Pažeidžiami žmonės, kurių esama tarp migrantų, taptų nesaugūs, o jų sveikatai iškiltų pavojus; kiltų smurto ir neramumų rizika; būtų grubiai pažeistos ES teisės nuostatos ir žmogaus teisės; o nepriklausomos organizacijos negalėtų patekti į migrantų sulaikymo vietas ir suteikti jiems teisinę pagalbą, – to baiminasi žmogaus teises ginančios organizacijos, išsiuntusios savo komentarus valdžios institucijoms dėl numatomų svarstyti įstatymo pakeitimų.
Šiandien Lietuvos Raudonasis Kryžius ir žmogaus teisių srityje dirbančios organizacijos pateikė savo pastabas valdžios institucijoms, ragindamos persvarstyti įstatymo pakeitimus (LR įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“), kurie iš esmės įteisintų žmogaus teisių pažeidimus ir pastatytų pažeidžiamus žmones, kurių esama tarp migrantų, į nesaugią padėtį. Įstatymo pakeitimo projekto pastabos apie gresiančius pažeidimus buvo nusiųstos LR Vyriausybei, LR Seimui ir Vidaus reikalų ministerijai. Kreipimąsi pasirašė Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Žmogaus teisių centras, nevyriausybinė organizacija „Diversity Development Group“ bei Lietuvos Raudonasis Kryžius.
Seimas minėto įstatymo pakeitimus žada svarstyti rytoj, tuo tarpu Vyriausybė juos jau patvirtino praeitą savaitę. Nors įstatymo pakeitimai inicijuojami atsižvelgiant į Lietuvoje paskelbtą ekstremalią situaciją dėl padidėjusio pabėgėlių srauto, nevyriausybinės organizacijos ragina pakeitimus koreguoti, kad krizė būtų valdoma, nepažeidžiant pagrindinių žmogaus teisių bei neįstumiant pažeidžiamų žmonių, kurių esama tarp migrantų – motinų su vaikais, nelydimų nepilnamečių, besilaukiančių moterų – į tokias situacijas, kuriose jų saugumui ir sveikatai grėstų pavojus.
Vaikai, besilaukiančios moterys ir kiti pažeidžiami žmonės taptų nesaugūs
Pagal šiuo metu numatomus įstatymo pakeitimus, ekstremalios situacijos metu būtų panaikintos arba smarkiai apribotos šios atvykusiųjų teisės: apribota judėjimo laisvė, de facto sulaikant žmones neribotam laikui be teismo sprendimo (neatsižvelgiant į žmonių pažeidžiamumus – faktiškai sulaikymo sąlygomis būtų laikomi ir vaikai, ir nelydimi nepilnamečiai, ir besilaukiančios moterys); smarkiai apribotos teisės į informaciją (net apie žmogaus atžvilgiu priimamus sprendimus); vertėjų, socialinių darbuotojų ir kitų specialistų paslaugos (neišskiriant net kankinimų ar išprievartavimo aukų). Iš šių žmonių taip pat būtų atimtos teisės kreiptis teisinės pagalbos į Jungtines Tautas bei kitas nevyriausybines organizacijas, dirbančias žmogaus teisių bei pabėgėlių teisės srityje.
Visi suvaržymai bei numatyti laisvių apribojimai be jokių išimčių būtų taikomi ir pažeidžiamiems žmonėms – mamoms su vaikais, nepilnamečiams, kurie atvyko niekieno nelydimi, besilaukiančioms moterims ir kt.
Lietuvos Raudonasis Kryžius akcentuoja, kad jau dabar situacija su pažeidžiamais žmonėmis sulaikymo ir laikino apgyvendinimo vietose yra neraminanti, o šiems žmonėms neteikiant jokios specializuotos pagalbos, jų sveikatai ir saugumui (ar netgi gyvybei) gali iškilti labai reali grėsmė.
