Skaitinys

Ekspertas: Teisinė lyties keitimo procedūra parodo, ar valstybė pasitiki savo piliečiais

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos kvietimu Lietuvoje lankosi tarptautinės organizacijos „ILGA-Europe“ vyresnysis politikos koordinatorius Cianán B. Russell. Įvardį „jie“ naudojantis translyčių asmenų teisių ekspertas pabrėžia, kad asmens tapatybės dokumentų keitimo tvarka atskleidžia, kiek valstybė pasitiki savo gyventojais.

Cianan Russell, asmeninio archyvo nuotr.

Norint teisiškai pasikeisti lytį, 33-iose Europos šalyse reikalaujama psichikos sutrikimo diagnozės. Kodėl translyčių asmenų bendruomenei svarbu, kad tokia sąlyga būtų panaikinta?

Pirma, medicinos srities specialistai nebetiki, jog buvimas translyčiu yra psichikos sutrikimas. Taigi, kyla klausimas, koks tokios diagnozės tikslas. Nors medicinos srityje translytiškumas nebėra laikomas sutrikimu, tu turi eiti pas gydytoją ir gauti išvadą, kad tavo psichika vis tik yra sutrikusi. Vadinasi, tam, jog gautų galimybę pradėti teisinį procesą, translytis asmuo yra priverstas siekti klaidingo savo sveikatos vertinimo.

Antra, asmens tapatybės dokumentų keitimas yra teisinių individo ir valstybės santykių rezultatas. Medikai, chirurgai, psichiatrai nėra valstybės atstovai ir neturi įgaliojimų šiuose santykiuose dalyvauti. Tačiau sukuriamas mechanizmas, gydytojams suteikiantis valstybės atstovų vaidmenį – jie įgalinami nuspręsti, ar gyventojas nusipelnė turėti asmens tapatybės dokumentus, atspindinčius jo lytinę tapatybę.

Be to, taip sukuriama neskaidri sistema. Valstybė nesako, kad pas psichiatrą reikia apsilankyti tik kartą. Medikas pats nusprendžia, kiek kartų, norėdamas pradėti teisinį procesą, translytis asmuo turi ateiti (už kiekvieną konsultaciją gydytojas gauna pinigus). Tokia tvarka nėra apsaugota nuo galimų interesų konfliktų.

Galiausiai, vertėtų kelti klausimą, kokia yra asmens tapatybės dokumentų esmė. Jie sukurti tam, kad patvirtintų piliečio tapatybę. Valstybė patvirtina, kas toks žmogus yra – padaroma asmens nuotrauka, užrašomas vardas ir išduodamas dokumentas, kuriuo sakoma „taip, tu esi šios valstybės pilietis“. Translyčių asmenų atveju jie privalo įrodyti, kad žino, kas jie tokie, bei yra psichiškai įgalūs gauti šį dokumentą. Taip tiesiog iškreipiama asmens dokumentų funkcija.

2019 metais Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) translytiškumą išbraukė iš psichikos sutrikimų sąrašo. Sprendimas sveikintinas, tačiau taip pat kilo nerimas, ar nauja klasifikacija nesutrukdys translyčiams asmenims gauti reikiamas sveikatos priežiūros paslaugas. Ar šis PSO nutarimas gali turėti neigiamų pasekmių?

Šiuo atveju reikėtų suprasti, ką iš tikrųjų padarė PSO. Organizacija translytiškumą pašalino iš skyriaus apie psichikos ir elgsenos sutrikimus, tačiau tuo pat metu sukūrė kitą diagnozę (pavadintą lyties nesuderinamumu) ir ją įtraukė į „būsenų, susijusių su seksualine sveikata“ sąrašą. Jis apima būsenas, kurios nėra laikomos sutrikimais, bet dėl kurių gali kilti poreikis kreiptis į seksualinės sveikatos ar kitą medicinos specialistą. Pavyzdžiui, prireikus kontracepcijos preparatų, susidūrus su erekcijos sutrikimais ir panašiai. Teoriškai tokia klasifikacija translyčiams asmenims turėtų garantuoti teisę gauti visas su lyties keitimu susijusias medicinos paslaugas. Dabar svarbu, kad valstybės kaip galėdamos greičiau įsidiegtų naują Tarptautinę ligų klasifikaciją (TLK-11) ir tai padarytų visa jos apimtimi (Lietuvoje šiuo metu galioja TLK-10 redakcija, aut. pastaba).

Vienas pagrindinių tikslų, siekiant įtvirtinti teisinį lytinės tapatybės pripažinimą, yra šią procedūrą padaryti kaip įmanoma paprastesnę. Lietuvoje galima pasikeisti asmens tapatybės dokumentus, tačiau to siekdami translyčiai asmenys savo lytinę tapatybę turi įrodyti teisme. Kodėl svarbu atsisakyti tokios praktikos?

Yra dvi pagrindinės problemos, kurias šiame kontekste norėčiau aptarti. Pirmoji – teisėjo vaidmuo. Prisiminkime, kokia yra asmens tapatybės dokumentų esmė – ogi apibrėžti individo ir valstybės santykį. Asmuo pristato savo tapatybės bruožus, valstybė juos patvirtina ir taip sukuriamas tapatybę patvirtinantis dokumentas. Teisėjas nėra toks pats valstybės atstovas kaip tarnautojas. Tarnautojas iš valstybės gauna instrukcijas, kaip tvarkyti valstybės ir piliečių santykius, ir juos įgyvendina. Teisėjas, priešingai, gali priimti subjektyvius sprendimus ir valstybė negali jam aiškinti, kaip tą daryti. Taigi teisėjas tampa trečiąja šalimi, įsikišančia į dvipusius valstybės ir piliečio santykius.

