigojimais. Dabar gi valdžia vis dar yra pasimetusi ne tik tarp neįgaliųjų politikos, bet ir tarp krypčių – diskusijos nesibaigia, kur žmonės su negalia turi gyventi – socialinės globos įstaigose ar savo namuose, kur žmonės su negalia gali dirbti – socialinėse įmonėse ar tiesiog pas darbdavius, ar teikti žmones su negalia įgalinančias paslaugas, ar mokėti pašalpas už “lindėjimą” ant pečiaus… Tegu būna po vieną nedidelį žingsnį. Bet kryptingai.
O šią tarptautinę žmonių su negalia dieną siūlau tylos minute pagerbti neįgaliuosius, kurie mirė iš bado ir nepriežiūros, kurie gyveno globos namuose, kurie taip ir liko nematomas mūsų visų atspindys…
Komentaras parengtas remiant Europos Sąjungos „Rights, Equality and Citizenship Programme and Pilot Projects 2014“ programai. Už teksto turinį yra atsakinga komentaro autorė, tekstas neatspindi Europos Komisijos nuomonės.
