Įvairios diskriminacijos apraiškos – daugialypė problema, kurią kartais sunku įvardyti, nes žmonėms dar trūksta įgūdžių ją atpažinti. Vilniaus universiteto doktorantė ir nediskriminavimo teisės ekspertė Jelena Jonis įsitikinusi, kad esama teigiamų pokyčių, tačiau visuomenės švietimo prasme dar tikrai yra ką nuveikti.
Diskriminacijos formos yra įvairios, ji gali būti tiesioginė ir netiesioginė. Gal galite pateikti pavyzdžių?
Tiesioginės diskriminacijos atveju, mes turime situaciją, kurioje dalyvauja asmuo, patenkantis į vieną iš Lygių galimybių įstatyme įvardytų kategorijų (pavyzdžiui, penkiasdešimtmetė moteris). Ji susidomi skelbimu dėl administratoriaus (-ės) darbo įmonėje, kuriam taikomi šie reikalavimai: bent 2 metų patirtis, užsienio kalbos mokėjimas ir pretendento amžius ne didesnis nei 30 metų. Tai tiesioginės diskriminacijos atvejis, kadangi palyginus mūsų 50-metę moterį ir tokią pat kompetenciją turinčią 28 metų kandidatę, pastaroji įgyja palankesnes sąlygas įsidarbinti būtent dėl savo amžiaus.
Netiesioginė diskriminacija yra kiek kitokia. Viena iš jos sąlygų yra „kriterijų, elgesio ar praktikos neutralumas“. Iliustruojantis to pavyzdys galėtų būti kitas skelbimas dėl to paties administratoriaus (-ės) darbo įmonėje, kuriam šį kartą taikomas reikalavimas yra būti ne žemesniu (-e), nei 180 cm. Iš pirmo žvilgsnio, šis reikalavimas yra neutralus, niekaip neliečiantis nei amžiaus, nei socialinės padėties ar asmens religijos. Tačiau kokios yra šio reikalavimo pasekmės? Standartiškai, moterys yra žemesnės nei vyrai, tad ir atitikti šį kriterijų vyrams dažniausiai yra paprasčiau nei moterims. Taigi įgyvendinant šią nuostatą atsiranda „faktinis privilegijų ar pirmenybės teikimas“ lyties pagrindu. Iš karto noriu pabrėžti, kad pateikiamos situacijos yra hipotetinės. Kiekvienu atveju analizuojant galimai diskriminacinę situaciją reikėtų vertinti visas aplinkybes, kaip kad darbo ar veiklos pobūdis, priemonių tinkamumas ir panašiai.
Diskriminacija dėl amžiaus šalyje yra viena aktualiausių, tačiau apie ją ganėtinai mažai kalbama. Kokių gali būti netiesioginės diskriminacijos šiuo pagrindu pavyzdžių?
Be aukščiau pateikto pavyzdžio galima būtų pateikti ir kitą, kuomet reikalaujama nepagrįstai didelės patirties, pavyzdžiui, prašoma ne mažiau kaip 10 metų patirties dirbant vienoje ar kitoje srityje ar užimant tam tikras pareigas. Tokiu būdu jaunesniems darbuotojams užkertamas kelias įsidarbinti ar kilti karjeros laiptais prisidengiant iš pirmo žvilgsnio absoliučiai neutralia sąlyga.
Jūs specializuojatės nediskriminavimo teisėje. Kaip manote, ar lietuviai turi pakankamai įgūdžių diskriminacijai atpažinti?
O kokių įgūdžių galime turėti? Reikšmingiausią vietą čia visada užims švietimas. Kaip galima atpažinti ir įvardinti tai, ko nesuprantame? O jeigu mūsų nesupratimą dar lydi baimė ar gėda? Tokiais atvejais žmonės dažniau tyli, slepia savo padėtį, kol nepraranda darbo arba kantrybės. Lietuvoje vis dar sunkiai gebame atpažinti ir įvardyti diskriminaciją, o jeigu ją ir atpažinome, tai dar nereiškia, kad imsimės ginti savo pažeistų teisių. Naujausia lygių galimybių kontrolieriaus veiklos ataskaita rodo, kad kreipimųsi su skundais ir paklausimais skaičius 2016 m. lyginant su 2015 m. išaugo 20 proc., o nuo 2000 m. – net 80 proc. Taigi, pozityvių ženklų esama, tačiau tiek švietimo, tiek viešumo šiai temai vis dar trūksta.
Kokių priemonių patartumėte imtis asmeniui, kuris jaučiasi esantis diskriminuojamas darbovietėje?
Patarčiau netylėti, nes situacija niekada pati nepasikeis, jei žmogus nesiima jos spręsti. Nei darbo ginčų komisija, nei teismas, nei lygių galimybių kontrolierė neateis į pagalbą, jeigu nukentėjęs darbuotojas nesiims iniciatyvos. Kiekvienas, patiriantis diskriminaciją darbe, turi tik dvi galimybes: arba susitaikyti su esama padėtimi ir nuolankiai priimti darbovietėje jam taikomą elgesį, arba stoti į akistatą su diskriminuojančiais žmonėmis. Apie tai pirmiausia būtina kalbėti su darbdaviu. Jeigu elgesys darbovietėje nesikeičia ir po to, tuomet patarčiau pradėti rinkti įrodymus ir kreiptis į Lygių galimybių kontrolierių ir/arba darbo ginčų komisiją, o nepasiekus norimų rezultatų – į teismą. Asmuo, patyręs diskriminaciją lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės ar religijos pagrindu, turi teisę reikalauti iš kaltų asmenų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.
Diskriminacija draudžiama Lietuvos įstatymų. Su ja susidūrę, galite pateikti skundą Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai.
Straipsnis parengtas remiant Europos Sąjungos „Rights, Equality and Citizenship Programme and Pilot Projects 2014“ programai. Už teksto turinį yra atsakingas žmogaus teisių portalas Manoteises.lt, tekstas neatspindi Europos Komisijos nuomonės“.
