Naujienos Lietuvoje

Nevyriausybinės organizacijos buria tėvų, turinčių LGBT* vaikų, informacijos ir paramos grupę

LGBT* žmonių patirtys ir visuomenės reakcijos – dažniausiai, deja, priešiškos – veikia ne tik juos pačius, bet ir jų šeimos narius, kuriems lygiai taip pat trūksta paramos ginantis nuo homofobijos. Todėl kelios Lietuvos nevyriausybinės organizacijos buria tėvų, turinčių LGBT* vaikų, informacijos ir paramos grupę.

Canstock photo asociatyvi iliustracija (Canstockphoto).

„Nenoriu dramatizuoti, bet tą dieną mano gyvenimas apsivertė, – pasakoja Milda, dviejų vaikų mama iš Vilniaus. – Mintis, kuri sukosi galvoje, buvo tokia: niekas nebebus taip, kaip iki šiol. Dabar manau, kad galbūt mano reakcija ir buvo šiek tiek perdėta.“

Milda (vardas pakeistas) prisimena dieną, kai sužinojo, kad jos paauglei dukrai patinka merginos, o ne vaikinai. Sužinojo atsitiktinai – pamatė mobiliajame telefone žinutę, kuri patraukė jos dėmesį. Ji buvo nuo dukters klasės draugės. Milda perskaitė visą jų susirašinėjimą, kuriame jos dukra pasakojo, kaip jai patinka kita mergina iš mokyklos.

„Padėjau telefoną ir keletą dienų draudžiau sau net pagalvoti, ką tai reiškia. Nenorėjau galvoti, kad mano dukra gali būti lesbietė – net šitas žodis mane žeidė, stengiausi jį išstumti iš galvos. Tik po kelių dienų leidau sau pradėti apmąstyti, ką sužinojau. Pirmos mintys buvo tokios, kad esu bloga mama, kad tai mano kaltė. Vėliau ėmiau galvoti, ką galima padaryti, kad ją „išgydyčiau“ – tik po kurio laiko supratau, koks tai absurdas.“

Su savo dukra Gintare Milda atvirai pakalbėjo tik po kelių mėnesių. „Reikėjo ilgai kaupti drąsą, kad paklausčiau, – prisimena ji. – O kai išdrįsau, man trūko žodžių, nežinojau, kaip suformuluoti visus klausimus, kurie sukosi mano galvoje. Vis užsikirsdavau, nutildavau vidury sakinio. Mačiau, kad ir Gintarei sunku apie tai su manim kalbėti, nors mano klausimai jos nenustebino, jaučiau, kad ji net laukė jų iš manęs.“

Mildos istorija parodo, kaip LGBT* (lesbiečių, gėjų biseksualių ir translyčių) žmonių patirtis – jų susivokimas, kas yra, ir visuomenės reakcija į juos – taip pat veikia ir jų šeimos narius.

„Staiga ėmiau įdėmiau klausytis, kas viešumoje kalbama apie lesbietes ir gėjus. Kiekvienas priešiškų politikų pareiškimas man pakirsdavo kojas – ne tik todėl, kad jie sakydavo siaubingus dalykus. Aš drebėjau iš pykčio, kaip jie drįsta taip kalbėti apie mano dukrą. O kai suprasdavau, kad ir ji girdi visas tas nesąmones – ką ji turėtų jausti tai girdėdama – tiesiog įsiusdavau. Atrodydavo, tokiomis akimirkomis būčiau galėjusi bet ką tam žmogui padaryti.“

Informacijos stoka

Vilma Gabrieliūtė, nevyriausybinės organizacijos „Įvairovės ir edukacijos namai“ vadovė, atkreipia dėmesį, kad kol mokyklose nėra adekvataus lytinio švietimo, viešumoje dominuojantis homofobiškas diskursas traumuoja tiek jaunus LGBT* žmones, tiek jų šeimos narius.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros (FRA) 2012 metais darytos apklausos duomenimis, 74 proc. lesbiečių ir 90 proc. gėjų Lietuvoje slepia savo lytinę tapatybę nuo šeimos ir aplinkinių iki 18 metų.

