Žiniasklaidos savireguliacijos virtuvė iš vidaus. Pokalbis su advokate Inga Abramavičiūte

„Užsiimant žurnalistine veikla nėra būtina turėti žurnalistinį išsilavinimą, todėl šios laisvosios profesijos savitvarka turi būti stipri“, – teigia Lietuvos žmogaus teisių centro Tarybos pirmininkė Inga Abramavičiūtė. Būdama Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (ŽLEK) nare, advokatė ne vienerius metu nagrinėja žurnalistų profesinės etikos pažeidimus. Portalo „Mano teisės“ skaitytojams pateikiame pokalbį su I. Abramavičiūte, kuriame teisininkė dalinasi mintimis apie Komisijos veiklą, dažnai peržengiamas žmogaus teises žiniasklaidoje ir šiuolaikinę žurnalisto sąvoką.

Trumpai apibūdinkite Komisjos veiklą, savo funkciją Komisijoje. Kokiu būdu Komisijoje priimami sprendimai?

ŽLEK yra savitvarkos institucija, prižiūrinti profesinę žurnalistų etiką. Komisija veikia visuomeniniais pagrindais. Komisiją sudaro visuomenės informavimo įstatymas, kuriame nurodytos konkrečios organizacijos, deleguojančios po atstovą. Komisiją šiuo metu sudaro 15 narių. Dauguma organizacijų susijusios su žurnalistų veikla, nes Komisijos kompetencija yra nagrinėti žurnalistų profesinės etikos pažeidimus. Naujausia organizacija Komisijoje – Interneto žiniasklaidos asociacija, kuri tapo nariu padarius pakeitimus įstatyme. Atsižvelgus į tai, kad internete skelbiama viešoji informacija dažnai pažeidžia etikos normas, buvo poreikis turėti atstovą iš šios organizacijos.
Komisija neveikia nuolatos. Nariai susirenka skundų susijusių su žurnalistų etikos pažeidimais svarstymui ir sprendimų priėmimui. Vadovaujamasi Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu. Komisija aiškindama Kodekso nuostatas priima sprendimus.
Komisijos sprendimai priimami balsų dauguma. Posėdžiai yra vieši, gali atvykti ir pasisakyti suinteresuoti ir nesuinteresuoti asmenys. Pasisakyti žodžiu ir raštu gali visi norintys. Išklausius pasisakymų, vyksta diskusija tarp Komisijos narių. Dažnai nuomonės išsiskiria, bet galutinis sprendimas priimamas balsų dauguma.

Ką manote apie žiniaskalidos savireguliaciją Lietuvoje? Žurnalistų etikos inspektorės manymu, žiniasklaidos savireguliacija Lietuvoje neegzistuoja. Ar yra pagrindo taip teigti?

Užsiimant žurnalistine veikla nėra būtina turėti žurnalistinį išsilavinimą, todėl šios laisvosios profesijos savitvarka turi būti stipri. Žurnalistų profesijos atstovai užtikrina informacijos sklaidą visuomenėje, todėl tik savireguliacija gali padėti užtikrinti kokybišką šio proceso sklaidą. Šiuo metu viešosios informacijos priemonės rengia ir priima Kodeksus savo darbovietėje. Yra sudaromos etikos komisijos, skyriai, kurie prižiūri kaip laikomasi Kodekso. Visi priimami kodeksai yra sudaryti remiantis Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso principu. Šios profesinės nuostatos yra nusistovėjusios ir jų laikomasi, todėl nesutinku su teiginiu, kad žurnalistų savitvarka neegzistuoja. Ar savitvarkos pakanka? Šiuo metu ne, bet yra pastebima tendencija, kad visuomenės informavimo priemonės pačios stengiasi prižiūrėti profesinės etikos laikymąsi savo viduje, o tai teigiamai veikia viešosios informacijos kokybę. Nemanau, kad žurnalistų etiką turėtų prižiūrėti valstybinė institucija, nes tik savireguliacija gali užtikrinti žurnalistų veiklos nepriklausomumą, savarankiškumą, informacijos objektyvumą, nepriklausomumą.