„Mažamečių, besilaukiančių moterų ir kitų pažeidžiamų asmenų sulaikymas neribotam laikui, nesuteikiant jiems prieigos prie socialinių paslaugų, kelia didelių moralinių klausimų. Jau šiuo metu matome mažamečius ir nėščias moteris, kurie yra beveik mėnesį uždaryti, be galimybės išeiti iš pastatų. Nelydimi nepilnamečiai kai kuriose sulaikymo ar apgyvendinimo vietose palikti be priežiūros ir apgyvendinti patalpose, neatskiriant vaikinų ir merginų. Jeigu priėmus įstatymo pakeitimus šiems žmonėms bus apribotos galimybės sulaukti pagalbos, jų situacija dar labiau pablogės“, – sakė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadovė Kristina Meidė.
Kristina Meidė, Lietuvos Raudonojo kryžiaus nuotr.
Pasak Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadovės, informacijos nesuteikimas sulaikytiems žmonėms gali iššaukti neramumus, o tokiu atveju iškiltų pavojus ir vaikų bei kitų pažeidžiamų asmenų sveikatai bei saugumui.
Didžioji dalis sulaikytų žmonių taps beteisiais situacijos įkaitais
VšĮ „Diversity Development Group“ atstovė Akvilė Kriščiūnaitė sakė, kad numatomos laisvių apribojimo priemonės stipriai pažeis pagrindines žmogaus teises bei Europos Sąjungos teisės normas, tačiau apmaudžiausia, kad šios priemonės būtų taikomos žmonėms, kurių didžioji dalis tapo įrankiais nepaskelbtame kare.
„Didžioji dalis šių žmonių pateko į Lietuvą pasinaudojus jais kaip įrankiu santykiuose tarp autoritarinio režimo valdomos valstybės ir demokratines vertybes praktikuojančios Europos, kurios dalimi Lietuva tebėra. Tokiu būdu žmonės tapo situacijos įkaitais su minimaliomis jiems likusioms teisėmis – teise į maistą, lovą (čiužinį) ir į prieigą prie skubiosios medicininės pagalbos. Įstatymo pakeitimai taip pat numato teisę į valstybės teikiamas teisines paslaugas, tačiau turint minty, kad kita šio įstatymo pataisa numato procedūrų pagreitinimą iki sunkiai suvokiamų terminų (7 dienos prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir toks pats laikotarpis – sprendimui apskųsti), o teisė kreiptis teisinės pagalbos į nevyriausybines organizacijas būtų apribota, galima daryti prielaidą, kad teisiniai procesai vyktų neatsižvelgiant nei į prieglobsčio motyvų rimtumą, nei į žmogaus pažeidžiamumus“, – sakė Akvilė Kriščiūnaitė, „Diversity Development Group“ tyrėja.
Akvilė Kriščiūnaitė asmeninio archyvo nuotr.
Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Jūratė Juškaitė atkreipė dėmesį, kad „jeigu kam nors atrodo, kad neteisėtas sienos kirtimas yra pakankamas motyvas elgtis su žmonėmis kaip su „mažiau žmonėmis“, tai tarptautinė ir Europos Sąjungos teisė sako ką kitą. „Svarbu suprasti, jog prieglobsčio prašymas nėra nusikaltimas. Prieglobsčio paprašęs žmogus yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl neteisėto sienos kirtimo, pripažįstant, kad nuo persekiojimo, karo ar kitų pamatuotų grėsmių bėgantis žmogus gali neturėti legalių galimybių pasitraukti iš jam grėsmę keliančios aplinkos ir gali būti priverstas kirsti sieną neteisėtai“, – sakė J. Juškaitė.
Pavyzdžiu ji nurodė ir Baltarusijoje likusius režimo opozicijos bei nepriklausomos žiniasklaidos atstovus. „Kokiu būdu jiems dabar teisėtai pasiūlysite kirsti sieną, kai režimas formaliai tas sienas uždarė ir uždraudė žmonėms išvykti iš savo šalies? Apibendrinant galima pasakyti, kad įstatymo pakeitimai prieglobsčio prašytojus leistų be teismo sprendimo uždaryti į de facto įkalinimo vietas, kuriose valstybė neįsipareigoja teikti informacijos jiems suprantama kalba, psichologinių bei socialinių paslaugų, atkirstų nuo nevyriausybinių organizacijų pagalbos, galėtų išsiųsti prieglobsčio prašytojus į kilmės šalį net nebaigus prašymo nagrinėjimo proceso. Tokie teisės aktų pakeitimai sudarys prielaidas grubiems žmogaus teisių pažeidimams bei tarptautinių įsipareigojimų nevykdymui“, – sako Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė.
