Lietuvos mokyklose privaloma vykdyti „rengimą šeimai“ ir nors nesiginčiju dėl šios reikmės, tačiau ir pavadinimui, ir turiniui turiu įvairios kritikos. Nereikia daug fantazijos, kad įsivaizduotume, kokia svetima ir tolima ši frazė mokiniams, kuriems ne rengtis šeimai norisi, o dega dabartyje aktualūs klausimai: kaip prisipažinti meilėje? Ką daryti, kai manęs nemyli „atgal“? O kaip gražiai išsiskirti? Ir panašūs klausimai.
Siekiant, kad žmonės gebėtų ateityje kurti sau tinkamiausią šeimą, svarbu suteikti jiems ir joms įrankių kuo sklandžiau ir sąmoningiau patirti santykius savo raidos laikotarpiu. Svarbu vaiko/jauno žmogaus poreikius atliepti tinkamu laiku. Tai reiškia neužlaikyti vaiko jau pasibaigiusioje raidos fazėje, nelaikyti jo nebrandesniu nei yra, pavyzdžiui, baudžiant paauglį už pirmąsias draugystes prasidėjus paauglystei, teigiant kad tu dar per jauna(s); tačiau svarbu ir neskubinti raidos – raginant paauglius mąstyti apie būsimą santuoką, kai jiems ir joms įtampą kelia dar tik būsimo pirmojo pasimatymo perspektyva. Tai antipaaugliškas suaugusiųjų elgesys.
„Rengimo šeimai“ užmojis aiškus: kad mokiniai norėtų ir gebėtų kurti pilnavertį santykį, jį puoselėti ir išlaikyti… Tačiau argi neskamba pernelyg dramatiškai tas „rengimas šeimai“, kai paaugliams šeima vis dar reiškia būti joje vaiku?
Taip bijome, kad paaugliai pasiklys šių dienų liberaliame ir griežtų šeimos struktūrų nebeturinčiame pasaulyje, kad kartais perspaudžiame.
Yra keli esminiai punktai, ką privalu žinoti, kalbantis apie santykį. Beje, ne tik su paaugliais.
Gebėjimui kurti santykius svarbiausios yra patirtys asmeninėje šeimoje, aplinkoje, kurioje formavausi. Kalbantis su paaugliais apie tai, ką reiškia kurti santykį/šeimą, būtina padėti suprasti, kad mūsų patirtas (ne matytas, o būtent – patirtas) santykio pavyzdys daro didelę įtaką tam, kaip mes gebėsime būti šeimoje. Patirtas vaiko prieraišumo būdas prie tėvų/globėjų turi milžiniškos reikšmės tam, kaip atrodys santykiai ateityje. Prieraišumas gali būti saugus – pats palankiausias santykių kūrybai, o gali būti vengiantis ar nerimastingas. Prieraišumo modeliai ar jų kombinacija sukuria daugybę užprogramuotų trikdžių arba palengvinimų, kuriant santykį ateityje. Vengiančio prieraišumo žmonėms sudėtinga išbūti santykyje ir išlaikyti emocinį intymumą, o nerimastingo prieraišumo žmonės taip aukojasi santykiuose, kad jų pačių juose net nebelieka. Vaikystėje užkoduotos problemos, žinoma, gali būti perdirbtos. Jei norima.
Tiesos sakymas yra taisyklė nr. 1. santykių moksle. Laikais, kai labai daug santykių vyksta skaitmeninėje erdvėje – paplito tokie reiškiniai kaip ghosting ir pan. T.y. kai žmogus tiesiog dingsta, prapuola ir vieną rytą ar vakarą nustoja su tavimi bendravęs:usi. Tai nėra tvarus būdas baigti ar pristabdyti santykius nei realybėje, nei virtualybėje. Kalbėkimės su jaunais žmonėmis, kad santykius baigti geriausia pasakant aiškiai ir nuoširdžiai: „nebenoriu su tavimi būti“, „apgailestauju, tačiau nemanau, kad mums verta bendrauti toliau“, „nebesijaučiu gerai mūsų santykyje, norėčiau nutraukti“, „norėčiau pristabdyti“ ir pan.
