Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, dar vadinama Europos žmogaus teisių konvencija (EŽTK), yra 1950 m. pasirašyta tarptautinė sutartis, pagal kurią Europos Tarybos valstybės narės įsipareigoja užtikrinti pagrindines pilietines ir politines teises ne tik savo šalių piliečiams, bet visiems, esantiems jų jurisdikcijoje. Konvenciją papildo 14 papildomų protokolų, kurie išplečia konvenciją pridėdami daugiau teisių, kurios bus ginamos, arba iš dalies pakeičia tam tikras konvencijos nuostatas. Protokolų laikytis privalo tik tos šalys, kurios yra prisijungusios prie jų. Vien tai, kad šalis yra Konvencijos valstybė narė dar nereiškia, kad ji privalo prisijungti ir prie papildomų protokolų.
Šios konvencijos valstybėmis narėmis gali tapti tik Europos Tarybos narės. Konvencija, kuri buvo pasirašyta 1950 m. lapkričio mėn. 4 d. Romoje, įsigaliojo 1953 metais. Į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją buvo perkeltos tam tikros teisės iš Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos.
Europos žmogaus teisių konvencijos pasirašymas 1950 m. | Europos Tarybos nuotr.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje bei papildomose protokoluose įtvirtintos teisės yra:
teisė į gyvybę (2 str.);
teisė į laisvę ir saugumą (5 str.);
teisė į teisingą bylos nagrinėjimą (6 str.);
teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą (8str.);
minties, sąžinės ir religijos laisvė (9 str.);
saviraiškos laisvė (10 str.);
susirinkimų ir asociacijos laisvė (11 str.);
teisė į santuoką (12 str.);
teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę (13 str.);
nuosavybės apsauga ir kt. (protokolas Nr. 1, iš dalies pakeistas protokolu Nr. 11);
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, bei papildomi protokolai draudžia:
kankinimus ir nežmonišką bei žeminantį elgesį ar baudimą (3 str.);
vergystę ir priverstinį darbą (4 str.);
mirties bausmę;
savavališką ir neteisėtą suėmimą (7 str.);
diskriminaciją dėl naudojimosi Konvencijoje numatytomis teisėmis ir laisvėmis ir kt. (14str.);
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir jos taikymas Lietuvos Respublikoje
Lietuvos Respublikai Konvencija ir jos ketvirtasis, septintasis bei vienuoliktasis protokolai įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d. Konvencijos pirmasis protokolas įsigaliojo 1996 m. gegužės 24 d., Konvencijos šeštasis protokolas įsigaliojo 1999 m. liepos 8 d., Konvencijos 13 protokolas įsigaliojo 2004 m. gegužės 1d., o Konvencijos kontrolės mechanizmą pakeičiantis Konvencijos 14 protokolas įsigaliojo 2010 m. birželio 1 d.
Taigi Lietuva prisiimdama tarptautinius įsipareigojimus ir tapdama Konvencijos dalyvė įsipareigojo, kad visos Konvencijos nuostatos bus perkeltos į nacionalinės teisės sistemą, todėl Lietuvoje turi būti užtikrintos visos teisės, kurios yra reglamentuotos konvencijoje ir tuose papildomose protokoluose, kurių valstybė narė yra Lietuva. Kadangi Konvencijos nuostatos tapo nacionalinės teisės dalimi, teismai privalo laikytis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei sekti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamas apsaugos mechanizmas:
Į Europos Žmogaus Teisių Teismą gali kreiptis asmenys, Nevyriausybinės organizacijos ar asmenų grupės, kurių teisės ar laisvės, įtvirtintos Europos žmogaus teisių konvencijoje ir jos papildomuose protokoluose buvo pažeistos. Valstybės taip pat gali kreiptis į šį Teismą pateikdamos pareiškimą prieš kitą valstybę, konvencijos dalyvę. Bylos gali būti keliamos vienai ar kelioms valstybėms, kurios yra įsipareigojusios pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Svarbu pabrėžti, kad atsakovu byloje gali būti tik valstybės, kurios yra konvencijos dalyvės.
