Žmogaus teisių ir laisvių garantijos – tai tam tikra teisės normų, principų ir priemonių, kuriomis yra užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės, sistema. Žmogaus teisių garantijas galėtume suskirstyti į teisines ir neteisines. Teisinės – tai teisės normų ir institucijų sistema, o neteisinėms garantijoms galėtume priskirti valstybės valdžios įgyvendinimo pagrindus, valstybės formą, jos politinį režimą, valdžių padalijimo principą, visuomenės kultūros lygį. Teisines žmogaus teisių garantijas galima būtų suskirstyti į materialias, procesines ir institucines.
Materialioms garantijoms priskirtini Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriuose įtvirtintos žmogaus teisės ir jų apsauga. Procesinėms garantijoms visų pirma reikėtų priskirti Konstitucijoje įtvirtintą asmens, kurio teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Prie procesinių garantijų priskirtina ir Peticijų įstatyme numatyta teisė kreiptis su peticija į tokias valstybės institucijas, kaip Seimas, Vyriausybė, kad būtų sprendžiami svarbūs su žmogaus teisėmis susiję klausimai ir kt. Institucinėms garantijoms galėtume priskirti institucijas, kurioms yra priskirta žmogaus teisių gynyba. Tarp teisinių institucinių garantijų svarbiausia vieta tenka teismams, ne mažiau svarbios ir įvairios kontrolierių institucijos.
Institucinėms žmogaus teisių garantijoms yra skirtas Konstitucijos 73 straipsnis, kuriame nurodoma, kad piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai; prireikus Seimas gali steigti ir kitas kontrolės institucijas. Konstitucijos 124 straipsnyje nurodoma, kad savivaldybių tarybų, jų vykdomųjų organų bei jų pareigūnų aktai ar veiksmai, pažeidžiantys piliečių ir organizacijų teises, gali būti skundžiami teisme.
Taigi Konstitucijoje suformuluotos plačios galimybės žmogaus teisių garantijų sistemai funkcionuoti.
Civiliniame, Baudžiamajame, Administracinių teisės pažeidimų, Civilinio ir Baudžiamojo proceso ir kituose kodeksuose, atskiruose įstatymuose taip pat suformuluotos kai kurios svarbios materialinės ir procesinės žmogaus teisių garantijos ir detalizuoti Konstitucijos principai. Iš įstatymų reikėtų išskirti Peticijų įstatymą ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą. Svarbu, kad asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų, gautų tinkamą teisinę pagalbą civilinėse ir baudžiamosiose bylose.
Iš institucinių garantijų visų pirma reikėtų išskirti teismus. Lietuvoje veikia Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai, administraciniai teismai. Atskirai reikėtų išskirti Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas gali būti traktuojamas ir kaip žmogaus teisių apsaugos institucija, nors skirtingai nuo kai kuriose kitose valstybėse galiojančios praktikos, kad piliečiai gali tiesiogiai kreiptis su skundu į Konstitucinį Teismą (pvz., Vokietijoje ar Austrijoje), vis dėlto nemažai klausimų Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą pasiekia asmenims įgyvendinant Konstitucijos 6 straipsnio nuostatas, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Teismas, vadovaudamasis Konstitucijos 110 straipsnio nuostata, jog teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir matydamas, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, taikytinas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, sustabdo bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Nors asmuo neturi teisės tiesiogiai reikalauti, kad teismas vienu ar kitu klausimu kreiptųsi į Konstitucinį Teismą, vis dėlto neretai advokatai, gindami asmens interesus, sugeba pagrįsti tokio žingsnio reikalingumą ir problemą sprendžia Konstitucinis Teismas. Vargu ar toks sudėtingas kelias yra pakankamai efektyvus; ateityje reikėtų tikėtis, kad Konstitucijos ir įstatymų nuostatos bus papildytos ir asmuo galės tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Svarbų vaidmenį garantuojant žmogaus teises vaidina ir Seimo kontrolierių bei kitos kontrolierių institucijos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 73 straipsnyje numatyta, kad piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai; jie turi teisę siūlyti teismui kaltus pareigūnus atleisti iš užimamų pareigų; Seimo kontrolierių įgaliojimus nustato įstatymas. Šio Konstitucijos straipsnio trečiojoje dalyje nurodoma, kad prireikus Seimas steigia ir kitas kontrolės institucijas, kurių sistemą ir įgaliojimus nustato įstatymas.
Toks konstitucinis reguliavimas nulėmė, kad turime ne vieną, bet kelis Seimo kontrolierius ir kitas kontrolierių institucijas. Konstitucijos 73 straipsnyje Seimo kontrolierių kompetencija įvardyta konkrečiai kaip valstybės ir savivaldybių pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tyrimas ir nėra pakankamai plati, neapima žmogaus teisių pažeidimų kitose srityse. Dėl šios priežasties buvo įsteigtos dar dvi kontrolės institucijos: Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus (vėliau išplėtus kompetenciją ir kitais asmenų lygybės pagrindais pervadinto į Lygių galimybių kontrolierių) ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus institucijos, kurių kompetencija šiose konkrečiose srityse yra daug platesnė ir apima ne tik santykius, kylančius dėl netinkamo viešojo administravimo funkcijų vykdymo.
Seimo kontrolierių ir kitos žmogaus teisių kontrolierių institucijos – tai kitų valstybių patirties panaudojimas kuriant Lietuvoje veiksmingą žmogaus teisių apsaugos sistemą. Šios institucijos kildinamos iš ombudsmeno institucijos, kuri susiformavo dar XVII a. Švedijoje.
