Žydai ir lietuviai: gyvename šalia, bet ar artėjame vieni prie kitų?

Nors nemažai lietuvių, paklausti apie priešiškas nuostatas žydų atžvilgiu, pasakytų nieko panašaus savo aplinkoje nepastebintys, tyrimai rodo, kad antisemitinių stereotipų Lietuvoje turi daugiau kaip trečdalis gyventojų. Kaip tas trečdalis paveikia  bendrapiliečių žydų kasdienybę, pokalbis su Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktoriumi Miša Jakobu.

Priešiškumo apraiškas žydų atžvilgiu, kai su jomis tiesiogiai nesusiduri, išties kartais sunku pastebėti. Ką atsakytumėte tiems lietuviams, kurie mano, kad šito Lietuvoje „beveik nėra“?

Atsakymas vienareikšmiškas: antisemitizmas yra, buvo ir bus. Jis egzistuoja visame pasaulyje, net ir Izraelyje taip pat. Visiems turbūt teko girdėti, kaip ant kapų išrašoma svastika, nors galioja nerašytas įstatymas leisti mirusiesiems ilsėtis ramybėje. Įvairūs nekorektiški straipsniai pasirodo netgi tose šalyse, kur žydų išvis nėra nė kvapo. Neapykanta mus lydi nuo labai senų laikų, ir išnaikinti antisemitizmą pavyktų nebent išnaikinus jį iš motinų pieno. Antraip galime rašyti, kalbėti, rodyti, ir vis tiek jo neišnaikintume.

Labai svarbu, kaip šeimoje žiūrima į kitataučius apskritai, ne vien žydus, kaip šeimoje suprantama tolerancija ir pagarba žmogui. Svarbu nuo pat mažumės žinoti ir pajausti, kad mes visi esame Dievo vaikai. Ir kita sąlyga – mes galime ir turime būti skirtingi. Kiekviena tauta turi savo privalumų ir trūkumų. Kiekvienoje tautoje yra savų išgamų iš šviesuolių.

Tačiau tolerancija iš tikro auga. Negaliu nepastebėti fakto, kad pro truputį, žingsnis po žingsnio, žmonės artėja vienas prie kito. Tarp jaunimo juo labiau. Jaunimas supranta istorijos pasekmes ir tai, kad mes visi turime gyventi po vienu stogu. Laimei, mes tapome laisvi, ir mūsų žmonės dabar gali keliauti, susidaryti savo nuomonę. Vakaruose išvis laikoma labai neetiška net paklausti, kokios tu tautybės. Jau suprantama, kad žydai nėra žmonės su ragais, tai tiesiog išmintinga tauta, kurioje taip pat yra visokio plauko žmonių.

Sakote, kad norint kalbėti apie tautą – gerai ar blogai – reikia ją iš pradžių pažinti.

Žinoma. Ką aš galiu kalbėti apie latvius ir estus, jei jų nepažįstu, nesu bendravęs? Galiu kalbėti apie lietuvių ir savo tautas, nes jos šalia manęs visą gyvenimą. Blogas kaimynas gali būti ir rusų, ir žydų, ir kitokios tautybės, lygiai taip pat ir lietuvis. Bet tai nereiškia, kad visi mes blogi ir galime vieni kitiems lipdyti etninius stereotipus. Tai nereiškia, kad jei yra žydų, kurie yra bankininkai bei turi daug kapitalo, tai ir Jakobas turi labai daug pinigų. Aš niekada nepamiršiu, kaip mano tėvas, paprastas vairuotojas, sunkiu darbu uždirbdavęs duonai, eidavo skolintis pinigų, kad mums, trims vaikams ir nedirbančiai mamai, užtektų iki mėnesio pabaigos. Ir vis tiek esu ne sykį girdėjęs, kad tu, Jakobai, čia apsimetinėji. Visi žydai turi pinigų, tad tu turbūt esi juos kažkur užkasęs.