Ar žurnalistų profesinė etika tobulėja?

Žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai suvokia, kad jie patys yra atsakingi, už etikos nuostatų laikymąsi. Šis suvokimas visada buvo, bet dabar į tai kreipiamas didesnis dėmesys. Žurnalistų etikos situaciją galiu iliustruoti remdamasi Komisijos nagrinėtų informavimo priemonių, pavyzdžiui, televizijos kanalo TV3, dienraščio “Lietuvos rytas” etikos nuostatų laikymųsi. Jeigu anksčiau minėtos priemonės įspėjimus gaudavo ne vieną kartą, šiuo metu toms visuomenės informavimo priemonėms skundai nėra teikiami. Tai vienas iš indikatorių, kad situacija keičiasi į gerąją pusę.

Šiuo metu nei vienas viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas nėra priskirtas prie nesilaikančių profesinės etikos kategorijos. Ar tai reiškia, kad žiniasklaida yra švari?

Žinoma, ne. Komisijos veikla susijusi tik su skunduose pareiškėjų pateikiama informacija. Jeigu yra nusprendžiama atsiimti skundą, Komisija nenagrinėja to skundo situacijos. Teikiamuose skunduose Komisija tikrai randa pažeidimų, bet dažnai apsiribojame sprendimu, kad informacija yra nekokybiškai parengta, nekonstatuojame, kad buvo pažeistas Etikos kodeksas. Komisija skatina savimonę, kad žiniasklaidos priemonė pati privalo reaguoti į pareiškėjų skundus. Tokiu atveju ginčas yra sprendžiamas dvišaliu susitarimu nesikišant Komisijai.

Pagal kokius atrankos kriterijus įstatymas numatė juridinius asmenis, kurie deleguoja po narį į ŽLEK?

Etikos nuostatos nėra įstatymo aktas. Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas taip pat nėra įstatymas, tai ─ sąžiningo žurnalisto taisyklių rinkinys, kurį sudaro moralės normos. Tuo pačiu šios normos turi įstatymui būdingų požymių. Dalį nuostatų labai aiškiai reglamentuoja visuomenės informavimo įstatymas, pavyzdžiui, privataus asmens apsaugą, kita Kodekso nuostatų dalis yra susijusios tik su profesine etika.
Manau, kad Komisiją buvo stengiamasi sudaryti taip, kad būtų kompetentingai nagrinėjamos visos Etikos kodekso nuostatos. Lietuvos žmogaus teisių centro atstovas turi daugiau kompetencijos prižiūrėti kaip laikomasi žmogaus teisių viešojoje informacijoje. Lietuvos psichiatrų asociacijos atstovas stebi tarpusavio santykius visuomenėje. Lietuvos vyskupų konferencijos atstovas stebi visuomenėje galiojančias moralės normas. Kitos organizacijos kaip, pavyzdžiui, Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociacija atstovauja pačius žurnalistus, viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus. Mano supratimu, šiuo principu buvo suformuota ŽLEK. Komisijos sudėtį nulemia žurnalistų bendruomenė, jos poreikiai.

Kaip interneto teikiamos galimybės keičia Komisijos sprendimus? Įstatymas nurodo, kad Komisija nagrinėja tik žurnalistų ir viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų pažeidimus, ginčus. Šiuo metu interneto tinklaraščiai, „Facebook” paskyros, kurių valdytojai nėra žurnalistai, bet jų publikuojama informacija yra sekama didesnio skaitytojų skaičiaus nei kai kurių periodinių leidinių tiražas. Ar šių asmenų veiksmai patenka į Komisijos kompetencijos ribas?

Šis klausimas yra diskusijų objektas. Komisija nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, todėl žiūrime ar nagrinėjame profesinę etiką, ar tai yra visuomenės veikėjo skleidžiamos informacijos pažeidimai. Šiuo metu privačių asmenų teikiamos informacijos Komisija nenagrinėja. Bet ši nuostata neturi griežtų ribų. Komisija nagrinėja tų asmenų pažeidimus, kurie visuomenėje veikia kaip žurnalistai. Save įvardija ir prisistato kaip žurnalistai, bet nebūtinai dirba visuomenės informavimo priemonėje.