Jūratė Juškaitė, Severinos Venckutės nuotr.
Gali būti apribota nešališkų organizacijų prieiga prie sulaikytų žmonių
Visoms pastabas pateikusioms organizacijoms itin didelį nerimą kelia tai, kad pasinaudojant įstatymo pakeitimais, būtų sukurtos prielaidos atriboti nepriklausomas žmogaus teisių bei pabėgėlių teisės srityje dirbančias organizacijas – tokias, kaip Jungtinės Tautos, Europos pabėgėlių ir tremtinių taryba ar Raudonasis Kryžius – nuo prieigos prie sulaikytų žmonių.
„Apribojus žmogaus teises ginančių organizacijų patekimą į uždaras stovyklas, teisės žinoti, kas vyksta sulaikymo vietose, ir kokiomis sąlygomis laikomi pažeidžiami žmonės, neteksime mes visi – tiek šioje srityje dirbančios institucijos, tiek visuomenė“, – teigė Akvilė Kriščiūnaitė iš „Diversity Development Group“.
Ir nors Lietuvos miestų bendruomenes turbūt labiausiai jaudina sulaikytų užsieniečių teisė į judėjimo laisvę (įvairių apklausų duomenimis, nemaža dalis šalies gyventojų nenorėtų nuomoti buto svetimšaliui, ar kad jų kaimynais būtų kitos spalvos, rasės ar tikėjimo žmonės), visgi žmogaus teisių organizacijų atstovai sako, kad šiuo metu planuojamas visiškas užsieniečių judėjimo laisvės panaikinimas pagal tarptautinę teisę yra bene rimčiausias nusižengimas. Ypač tuomet, kai uždarius užsieniečius į „stovyklas“ be jokios teisės išeiti, jiems nebūtų garantuojamos nei socialinės paslaugos, nei reikalinga medicininė pagalba, nei teisė kreiptis į nepriklausomas institucijas.
Ypatinga situacija reikalauja ypatingų priemonių, bet ar tokių?
„Suprantame, kad ypatinga situacija reikalauja ypatingų priemonių. Ir esame pasiruošę padėti valstybei visomis galimybėmis, kurias turime ir kurias dar galime pasitelkti, kad situacija būtų suvaldyta, einant žmogiškumo keliu. Tačiau taip pat kviečiame tiek valstybės institucijas, tiek visuomenę ne vien reaguoti į šios situacijos keliamas grėsmes bei asmenines baimes, bet ir įvertinti žmogiškus aspektus. Nes kada nors – kai ši situacija baigsis – mes visi turėsime paklausti savęs dviejų dalykų. Ne tik, kokie žmonės yra pabėgėliai ir ar jie verti mūsų „paslaugų“. Svarbesnis klausimas bus – kokie žmonės buvome mes, reaguodami į šią situaciją“, – sakė K. Meidė.
Pabaigai Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadovė akcentavo, kad ši humanitarinius principus atstovaujanti organizacija (kaip ir nemažai kitų nevyriausybinių organizacijų) teikia pagalbą valstybei, kad situacija būtų suvaldyta vadovaujantis humanitariniais principais. Lietuvos Raudonasis Kryžius sulaikymo vietose teikia humanitarinę pagalbą pažeidžiamiems asmenims, organizuoja savanorių, vertėjų ir kitų specialistų darbą. Tačiau, esą, jei situacijos valdymo kursas pasuktų antihumaniška kryptimi, tai gali tapti itin sudėtinga visiems, besistengiantiems padėti valstybei.