Šiuos stereotipus sulaužyti yra labai sudėtinga. Iš tikro mano tautoje yra ir turtingų, ir vargšų. Juk visi Lietuvoje gauname tokią pačią pensiją. Bet kai gatvėje stovi žmogus ištiesta ranka, aš neklausiu, kokios jis tautybės, aš jaučiu pareigą padėti. Ir net jei didelė dalis kapitalo pasaulyje išties yra sukaupta žydų magnatų rankose, argi tai yra blogai? Argi kitiems draudžiama tai daryti? Nereikia pamiršti, kad šie gebėjimai eina iš kartos į kartą, nes žemės žydams dirbti niekas neleido, todėl jie atsidėdavo mokslams – galbūt todėl ir kažko pasiekė. Visų tautybių mūsų gimnazijos mokiniams sakau: jei norite gyvenime kažko pasiekti, reikia mokytis ir atkakliai dirbti. Be mokslų daug neturėsi. Pasikartosiu, kiekviena tauta turi daug visokių savybių – ir gerų, ir blogų. Ir jei vienas lietuvis iššaudo savo šeimą, ar turėčiau vadinti juos žudikų tauta ir sakyti savo vaikams, kad nesiartintų prie lietuvių? Kad juos galima įžeidinėti, nuo jų bėgti ar bijoti? Todėl ar nekeista, kai dar netolimoje praeityje į mus buvo rodoma pirštu ir gąsdinami vaikai: „Žyds tave pagaus!“

Mes tik dabar prakalbome apie patyčias, bet jos buvo visą laiką. Jos irgi taip paprastai neišnyks. Ne kartą vaikystėje esu jas patyręs, bet turėjau išmintingus tėvus, kurie guodė ir kartojo: taip, mes esame kitokie, bet tikrai ne blogesni.

Nejau ir šiais laikais žydus, ypač vaikus, kas nors bado pirštais?

Užtenka pažvelgti į portalų komentarus – ir ten rasime visko. Kodėl straipsnyje, vien išvydus žodį „žydas“, pasipila labai bjaurios srutos? Kodėl žmonės, kurie manęs visiškai nepažįsta ir kuriems aš nieko neskolingas, drįsta rašyti, kad mane reikia pasiųsti į dujų kameras ir kad Hitleris dar ne viską padarė? Noriu paklausti – ar neužtenka Lietuvoje oro? Ar mes suvalgome visą duoną?

Vaikai ypač jautriai reaguoja į pasišaipymus dėl tautybės. Žinau nemažai faktų, kai net mokytojai pamokose įžeidžia žydus arba iš nežinojimo blogai apie juos kalba. Laimei, tai nėra masinis reiškinys, po mūsų langais niekas nestovi ir nešūkauja. Vis dėlto, Užgavėnes mielai švenčia kone kiekvienas lietuvis. Ar kas nors tada susimąsto, ką turėtų jausti žydų vaikas? Mokiniai tiesiai šviesiai manęs klausia: „Direktoriau, čia iš mūsų juokiasi?“ Ką paaiškinti vaikui, kai jam su neapykanta pasako: „Žyde, pasitrauk!“ Mes atpažįstame pašaipiuose piešinėliuose išryškintą mūsų nosies formą, žydžiavimą – „r“ raidės neištarimą. Betgi jos neištaria ir prancūzai. Buvo toks projektas, kai su kitomis mokyklomis važiavome traukiniu į Panerius. Lietuviškų gimnazijų mokiniai leido sau „juokauti“, kad štai ir vėl žydus vežame ten, kur juos šaudė.

Kas turėtų paaiškinti jiems, kad tai visai nejuokinga?

Būdamas švietimiečiu suvalgiau ne vieną šaukštą druskos. Mes einame ne tuo keliu. Mūsų vaikai prarado dvasingumą, gerumą, tapo žiaurūs. Ir ne vien dėl to, kad leidžiame jiems žaisti žaidimus, kuriuose šaudoma. Mes sukrovėme į vadovėlius daug mokslinės medžiagos, bet juose nebeliko dvasios. Mes visada išmoksime formules, biologiją, bet jei nemokysime vaikų dvasingumo, pasaulyje ir toliau vyks žiaurumai.

Tik išsilavinimas, platus pasaulio pažinimas gali suartinti tautas ir pradėti laužyti stereotipus. Tačiau esami vadovėliai nereflektuoja realios įvairovės ir niekam tai nerūpi. Žydai turi labai gerą patarlę: „Negalvok, kad laikai Dievą už barzdos“. Vertėtų nusileisti ant žemės ir suvokti, kad šalis negali būti uždara. Į Lietuvą atvyks kitataučiai, kaip ir lietuviai išvyks ir patys kažkur taps kitataučiais. Ar jiems kas nors uždaro duris ir šaukia: „Lauk“? Kodėl tuomet žmonės drįsta eiti Gedimino prospektu ir šaukti: „Lietuva – lietuviams?“ Manau, mes nieko nedarome todėl, kad bijome rėksnių ir pasakyti jiems tvirtą „ne“. Kur politikai, kurie atsistotų ir pasakytų: „Gal gana“?

