Lietuvoje atliktas pirmasis mokslinis nacionalinio masto tyrimas, nagrinėjantis, kaip psichikos sveikatos priežiūros specialistai supranta ir taiko žmogaus teisių principus savo darbe. Mokslo studiją parengė nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ ekspertės kartu su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkėmis. Tyrimo metu buvo siekiama ne tik išmatuoti psichikos sveikatos priežiūros specialistų žinių lygį apie Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių konvencijoje (toliau – Konvencija) įtvirtintus žmogaus teisių principus, nuostatas ir standartus, bet ir suprasti, kaip šios žinios atsispindi praktikoje – teikiant paslaugas psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Taip pat buvo nagrinėjama, kokios yra specialistų nuostatos žmogaus teisių atžvilgiu, ar jie pasisako už Konvencijos įpareigojančius pokyčius psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikime. Tyrėjos siekė įvertinti šių žinių bei nuostatų ryšius su specialistų sociodemografinėmis savybėmis bei institucijų, kuriose jie dirba, organizaciniais ypatumais. Tokiu būdu buvo siekiama atskleisti ne tik bendras tendencijas, bet ir sistemines spragas bei galimas pokyčių trajektorijas skirtinguose kontekstuose.
Tyrime pasitelkta metodologija, grįsta Konvencijos principais, nuostatomis ir standartais bei Pasaulio sveikatos organizacijos „QualityRights“ priemonių rinkiniu. Apklausoje dalyvavo beveik 400 psichikos sveikatos srities specialistų – psichiatrai, medicinos psichologai, socialiniai darbuotojai, slaugytojai ir jų padėjėjai. Taip pat išanalizuotos 78 aukštųjų mokyklų studijų programos bei surengtos šešios fokusuotos grupių diskusijos su specialistais ir su paslaugų gavėjais.
Rezultatai atskleidė atotrūkį Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros sistemoje tarp tarptautinių įsipareigojimų ir realių praktikų. Nors net 74 proc. tyrimo dalyvių teigė, kad pacientų teisės gerbiamos teikiant psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, net 82 proc. buvo linkę pateisinti Konvencijai prieštaraujančią priverstinę hospitalizaciją ir priverstinį gydymą kaip būtinas priemones psichiatrijoje.
Tyrimas atskleidė ir žinių apie žmogaus teises spragas – dauguma specialistų nėra susipažinę su Konvencijos nuostatomis bei standartais, o jų požiūris paprastai suformuotas per ilgus dešimtmečius institucijose nusistovėjusių praktikų. Beveik pusė tyrimo dalyvių teigė, kad Konvencija apskritai neturi jokios reikšmės ar realaus poveikio jų kasdieniam darbui teikiant psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. Kokybiniai tyrimo duomenys išryškino profesines dilemas: psichiatrai atsiduria sudėtingose situacijose, kai jiems tenka derinti asmens teises ir saugumo užtikrinimo klausimus. Paslaugų gavėjai vardijo jų vis dar patiriamus teisių pažeidimus psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, pradedant nuo ribotų galimybių dalyvauti priimant sprendimus apie jų pačių gyvenimą ar gydymą iki patirto žeminančio elgesio ar netinkamų fizinių, informacinių ar požiūrio sąlygų.
Greta pastebėtų probleminių aspektų, tyrimas atskleidė ir vykstančius teigiamus pokyčius: net 70 proc. specialistų palaiko pacientų teisę dalyvauti sveikatos priežiūros ir gydymo sprendimuose, 67 proc. pripažįsta, kad žmonės su psichosocialine negalia gali priimti sprendimus su tinkama pagalba, o 80 proc. pritaria jų teisei savarankiškai rinktis gyvenimo sąlygas. Tarp jaunesnių specialistų ir socialinių profesijų atstovų vis labiau įsitvirtina pagarba žmogaus orumui, individualiems poreikiams bei savarankiškumui. Dauguma tyrimo dalyvių (63 proc.) įvardijo pagarbų ir orų elgesį kaip esminę atsigavimo sąlygą, o 71 proc. pabrėžė, kad informuotas sutikimas turi būti ne formalus parašas, bet sprendimas, priimtas supratus visas aplinkybes. Pastebima, kad vis daugiau specialistų skiria dėmesį paciento privatumui ir socialinių poreikių užtikrinimui.
Visgi, analizė parodė, kad aukštosiose mokyklose žmogaus teisės vis dar retai integruojamos į psichikos sveikatos ir negalios studijų programas. Dėl to būsimi psichikos sveikatos priežiūros specialistai neįgyja reikiamų žinių, būtinų praktiniam darbui gerbiant ir įgyvendinant žmogaus teises.
Tyrimo autorės akcentuoja – norint užtikrinti žmogaus teisių laikymąsi psichikos sveikatos priežiūros sistemoje, būtinas sisteminis veikimas: ypatingai svarbu stiprinti specialistų akademines žinias ir praktines kompetencijas, peržiūrėti profesinių atsakomybių pasiskirstymą teikiant paslaugas, atsisakyti prievarta grindžiamų praktikų, ir ypatingai – plėtoti bendruomenines paslaugas įtraukiant psichikos sveikatos paslaugų gavėjus kaip lygiaverčius partnerius į visus su paslaugų architektūra ir plėtra susijusius procesus.
Išsamius tyrimo rezultatus ir rekomendacijas rasite ČIA.
Mokslo studija parengta įgyvendinant projektą „Asmens sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų nuostatos apie žmogaus teisių principus, remiantis Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių konvencija“, finansuojamą Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.
