Didesnė smurto rizika negalią turintiems žmonėms bei specifiškai moterims su negalia įrodyta daugelyje šalių atliktuose tyrimuose, paprastai apibendrintai teigiama, jog ši grupė visų rūšių smurtą patiria nuo 2 iki 5 kartų dažniau nei moterys be begalios. Pastebima, kad smurtas prieš moteris su negalia yra mažiau matomas, nes dėl ilgalaikės struktūrinės diskriminacijos jos sunkiau atpažįsta netinkamą elgesį, yra labiau izoliuotos ir priklausomos nuo savo artimos aplinkos. Pripažįstant šiuos dėsningumus, svarbu aiškintis, kokias pagalbos sistemos grandis ir kaip tobulinti, kad ši problema taptų labiau matoma ir geriau sprendžiama.
2023 metais Lietuvos negalios organizacijų forumas inicijavo kokybinį tyrimą, kuriuo siekiama geriau suprasti smurtą patyrusių moterų patirtis ieškant pagalbos. Tyrimo metu buvo atlikta interviu su 15-a įvairią negalią turinčių moterų, patyrusių skirtingų formų smurtą. Taip pat buvo surengtos dvi fokusuotos diskusijos su pagalbos paslaugas teikiančiais specialistais/ėmis ir moterų teisių organizacijų ekspertais/ėmis, siekiant įvertinti esamos pagalbos sistemos efektyvumą moterų su negalia atžvilgiu.
Smurtą artimoje aplinkoje patyrusių moterų su negalia pagalbos paieškų patirtys
Fokusuotos grupių diskusijos apie pagalbą smurtą patyrusioms moterims su negalia
Veiksniai, apsunkinantys sprendimą ieškoti pagalbos
Siekiant padėti moterims su negalia svarbu analizuoti ne tik pačią pagalbos sistemą, bet ir kelią iki jos, t.y. moterų santykį su patiriamu smurtu, taip pat smurtautoju/a. Įtakos šiame procese turi ir smurto stigma, aukos kaltinimas bei tikėjimas/netikėjimas, kad išeitis yra galima.
Interviu su moterimis parodė, kad negalios patirtis apsunkina visą šią procesinę grandinę, t.y. sunkiau atpažįstamas smurtas, akivaizdi didesnė priklausomybė nuo smurtautojo/s ir iš to kylanti aukos ir visos aplinkos abejonė, jog pagalba esant tokioms sąlygoms yra įmanoma.
Smurto atpažinimas
Didelė dalis tyrimo dalyvių atskleidė, kad ilgą laiką jos savo asmeninių patirčių neatpažino ir net pačios sau to neįvardino kaip patiriamo smurto artimoje aplinkoje. Identifikuoti šioms patirtims joms prireikė daug laiko, aplinkinių paramos ir individualių informacijos paieškų.
Moterys pasakojo, kad net ir vėliau, atpažinus ir suvokus savo patirtis kaip smurtą, joms ne visada buvo įmanoma ištrūkti iš smurtinių santykių ar net kreiptis pagalbos – tiek dėl priklausomybės nuo smurtautojo teikiamos kasdienės pagalbos dėl negalios, tiek ir dėl rizikos patirti dar daugiau fizinio pavojaus iš smurtautojo dėl bandymų ieškoti pagalbos.
Priklausomybė nuo smurtautojo
Tyrimo dalyvės, ypač turinčios judėjimo, intelekto ar psichosocialinę negalią, įvardino savo fizinę, emocinę, finansinę ar kitokią priklausomybę nuo smurtautojo kaip vieną iš aspektų apsunkinusių jų galimybes kreiptis pagalbos arba apskritai atsitraukti nuo smurtinių santykių. Ši priklausomybė kai kuriais atvejais buvo kylanti iš individualių poreikių pagalbai, bet kartais ir subjektyviai primesta, pavyzdžiui, nuolat tikinant, kad be smurtautojo moteris viena neišgyvens. Kartais tą patį kalbėjo ne vien tik patys smurtautojai, bet ir platesnis artimųjų ratas. Negana to, moterų pateikti pavyzdžiai iliustravo kaip smurtautojai buvo linkę tokia situacija naudotis savo prievartinei kontrolei intensyvinti ir išlaikyti – būtent manipuliuodami pagalbos, kurios joms labiausiai reikėjo, neteikimu. Taip jie taikė smurtą negalios pagrindu.
„Aš maisto gaunu, man išpila kateterį, padeda išsituštinti, bet tuo momentu man yra įrodinėjama, kad aš pati nieko negaliu. Kai tik aš sulūžau (patyriau traumą), (…) prasidėjo hipergloba. Aš manau, kad tai viena iš smurto rūšių. Kai sako – tu negali, aš už tave padarysiu, tai yra nuvertinimas. Aš tapau visiškai priklausoma. Pagrinde pradėjau gulėti lovoje. Namuose niekas nebuvo pritaikyta dėl manęs. Aš gulėjau lovoje ir man viską paduodavo. Nei vonia, nei tualetas, nei spintelė, tėvai darė taip, kaip jiems patogu. Jiems taip buvo patogiau. Jaučiausi nevisavertė, nereikalinga, nieko negalinti.“ – Moteris su judėjimo negalia
Smurto stigma ir spaudimas likti su smurtautoju
Tyrimo dalyvės, kurios nesikreipė pagalbos dėl patirto smurto arba delsė jos kreiptis, įvardino įvairias savo nuostatas, susijusias su netikėjimu, kad pagalba apskritai yra įmanoma. Moterys dalinosi, kad dažnai jų patirtys likdavo paslaptyje, už uždarų durų, nes visuomenės požiūris, abejingumas, stigma bei nukentėjusiųjų kaltinimas dėl patirto smurto skatino jas tylėti, nesidalinti, nepasakoti niekam šių savo išgyvenimų, nesikreipti pagalbos. Tyrimo dalyvės įvardino ir stiprų gėdos jausmą, kuris stabdė dalintis su kitais savo patirtimi, ieškoti pagalbos.
Moterys nemažai įvardino ir visuomenės bei artimųjų spaudimą likti smurtiniuose santykiuose (ypač jeigu tai buvo specifiškai intymaus partnerio smurtas). Tai taip pat buvo įvardinta kaip viena iš priežasčių, dėl ko nebuvo niekur kreiptasi pagalbos.
Patirtys, kreipiantis pagalbos
Moterys, kurios pasiryžo ieškoti pagalbos, dažniausiai susidūrė su teisėsaugos pareigūnais, medicinos darbuotojais, psicikos sveikatos paslaugų sopecialistais taip pat pagalbą nuo smurto teikiančiomis organizacijomis. Kritiškiausiai įvertintas policijos pareigūnų darbas, pozityviausiai – specializuotų kompleksinės pagalbos centrų paslaugos. Kaip itin reikalingos įvardijamos psichikos sveikatos paslaugos, tačiau jų specialistams būtina kelti kvalifikaciją apie smurtinio elgesio pasekmes ir su negalia susijusius poreikius.
Teisėsauga
Deja, tyrimo dalyvių, susidūrusių su policijos pareigūnais patirtys buvo daugiausiai neigiamos. Moterys atskleidė savo skaudžias patirtis, kuomet kvietėsi policiją į namus ieškodamos pagalbos ir paramos, saugumo jausmo, bet pareigūnų požiūris ir elgesys dažnai visai neatitiko šių lūkesčių. Buvo minimos tiek patirtys su atskirais pareigūnais, tiek ir struktūrinės, sisteminės spragos ir problemos.
Dėl praeityje turėtų neigiamų patirčių iškvietus policiją, kuomet pareigūnai netikėjo nukentėjusiųjų žodžiais, kartais net tyčiojosi, pašaipiai kalbėjo, vėliau moterims kyla baimė ir nepasitikėjimas vėl kviestis pagalbą, kai jos reikia, skatinamas to vengimas.
Medicinos paslaugos
Moterys, patiriančios smurtą artimoje aplinkoje, yra itin didelėje rizikoje patirti įvairius sveikatos sutrikimus. Dėl šios priežasties, medikams yra itin svarbu turėti pakankamai žinių bei įgūdžių, reikalingų darbui su smurtą patyrusiais asmenimis – tam, kad patirtą smurtą atpažinti, padėti tai įsivardinti, atliepti susijusias sveikatos problemas ir nukreipti pas kitus specialistus, reikalingai teisinei, psichologinei ar kitai pagalbai. Visgi, tyrimo dalyvių liudijimai atskleidė priešingą paveikslą – jų neigiamos patirtys kreipiantis į medikus dažnai buvo nulemtos visuomenėje vyraujančių neigiamų stereotipų (tiek apie negalią, tiek apie smurtą artimoje aplinkoje), abejingumo, o taip pat ir specifinių žinių bei įgūdžių trūkumo specialistų tarpe.
Psichikos sveikatos priežiūros paslaugos
Tyrimo dalyvės įvardino didelį psichologinės pagalbos poreikį ir jos svarbą – tiek gelbstint atpažinti patiriamą smurtą, tiek siekiant išsivaduoti iš smurtinių santykių, tiek tvarkantis su patirtų psichologinių traumų pasekmėmis psichikos sveikatai bei keliaujant atsigavimo keliu. Moterys įvardino tiek teigiamas, tiek ir neigiamas patirtis susidūrus su psichologais bei psichoterapeutais ir kitais psichikos sveikatos priežiūros specialistais.
Kaip teigiamas patirtis moterys įvardino tuos susidūrimo su psichikos sveikatos specialistais atvejus, kai specialistai daugiau laiko ir dėmesio skyrė tam, kad iš tiesų išklausytų asmenines smurtą artimoje aplinkoje patyrusių moterų istorijas, įdėjo daugiau pastangų išsiaiškinti tam tikro smurtą patyrusių moterų elgesio ir psichikos sveikatos sutrikimų priežastis bei sąsajas, pripažino specifines jų išgyvento smurto artimoje aplinkoje patirtis, su tuo susijusį netinkamą elgesį ir patirtą psichologinę traumą, o taip pat pasekmes jų psichikos sveikatos būklei.
Kita vertus, iš tyrimo dalyvių pasakojimų buvo akivaizdu, kad didelė dalis psichikos sveikatos specialistų neretai neatpažįsta poreikio savo darbe įvertinti smurto artimoje aplinkoje patyrimo kaip svarbaus veiksnio jų klienčių psichikos sveikatos būklei. Moterys pasakojo susidūrusios su neretai atmestiniu specialistų elgesiu bei požiūriu, kartais stigmatizavimu ir nukentėjusiąją kaltinančiu požiūriu.
Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai
Iš visų įvardintų pagalbos šaltinių, pasak tyrimo dalyvių, joms labiausiai padėjo ir pagalbos lūkesčius geriausiai atitiko ir patenkino specializuotos kompleksinės pagalbos centrų teikiamos paslaugos. Moterys teigiamai vertino, kad centrų darbuotojos pačios joms skambino ir inicijavo pagalbą (policijai perdavus jų kontaktus), taip pat, kad siūlė visą spektrą paslaugų – nuo konsultacijų iki būsto suradimo.
Moterų su negalia rekomendacijos esamai pagalbos sistemai tobulinti
Tyrimo dalyvės pasidalino, kad tuo metu, kai kreipėsi pagalbos dėl patiriamo smurto, joms labiausiai reikėjo informacijos apie tai, kur ir kaip galima kreiptis, o jau po kreipimosi (pavyzdžiui, į policiją) – aiškaus informavimo joms suprantama forma, kas bus toliau, kokie procesai laukia, ko tikėtis. Taip pat reikėjo emocinės ir psichologinės paramos, atjautos, specialistų skiriamo laiko, išmanymo, jautrumo, išklausymo ir supratimo, kompleksinės ir koordinuotos pagalbos, mobilių specialistų komandų ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo.
Kai kurioms moterims reikėjo ir aplinkinių pagalbos, kad joms padėtų atpažinti patiriamą smurtą ir paskatintų kreiptis tolesnės pagalbos. Taip pat moterys dalinosi, kad yra reikalinga visokeriopa pagalba, kad kai kurioms gyventi visai vienoms gali būti neįmanoma, kad tai kartais lemia sprendimą – likti gyventi su smurtautoju ar ne.
Ekspertų rekomendacijos esamai pagalbos sistemai tobulinti
Fokusuotų grupių dalyvių rekomendacijos patenka į dvi pagrindines grupes – visų procesų dalyvių (smurto aukų ir pagalbos paslaugų teikėjų) švietimą ir esminį pagalbos sistemos keitimą, kuriam reikalingi teisės aktų pokyčiai. Esama sistema, specialisčių teigimu, nesuteikia pakankamai reikalingų įrankių spręsti moterų su negalia situacijų, susijusių su didesne priklausomybe nuo artimos aplinkos, paprastai susijusia su izoliacija ir paslaugų trūkumu. Tačiau net ir techniškai pakeitus sistemą, ji neveiks, jei moterys su negalia neatpažins smurto, o pagalbą teikiantys specialistai vadovausis ydingomis nuostatomis apie smurtą ir negalią, taip pat jei neišmanys su negalia susijusių smurtinių situacijų bei poreikių ir negebės jų atliepti.
Pagrindinė įžvalga vertinant esamą pagalbos teikimo sistemą žmonių su negalia atžvilgiu ir reikalingus jos pokyčius – būtinybė užtikrinti žmonių su negalia savarankiškumą, įtrauktį ir tokiu būdu mažinti jų priklausomybę nuo artimos aplinkos.
Pasak eksperčių, kai smurtą patiria žmogus su negalia, sistema turi veikti dviem etapais – pirmiausiai turi būti užtikrinta pagalba žmogui su negalia iškart atskiriant jį/ją nuo smurtautojo. Kitas žingsnis – paslaugų sistema, kuri užtikrintų žmogaus su negalia savarankiškumą ir įtrauktį.
Autorės: Ugnė Grigaitė ir Simona Aginskaitė
Tyrimo ataskaita parengta įgyvendinant projektą „LNF advokacija – žmonių su negalia teisių ir lygių galimybių užtikrinimo visuomenėje pagrindas”, finasuojamą Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Neįgaliųjų asociacijų veiklos rėmimo projektų finansavimo 2023 metais konkurso lėšomis.