Algis Ramanauskas neprisistato visuomenei kaip žurnalistas, bet ŽLEK pripažino, kad jis pažeidė 3 Etikos kodekso nuostatas.

Tai nėra asmuo, kurio visuomenė nepriskirtų šiai kategorijai. Jį žmonės identifikuoja su televizija, kaip laidos vedėją, todėl jis yra priskiriamas prie žurnalistų ir Komisija gali nagrinėti šio asmens skleidžiamą viešąją informaciją. Ginčas tarp Artūro Račo ir Algio Ramanausko buvo sklandantis viešojoje erdvėje, o abu asmenys yra žurnalistų bendruomenės atstovai. Ši situacija parodė, kad tokie asmenys turi laikytis viešosios informacijos normų ne tik visuomenės informavimo priemonėse, bet ir tokioje erdvėje kaip asmeninės socialinių tinklapių paskyros.

Ateityje greičiausiai daugės skundų dėl viešosios informacijos pažeidimų internete. Ar komisija apsiribos tik žurnalistų bendruomenės pažeidimų nagrinėjimu?

Jeigu asmuo skleidžia viešąją informaciją ir tai yra jo veikla, tada jis įeina į Komisijos kompetenciją. Pavyzdžiui, nagrinėjome internetinį portalą „ekspertai.eu” kaip viešosios informacijos skleidėją ir rengėją. Jie patenka į komisijos kompetenciją. Ratas neturi griežtų ribų. Kiekvieno skundo atveju, atkreipiame dėmesį kur informacija buvo paskelbta, kas ją parengė. Jeigu tai yra tam tikro subjekto veikla ir jis yra viešosios informacijos skleidėjas, Komisija nagrinėja skundą. Gali būti, kad Komisijos veiklos kompetencija tik plėsis atkreipiant dėmesį į interneto sklaidos greitį ir šioje erdvėje skleidžiamos informacijos apimtis.

Ar sankcijos yra diferencijuojamos žurnalistams ir viešosios informacijos rengėjams, skleidėjams? Teisiškai Komisijos skiriama sankcija apriboja rengėjo galimybę gauti dotacijas iš valstybės, o kokią įtaką tai turi konkrečiam asmeniui, ypač ne žurnalistui, kaip A. Ramanauskas?

Nusprendus, kad konkretaus žurnalisto publikacija pažeidžia Etikos kodeksą, yra pripažįstamas visuomenės informavimo priemonės Kodekso nesilaikymas. Nes kiekviena visuomenės informavimo priemonė turi redakciją, žurnalistų rengiamą informaciją peržiūri redaktoriaus dar prieš publikavimą.

Dažnai pažeidimai padaromi dėl laiko stokos, profesionalių žurnalistų trūkumo regioninėje spaudoje. Skiriama sankcija apriboja galimybę gauti valstybės skiriamas dotacijas. Šios dotacijos yra pagrindinis finansų šaltinis palaikantis regioninė žiniasklaidos informavimo priemones. Komisija turi kritišką požiūrį į jos skiriamą sankciją. Manome, kad tai per griežta bausmė visuomenės informavimo priemonėms. Sprendimai turėtų būti daugiau moralinio pobūdžio. Teiksime siūlymą, kad būtų švelninamos sankcijos skyrimo sąlygos.

Ar Komisijos veikla, sprendimai daro įtaką žiniasklaidai? Kokiais būdais?

Komisija prižiūri, kad viešoji informacija nepažeistų žmogaus teisių. Žurnalistai atlikdami viešosios informacijos sklaidos misiją, kartais peržengia privataus asmens apsaugos nuo viešosios informacijos ribas. Nagrinėjame ar nebuvo peržengtos šios ribos, todėl Komisijos veikla yra reikalinga.
Puikius Komisijos veiklos rodiklis yra tai, kad anksčiau ne kartą dariusios pažeidimus visuomenės informavimo priemonės, šiuo metu nėra skundžiamos. Tai rodo, kad ŽLEK veikla turi teigiamos įtakos etikos normų laikymuisi.