„Popieriai gana liūdni ir net jei 2007 metais buvo priimta „Rengimo šeimai“ programa, kurioje liečiamos ir lytiškumo temos, tačiau nelabai aišku, koks vykdomos programos turinys, – sako V. Gabrieliūtė. – Lytinis švietimas Lietuvoje yra patikėtas dorinio ugdymo, etikos arba tikybos, mokytojams ir jau pats mokytojas, remdamasis savo kompetencijomis, sprendžia,ar jis remsis mokslu, ar dalinsis išankstinėmis nuostatomis ar stereotipais.“

Oficialių švietimo institucijų siūlomos rekomendacijos ne tik bevertės, bet netgi kenksmingos ir gilinančios LGBT* žmonių, taigi kartu ir dalies mokinių, stigmatizavimą. Kaip pavyzdį V. Gabrieliūtė pamini Švietimo ir mokslo ministerijos interneto puslapyje pateikiamas „Vaikų ir jaunimo rengimo šeimai programų rengimo“ rekomendacijas. Jose homoseksualumas pateikiamas kaip patologija ir psichologinių traumų pasekmė, čia galima rasti ir kitų realybės neatitinkančių faktų.  „Taigi instituciniu lygmeniu turime štai tokią informaciją, – sako V. Gabrieliūtė. – Mūsų pedagogai ir kiti žmonės, kurie lygiai taip pat negauna jokio lytinio ugdymo, tiktai tokią informaciją ir gali rasti.“

Pasak Augusto Čičelio,  Asociacijos „In corpore“ vadovo, taip pat savanoriaujančio „Jaunimo linijoje“, „svarbu suprasti, kad homofobija veikia ne tik pačius neheteroseksualius ir translyčius vaikus, bet ir jų artimuosius bei kitus aplinkinius žmones. Visuomenės informavimo ir švietimo institucijos, taip pat šeimų organizacijos, galinčios prisidėti prie LGBT* draugiškos ir visiems saugios aplinkos kūrimo, deja, dažnai palaiko homofobišką diskursą.”

Paramos grupė tėvams

Organizacijos „In corpore“ bei „Įvairovės ir edukacijos namai“, dirbančios taip pat ir LGBT* teisių srityje, buria informacijos ir paramos grupę homoseksualių, biseksualių ir translyčių vaikų tėvams.

„Vieną dieną aš pasakiau: viskas, nebegalima daugiau laukti, reikia kažką daryti, nes tėvai yra tie žmonės, kurie palikti likimo valiai, kurie nežino, su kuo pasikalbėti apie savo jausmus, kurie nežino, kur gauti informacijos ir palaikymo. Užtenka leisti tėvams skaudinti ir atstumti vaikus  – sako V. Gabrieliūtė. Pasak jos, LGBT* vaikų turinčių tėvų palaikymo grupės veikia tokiose šalyse kaip Lenkija, Airija ir Turkija. „Iš pradžių grupės pradeda nuo bendrų susibūrimų, psichologinės paramos teikimo, bet vėliau gali peraugti į aktyvizmą, ėjimą į gatves ir kovą už savo vaikus. Nes tiek vaikams, tiek tėvams reikia pagalbos.“

„Reikia kelti ant barikadų mamas, – jai pritaria  Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė. – Mūsų visuomenėje mama yra toks statusas, kuriuo niekas neabejoja, turbūt vienintelė nekvestionuojama tapatybė visame moters tapatybių spektre. Bet istoriškai žiūrint, būtent motinos dažnai būdavo tam tikrų politinių judėjimų priešakyje. Pavyzdžiui, kai motinos prieš režimus sukildavo, nes dingdavo jų vaikai, arba žuvusių karių mamos. Iš savo patirties žinau, kad motinystė yra tokia tapatybė, kad jei tave kas nors užkabina, jei žinai, kad reikia ginti savo vaikus, gali padaryti bet ką.“

Kita vertus, pasak A. Čičelio, nemažai LGBT* jaunų žmonių, atsiskleidusių savo tėvams, būna atstumiami ir, kraštutiniais atvejais, išvejami iš namų. Nors Lietuvoje šia tema nėra atlikta išsamių tyrimų, duomenys iš JAV leidžia manyti, kad šioje šalyje iki 40 proc. gatvėje gyvenančių nepilnamečių yra LGBT* paaugliai. „Ką šita visuomenė daro mūsų motinoms, kad jos išsižada savo vaikų, kad jos išmeta tuos vaikus į gatvę?“ – piktinasi M. Jankauskaitė.

Tuo tarpu lesbietės dukros mama Milda sako, kad jos istorija yra laiminga. „Net pagalvoti negalėčiau, kad įmanoma išsižadėti dukros vien dėl to, kas ji yra“, – sako ji.

„Galbūt dabar esame netgi artimesnės, nors, jaučiu, kad Gintarė vis dar vengia man pasakoti apie savo meiles. Nors gal visi vaikai su savo tėvais apie tai nesikalba, – svarsto Milda. – Aš ir pati dar nežinau, ką sakyti giminėms, bendradarbiams, kaimynams. Ne todėl, kad man jų nuomonė rūpėtų. Noriu, kad mano dukra jaustųsi priimama. Manau, būtų labai naudinga turėti saugią grupę, kurioje tokie tėvai kaip aš galėtų pasidalinti patirtimi.“

Daugiau informacijos apie šią iniciatyvą galima rasti organizatorių svetainėje.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai