„Man pasakius, kad daug laimingesnė jaučiuosi būdama moterimi, mama atsakė, kad man jos namuose nebėra vietos ir paprašė išeiti, nors man tuo metu buvo vos šešiolika. Keletą metų gyvenau pas močiutę, su mama visiškai nebendravome“, − pasakoja transseksualė Alexis Innocenti (21 m.). Pašnekovė su tinklaraščiu Euroblogas.lt pasidalino tuo, ką jai teko patirti gimtojoje Sardinijoje, o vėliau savanoriaujant ir dirbant Bulgarijoje.
Iš Italijos į Bulgariją Alexis atvyko prieš kiek daugiau nei pusę metų. Savanoriavo tolerancijos skatinimo kampanijoje, dabar dirba klientų konsultante tarptautinių mokėjimų bendrovėje „Skrill“. Apibendrindama paskutiniojo pusmečio patirtį ji ironiškai šypsosi: į pelną ir pinigus orientuota darbovietė pasirodė esanti daug tolerantiškesnė negu tolerancijos skatinimo projektus vykdanti nevyriausybinė organizacija. Ten Alexis teigia susidūrusi su subtilia ir ne taip lengvai pastebima diskriminacija.
Alexis savanorystės istorija gana paini. Pirminis planas buvo trumpalaikė, vos dviejų mėnesių trukmės Europos savanorių tarnyba (EST). Dar prieš atvykdama į Bulgariją mergina jau neblogai kalbėjo bulgariškai, dainavo bulgariškas dainas ir visa širdimi norėjo ištrūkti iš gimtosios Sardinijos bei apsigyventi būtent Bulgarijoje.
Savanorystės projektui baigiantis, mergina ėmė dairytis darbo Sofijoje. Tačiau tuomet ją priėmusi organizacija pasiūlė EST pratęsti dar dešimčiai mėnesių. Nors darbo paieškos buvo produktyvios (italų kalbą mokantieji Bulgarijoje yra ypač paklausūs), Alexis apsisprendė likti savanoriauti.
„Aš tikrai nuoširdžiai tikėjau projekto idėja. Maniau, kad keliaudama po visą Bulgariją būsiu naudinga, savo pavyzdžiu ir istorija paskatinsiu bulgarus būti tolerantiškesniais, priimti bet kokios seksualinės orientacijos žmones. Birželis ir liepa buvo itin intensyvūs, apkeliavau daugybę miestų, pasirodžiau viename populiariausių televizijos šou. O vos po keturių dienų manęs buvo paprašyta išeiti. Oficiali priežastis – prarastas pasitikėjimas dėl kitų savanorių dingusių pinigų. Tačiau iš tikrųjų aš jiems buvau nebereikalinga. Tolerancijos skatinimo projektas baigėsi, buvo nebereikalinga mane visiems kaip eksponatą rodyti. Pasijutau apgauta ir išnaudota. Niekas nenorėjo girdėti, kad į Italiją grįžti nenoriu, niekas ten manęs nelaukia. Mano gyvenimo istorija viešumo ir savęs populiarinimo tikslais pasinaudojo tie, kurie iš tikrųjų nėra tolerantiški“, − kartėlio neslepia Alexis.
Pašnekovė teigia, kad būtent žmonių žvilgsniai išduoda, ar jiems jauna moteris atsiskleis, norės atvirai bendrauti, ar verčiau liks savame pasaulyje, nuo jų atsiribojusi: „Daugybė žmonių į mane spokso, apkalba, netgi man girdint komentuoja. Tačiau ne visuomet tai yra diskriminacija. Kartais tai paprasčiausias smalsumas, galbūt žmogus transseksualą mato pirmą kartą gyvenime ir jam tiesiog įdomu, egzotiška. Negali ant tokių pykti. Tačiau kitų akyse iškart pamatau smerkimą, jų klausimai išduoda, kad jiems nepriimtina tai, kaip esu apsirengusi ar pasidažiusi.“
Alexis prisimena projekto metu su kitais savanoriais rengusi vaizdo klipą, į kurio filmavimą atėjo vilkėdama trumpa suknele. „Vadovės veido išraiška klausiant, ar aš tikrai taip apsirengusi ketinu filmuotis, pasakė viską. Ji kitus skatina būti tolerantiškais, priimti žmones tokius, kokie jie yra, o iš tikrųjų nepriima net pačios organizacijos savanorių“, − svarsto figūrą išryškinančius drabužius, aukštakulnius ir ryškų makiažą itin mėgstanti Alexis.
Mama pasakė, kad jai nebėra vietos namuose
Panašių nemalonių pareiškimų Alexis yra sulaukusi ir iš savo mamos. „Man pasakius, kad daug laimingesnė jaučiuosi būdama moterimi, mama atsakė, kad man jos namuose nebėra vietos ir paprašė išeiti, nors man tuo metu buvo vos šešiolika. Keletą metų gyvenau pas močiutę, su mama visiškai nebendravome. Po to mama paskambino, atsiprašė, teigė norinti pasimatyti. Žinoma, kad jai atleidau. Tačiau mama bandė diktuoti savas sąlygas, neva, viską reikia daryti žingsnis po žingsnio – prieš einant į viešumą ji prašė nesidažyti, nesiauti aukštakulnių. Aš su tuo kategoriškai nesutikau. Liepiau jai rinktis – arba priimi mane tokią, kokia esu, arba ne. Negali būti tik toks, na, dalinis savo vaiko priėmimas“, − samprotauja Alexis.
Ji teigia iki šiol nesuprantanti, kodėl sužinojusi apie pasirinkimą būti moterimi, mama verkė sakydama, kad prarado savąjį sūnų: „Koks skirtumas, ar aš dėviu vyriškus, ar moteriškus drabužius, atrodau kaip sūnus ar kaip dukra. Juk aš buvau ir tebesu jos vaikas, su tokia pačia širdimi. Kai pradedi pastebėti, kad esi ne toks kaip visi, pats jautiesi sutrikęs, pasimetęs. Būnant keturiolikos, kai viskas prasidėjo, iš pradžių svarsčiau, kad aš turbūt esu gėjus. Prireikė laiko, kol pati supratau, kad mane ne tik traukia vyrai, bet pati geriau jaučiuosi būdama moterimi. Ir, įsivaizduokite, visų šių minčių kontekste pats artimiausias žmogus – mama – vadina tave nenormaliu ateiviu iš kosmoso…“
„Geriau būti vienam ir savimi, negu vienišam su neva draugais“
Paklausta, ką patartų šiuo metu panašiai besijaučiantiems jauniems žmonėms, Alexis pirmiausia skatina to neslėpti, nesigėdyti. Pasak jos, tai geriau negu visą laiką meluoti sau ir gyventi baimėje, kad liksi vienas: „Prisipažindamas rizikuoji likti vienas, bet jau geriau būti vienam ir savimi, negu vienišam su neva draugais“.
Prisimindama mamos reakciją Alexis mieliau pataria paauglius vaikus auginantiems tėvams būti supratingesniais ir ne juos teisti, o stengtis suprasti ir palaikyti: „Man tiesiog velniškai pasisekė. Jei ne močiutė ir teta, būčiau likusi gatvėje. Šiandien esu suaugęs žmogus, turiu darbą, gebu savimi pasirūpinti, nuo nieko nepriklausau. Keturiolikmetis juk negali pats savęs išlaikyti… Tėvai privalo rūpintis savo vaikais, kad ir kokie jie būtų“.
Alexis džiaugiasi, kad šiandien, po visų savanorystės projekto peripetijų, viskas po truputį stojasi į savo vėžes. Malonia staigmena jai tapo darbo pažymėjimo išdavimas su jos dabartiniu vardu (asmens dokumentuose nuo gimimo ji turi vyrišką itališką vardą) – nereikėjo niekam aiškinti, kodėl toks neatitikimas apskritai egzistuoja. Vieno iš skyrių vadovas, keletas kitų darbuotojų yra homoseksualūs, tačiau niekas dėl to nekvaršina galvos.
Nors ir nebevažinėja po Bulgarijos mokyklas su tolerancijos idėjas skleidžiančiu projektu, Alexis teigia kiekvieną dieną toleranciją skleidžianti tiesiog vaikščiodama Sofijos gatvėmis. „Niekada nesusidūriau su fizine agresija, o spoksančiųjų kartais paklausiu, kas juos taip domina ir pasiūlau nusifotografuoti. Norinčiųjų neatsiranda“, − kikena Alexis.
