Minint Tarptautinę romų holokausto aukų atminimo dieną, šiandien Vilniaus rotušėje atidaroma paroda „Ateities klajokliai“. Jos autorius fotožurnalistas Parshantas Rana nuotraukomis pasakoja apie kontrastingą  Kirtimų taboro jaunimo gyvenimą – kaip vaikų talentai ir entuziazmas nuolat veikiami aplinkos, kurioje nevertinamas nei jų potencialas, nei galimybė  ištrūkti iš užburto rato įgijus tinkamą  išsilavinimą.

Skaičiuojama, kad Lietuvoje apie 40 tūkstančių vaikų turi specialiųjų poreikių. Tai sudaro daugiau nei dešimtadalį visų šalies vaikų. 9 iš 10 jų susiduria su įvairiais mokymosi sunkumais: dažniausiai dėl kalbos ir komunikacijos, dalis – dėl emocinių ir elgesio sutrikimų.

Pedagogams skirtoje „Nepatogaus kino klasės“ platformoje pristatomas režisieriaus Ioaniso Nugueto filmas „Spartakas ir Kasandra“. Juostoje pasakojama apie du romų vaikus, priimančius svarbų sprendimą: likti su gatvėje gyvenančiais tėvais ar siekti mokslo ir geresnio gyvenimo cirko artistės Kamilės globoje. Šis filmas rodytas ir Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto studentams. Kartu su ekspertėmis būsimieji socialiniai pedagogai diskutavo ir

Integracinis vaikų dienos centras ,,Padėk pritapti“, pasak antropologės Aušros Simoniukštytės, yra vienas iš gerųjų įtraukiojo ugdymo pavyzdžių Lietuvoje. Centro vadovė Inga Kreivėnaitė įsitikinusi, kad tik skiriant vaikui individualaus dėmesio galima sulaukti teigiamų rezultatų. Kalbėdama apie romų vaikus, ji pasakoja, kad namuose jie paprastai nei socialinės, nei emocinės paramos nesulaukia, o mokykloje dažnai būna išskiriami iš

Įtraukusis ugdymas siekia suteikti lygias ugdymosi galimybes visiems vaikams, nepaisant, bet kartu ir neignoruojant, kultūrinių, socialinių ar kitokių skirtumų tarp ugdytinių. Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto lektorė, antropologė Aušra Simoniukštytė pasakoja, kad įtraukiojo ugdymo situacija Lietuvoje nėra gera. Dažnai įtraukusis ugdymas painiojamas su integracija, kuomet vaikas specialiai ruošiamas mokyklai, o ne mokykla pritaikoma visai įmanomai ugdytinių

Visai neseniai pristatyta nauja žmogaus teisių festivalio „Nepatogus kinas“ iniciatyva „Nepatogaus kino klasė“. Mokytojai gali užsiregistruoti internetinėje platformoje ir dokumentinius filmus naudoti kaip edukacinį metodą savo pamokose.  Viena tokių priemonių tapo ir festivalyje ne kartą rodyta juosta „Iš miško“, pasakojanti apie tai, kaip Panerių žudynes atsimena vietiniai gyventojai. Anot Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos etikos mokytojo

Lietuva vis dar nėra ratifikavusi UNESCO – pasaulinės švietimo ir kultūros organizacijos – Konvencijos prieš diskriminaciją švietime. Nenuostabu, kad Lietuvos švietimą kolonizavo neoliberalioji politika, švietimą pavertus laisvos rinkos ir diskriminacijos objektu. Pasiūlos ir paklausos santykiu grįsta švietimo politika marginalizavo žmogaus teisę į ugdymą. Verslo logikos Lietuvoje vedamas švietimas tapo efektyvumo, selekcijos ir meritokratijos – vaikų

Naujausia apklausa rodo, kad patyčios, susijusios su seksualine orientacija ir lyties tapatybe Lietuvos mokyklose – kasdienybė. Tyrime dalyvavę tiek heteroseksualūs, tiek ne heteroseksualūs moksleiviai nurodo, kad žeminimas ne tik dažnas reiškinys, tačiau neretai jį inicijuoja patys mokytojai.

Inkliuzinis ugdymas – naujas raktinis žodis šiandieniniame edukologiniame vaikų ugdymo diskurse, vos ne privalomai minimas oficialiuose pranešimuose ir atrakinantis europinių fondų duris. Inkliuzinio ugdymo koncepcija reikalauja sukurti mokyklą visiems, bet tai padaryti, ne tiek integruojant įvairias mažumas į daugumos mokyklą, kiek formuojant iš principo naują, socialine ir kultūrine prasme įvairią mokyklą, kurios tikslas yra visavertis