Kartais baiminamasi, kad pareiškėjams teisiškai keičiant lytį padidėja apgaulės rizika. Bet iš tiesų praktikoje sukčiavimo atvejų nepasitaiko. Dvejose valstybėse, kuriose lytinė tapatybė ilgiausiai pripažįstama pareikštiniu būdu (asmenys savo tapatybę civilinės metrikacijos skyriuje patvirtina patys be psichiatro išvados, aut. pastaba), nepasitaikė nė vieno bandymo ką nors klastoti. Maltoje tokia asmens dokumentų keitimo tvarka taikoma penkerius metus, Argentinoje – dešimt metų, bet neužfiksuotas nė vienas sukčiavimo atvejis.

Be to, už sukčiavimą baudžiama, tad argumentas, kad teisėjas bus papildoma apsauga, nėra svarus. Jei teisėjas iš tiesų toks būtinas, kodėl jis nedalyvauja išduodant visų piliečių asmens tapatybės dokumentus? Mes gi nesukuriame sudėtingo mechanizmo, kad užkardytume, pavyzdžiui, žmogžudystes. Kaip visuomenė susitariame, kad tai blogai, sukuriame įstatymus ir baudžiame žmones, kurie nusikalsta. Bet tam, kad, tarkim, nusipirktum peilį ar beisbolo lazdą, teisėjo leidimo nereikia – pasitikima, kad vos tik gavę progą žmonės nepuls žudyti. Tad reikalavimas stoti prieš teisėją, siekiant lytinės tapatybės pripažinimo, rodo, kad valstybė nepasitiki translyčiais žmonėmis.

Kita problema – socialiniai ir ekonominiai veiksniai. Teisminis kelias kainuoja pinigus ir laiką, o šie ištekliai yra gana riboti. Translyčiai asmenys darbo rinkoje susiduria su labai didele diskriminacijos rizika. Taigi reikalauti, kad jie išleistų šimtą, penkis šimtus ar tūkstantį eurų, taip pat prašytųsi išleidžiami iš darbo tam, kad pagaliau galėtų gyventi savo gyvenimą, yra netinkama. Daug translyčių žmonių turi finansinių sunkumų, jiems daug sudėtingiau susirasti būstą, gauti kokybišką išsilavinimą, o papildomo teisinio barjero sukūrimas šias problemas tik pagilina.

Nacionalinis žmogaus teisių forumas, kuriame dalyvausite ir jūs, šiemet skirtas vaiko žmogaus teisių temai. Kartais paminėjus lytinės tapatybės, translytiškumo sąvokas žmonės pradeda muistytis: „O kaip vaikai ir paaugliai?“. Kaip, Jūsų nuomone, translyčių asmenų teisių apsaugos kontekste reikėtų traktuoti nepilnamečius?

Augdami vaikai ieško savęs, tyrinėja galimybes. Tad tuo remdamasis ir atsakysiu į klausimą. Translyčiams ar dėl savo lytinės tapatybės abejojantiems vaikams tiesiog reikia erdvės šiems ieškojimams. Todėl kiekviena valstybė savo politiką ir teisinę sistemą turi formuoti taip, kad jie augtų be smurto ir diskriminacijos. Galbūt ta „erdvė“ reikš savo lyties žymėjimo keitimą tam, kad vaikai galėtų lankyti mokyklą ar sportuoti su ta lytimi, su kuria sutampa jų tapatybė. Galbūt jie norės kuriam laikui atidėti brendimą (yra tam skirti medikamentai, aut. pastaba), kad galėtų apsispręsti, kokia lyties raiška labiau priimtina suaugus. O galbūt jie tiesiog norės su kuo nors pasikalbėti ir jausti savo šeimos, draugų, mokyklos ir sveikatos specialistų paramą. Nė vienas iš šių variantų vaikams nekelia jokios rizikos – jie sudaro sąlygas vaikams gyventi laimingai ir sveikai.

Tyrimai rodo, kad kai translyčiai vaikai gali naudoti jiems priimtiną, lytinę tapatybę atitinkantį įvardį bei lyties žymėjimą, akivaizdžiai sumažėja jų bandymų nusižudyti ir pačių savižudybių. Tad, mano nuomone, toks pokalbis turėtų suktis apie translyčių vaikų apsaugą nuo neapykantos, žiaurumo ir to, kaip sukurti erdvę, kad visi vaikai galėtų tyrinėti, kas jie yra. Be to, ieškant savo tapatumo, visada galima „grįžti atgal“, ir, nors translyčiai asmenys „persigalvoja“ itin retai, to pasekmės tikrai švelnesnės nei gyvenimo atstumiančioje ir priešiškoje aplinkoje.

Gruodžio 10 d. Nacionaliniame žmogaus teisių forume Cianán B. Russell dalyvaus diskusijoje „Geroji užsienio valstybių praktika realizuojant teisę į lytinės tapatybės pripažinimą“. Diskusijos pradžia – 14:30 val., Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Konferencijų salėje (V a.)

Komentarai (0)
Susiję straipsniai