Mūsų gimnazijoje besimokančių lietuvių šeimų klausiau: „Kodėl jūs man taip giriate žydų gabumus ir toleranciją, tačiau tylite, kai mus žeidžia? Kodėl neparašote viešai? Juk jei parašysiu aš – manęs neskaitys. Jūs parašykite. O rašo tik vienas kitas.“ Pasigendu tvirtybės ir solidarumo. Mes privalome ugdyti toleranciją, mokyti vaikus gerbti visus žmones ir visad pirmiausia stengtis pamatyti jų teigiamas savybes. Tolerancija, kitokios nuomonės ar įsitikinimų gerbimas – viena svarbiausių vertybių, labai prisidedančių prie žmogaus sėkmės ateityje. Šolomo Aleichemo gimnazijoje net ugdyti tos tolerancijos nelabai prisireikia, nes ji tvyro tarp sienų. Čia visi lygūs. Jei Jonas bus gabesnis už Chaimą, gaus Jonas. Vaikai išsineša tas vertybes su savimi, ir aš žinau, kad jos lydi juos visą gyvenimą.

Atskleiskite, kaip jaučiasi žydai, kuriems tenka gyventi, jaučiant tas priešiškas nuostatas? Ar jie vis dar išgyvena nuoskaudą, pyktį?

Atsakymas būtų dvejopas. Aš ir nepykstu, nes pyktis yra emocija, suryjanti labai daug energijos. Bet natūralu ir supykti, kai žmonės nesupranta, kas įvyko Lietuvoje. Nereikia sakyti man ar mano tėvui, kad Holokausto nebuvo, kad mes to nusipelnėme, kad jūs nieko nedarėte ar kad buvo tik saujelė išgamų. Ne, ne saujelė išgamų – tarp jų buvo inteligentų, gimnazistų ir karininkų. Vieną gražų rytmetį reikia kažkam išdrįsti ir pasakyti tiesą, kokia ji yra. Šiandien ta tiesa yra sakoma, bet dar puse lūpų. Jos nereikia bijoti, praėjo labai daug metų, ir noras keršyti seniai išgaravęs. Pykčio irgi nelieka amžinai. Telieka atmintis. Ir pagarba vieni kitiems. Nereikia pamiršti, kad prie Lietuvos ekonomikos augimo prisidėjo ir žydai, jie taip pat aukojo Lietuvos kariuomenei ir buvo lojalūs savo šalies piliečiai. Mes esame žmonės, klystančios būtybės. Neigiamas žmogaus savybes vardinti yra lengviausia. Kur kas sunkiau yra pripažinti klydus ir pasitaisyti. O sugebėti atleisti – va, kas yra visų svarbiausia!

Pasak nesenų nevyriausybinės organizacijos „Anti-Defamation League“ tyrimų, net 74 proc. apklaustų lietuvių sutiko, kad žydai labiau lojalūs Izraeliui nei Lietuvai. Tai, kad žydai nelojalūs Lietuvai – vienas didžiausių stereotipų. Ar galite pakomentuoti?

Aš Lietuvą vadinu savo tėvyne, labai myliu ją, jos žmones ir vaikus. Lietuvą myli ir mano draugai, net tie, kurie čia gimė, bet dabar gyvena Izraelyje. O ar tas, kuris ėjo Gedimino prospektu ir šaukė „Lietuva – lietuviams!“, o paskui, pasibaigus demonstracijai, atsikrenkštė, nusispjovė ant grindinio ir riebiai nusikeikė, beje, nelietuviškai? Ar jis myli Lietuvą?

O Izraelis yra mano istorinė tėvynė, mano egzistencijos garantas. Ši valstybė yra paskelbusi: mes surasime žydus bet kuriame pasaulio kampe, ir jei jus ištiks katastrofa, atskrisime lėktuvais ir jus paimsime. Jei gyvenant diasporoje žydui reikia stengtis būti geresniam, protingesniam, dirbti daugiau už kitus, kad kažko pasiektų, tai Izraelyje pakanka būti tiesiog savimi. Ten jis yra žydas tarp žydų, ir niekam nerūpi, ar jis eis viena kelio puse, ar kita, ar kalbės vienaip, ar kitaip, bus bankininkas ar dviratininkas. Jo likimas ten yra jo rankose.