Dažnai būna svarbu ne ką, o kaip pasakome. Kai kažkas santykyje trukdo, erzina, nepatinka – jeigu norime, kad santykyje būtų gera, svarbu išsakyti savo poreikius ar lūkesčius. Ne reikalauti, o formuluojant sakinius per „aš norėčiau“, „aš jaučiuosi“, o ne „tu nepadarai“, „tu niekada“ konstrukcijas – papasakoti apie tai, kaip aš jaučiuosi ir kokie tavo ar mūsų veiksmai padėtų man jaustis kitaip. Jeigu žmogus vis nesiteikia išgirsti – tai labai stiprus indikatorius, kad to žmogaus negirdėjimas laikui bėgant tik didės…
Meilės nepakanka. Holivudo filmai ir bendrai – mūsų kultūra – diktuoja tokį vaizdinį, kad kai yra tikra meilė – tuomet jos pakanka atsilaikyti prieš įvairiausias negandas. Kad kai yra tikra meilė – nereikia net žodžių, nes susisšnekama mintimis. Atsilaikyti prieš įvairiausias negandas padeda gebėjimas tartis dėl savo ir partnerio:ės poreikių. Gebėjimas ieškoti geriausio gyvenimo modelio ir sau, ir poroje.
Moterys nėra iš Veneros, o vyrai nėra iš Marso – mes visi gimstame ir gyvename Žemėje. Svarbu kalbėtis apie tai, kad vyrai ir moterys ne tik skiriasi, bet ir yra panašūs. Lyčių stereotipai egzistuoja. Svarbu ne stereotipus neigti ar užsibrėžti tikslą juos išnaikinti – svarbu suvokti, kad jie mus veikia. Kad stereotipai daro įtaką tam, ko mes norime, ko siekiame, kaip atrodome, kaip kuriame santykius ir pan. Tam, kad žmogus gebėtų būti santykyje su kitu žmogumi, turi gebėti suvokti, kas jam ir jo sprendimams daro įtaką. Stereotipai yra vienas iš įtakos veiksnių.
Ne visi žmonės nori kurti šeimą ir ne visiems žmonėms pavyksta, net jei ir nori sukurti šeimą. Nors šeima ir šeimos idėja turėtų būti saugumo uostas, tačiau dažnai šeimos idėja tampa frustracijų uostu. Kalbėtis apie tai, kad šeimos scenarijai būna labai įvairūs – būtina. Tai padeda galvoti ne tik apie ateitį, bet ir dabartį. T.y. mokiniams gali būti lengviau priimti realybę, kurioje jų šeima yra arba bus kaip „ne iš paveiksliuko“ ir nesijausti menkesniais vien dėl to.
Siekiant padaryti pasaulį teisingesnį – apie LGBT+ žmones ir jų santykius reikia kalbėti ne užuominomis, ne puse lūpų, o atvirai. Mokinių teigimu, didžioji dalis jų nėra girdėjusi mokytojų teigiamai atsiliepiant apie LGBT+ asmenis. Kai tau 14a, kai vyksta „rengimas šeimai“, o tu aiškiai suvoki arba esi stipriai pasimetęs dėl savo seksualinės orientacijos, diskusijos apie šeimą gali būti tik dar viena žinutė iš išorės, kad šiame pasaulyje tau nėra vietos ir laimės gali net nesitikėti. Lietuvoje LGBT+ jaunuolių psichinė sveikata yra kelianti didelį susirūpinimą. Tai turi įtakos pasitenkinimui gyvenimu, o pasitenkinimas gyvenimu turi įtakos pasiekimams ar net fiziniam pasirodymui, t.y. lankomumui, mokykloje.
Apie smurtinius santykius kalbėtis reikia net ir su jais nesusidūrus. Kaip visuomenė vis dar sunkiai atpažįstame smurtinio elgesio raudonąsias vėliavėles. Smurtinis elgesys gali reikštis ne tik poroje, bet ir visuose kituose santykiuose – nuo draugų, iki darbo santykių. Pokalbis apie raudonąsias vėliavėles – žalingus versus sveikus santykius – prisidėtų prie smurto paplitimo prevencijos.
Mokiniams patinka diskusijos, kurios yra arti jų realybės. Mokiniams patinka diskusijos, kuriose klausomasi jų nuomonės ir diskusijos, kurios padeda perprasti kompleksišką, o kartais ir komplikuotą pasaulį. Jeigu norime, kad jauni žmonės kalbėtųsi su mumis apie „rengimą šeimai“, turime stengtis išlipti iš patoso apie Šeimą, prisodrinto kalbėjimo ir vietoj jo – pasinerti į ne visada patogią ir ne visada aiškius atsakymus turinčią diskusiją.
Liberalus pasaulis ir išplaukusios santykių/šeimos taisyklės nebus žalingos tol, kol bus apmąstytos ir reflektuotos. Diskusijoje mąstymas auga, tad kalbėdamiesi su jaunais žmonėmis apie įvairiausius santykių aspektus, padėsime jiems nepasiklysti šiandienos laisvių visuomenėje.