 Nesąmonė, kad žydai nelojalūs Lietuvai. Čia palaidoti mano giminės, sušaudyti dėdės ir tetos. Čia aš dirbau, negailėjau savęs, mylėjau vaikus ir savo darbą. Sakyti, kad Lietuva to neįvertino – būtų išdavystė. Mano šalis atidavė man didžiausią pagarbą kaip mokytojui ir gimnazijos direktoriui, už nuopelnus švietimui gavau ne vieną reikšmingą apdovanojimą. Kaip galiu būti nelojalus, kai mane šitaip įvertino? Žinoma, aš negaliu kalbėti už visus. Taip, tarp mūsų yra žydų, atvykusių iš Rusijos, kuriems galbūt taip pat su motinos pienu yra prikimšta komunizmo idėjų. Tačiau daugumos tėvai gimę čia, augę Smetonos laikais, matę demokratiją ir laisvę. Kalbėti, kad žydai kvietė į Lietuvą tarybų valdžią gali tik tie, kurie nieko neskaito, nežino ir nenori žinoti. Tegul atsiverčia knygas, susidaro nuomonę ir paveikslą, kuris bus kitoks.

Etniniai stereotipai yra vieni sunkiausiai pakeičiamų. Nustatyta, kad net asmeniškai pažinodamas vieną ar kelis kažkurios tautos atstovus, žmogus dažnai ne keičia stereotipinį požiūrį į šią tautą, o tik padaro „išimtis“…

Man irgi sako: „Tu – geras žydas“. O tai reiškia ką? Kad visi kiti blogi? Toks įsitikinimas yra labai pavojingas. „Miegančios“ priešiškos nuostatos neprasiveržia ūmiais protrūkiais, tačiau gali „pabusti“ susiklosčius aplinkybėms, kaip nutiko Holokausto metu, atėjus naciams, kurių ideologija siekė žydų tautos išnaikinimo. Turiu apgailestauti, kad jiems padėjo. Kiekvienoje valstybėje atsirado žmonių, ir ne grupelių, o būrių, kurie padėjo Hitleriui žudyti niekuo nekaltus žmones. Jų nuostatos neatsirado staiga, jos jau buvo. Net ir intelektualioje aplinkoje pateisinami juokeliai apie žydus. Ir, pripažinkime, kartais tie juokai labai neblogi! Tačiau viskas labai priklauso nuo to, kas pasakoja ir kaip pasakoja. Tarkime, žydams iš savęs juoktis – viena, tačiau kitataučiams gali pavykti visai neskaniai. Be to, net juoktis reikia pagrįstai. Tarkime, kilus kalboms apie gimnazijų vadovų kadencijas, „Dviračio šou“ atsirado mane parodijuojantis personažas. Aš save laikau tvarkingu, neblogai atrodančiu vyru, puikiai kalbu lietuviškai. Tačiau mano tipažas laidoje – stereotipinis žydas, religingas, su jarmolka, išlindusiais marškiniais, nevalyvas, grebluojantis „Aš phoblemų netuhiu“. Ką čia slėpti, tai žeidžia. Aš mėgstu ir vertinu humorą. Žinau daug gerų anekdotų apie žydus. Kai mintis gera, klausytojai grius iš juoko ir tada, kai papasakosi be mėgdžiojimo ir pasišaipymo.

Ir stereotipų gal būna ne vien blogų. Pavyzdžiui, argi gali ką nors žeisti žydų mamos stereotipas?

Man žydų mamos paveikslas labai gražus, nors galbūt jaunosios kartos moteris jis žeidžia. Aš nelaikyčiau visų stereotipų antisemitizmo apraiškomis, nereikia persūdyti. Na ir kas, kad žydų mamos kaltinamos perdėtu globėjiškumu. Į tai irgi reikia žiūrėti su tam tikru humoru. Mes patys juokiamės iš savęs, kad žydų mamos neduoda gyventi, vos ne į lovą įlipa, o savo vardą vaikas sužino tik išėjęs į mokyklą, nes prieš tai jis vadinamas „meilučiu, mažučiu, kiškučiu“. Žinoma, kad ne visos žydų mamos tokios, ne visos linkusios iki vaikų pilnametystės rytais keltis pusryčių paduoti. O jei ir būtų tokios, galėtume tik džiaugtis.

Straipsnis paruoštas įgyvendinant projektą „Rekomendacijų dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romofobija Lietuvoje paruošimas ir viešinimas“.

#AtmintisAtsakomybeAteitis Projektą remia EVZ fondas