Lygybė

„Apie auklėtojos patyčias išdrįsau prabilti tik po dešimties metų“ (Kokia tavo istorija?)

Esu Ramunė ir noriu pasidalyti istorija apie savo pradinių klasių auklėtoją. Ji manęs nemėgo ir, manau, kad priežastimi buvo mano socialinė padėtis – buvau iš nepasiturinčios šeimos.

Programos „Kokia tavo istorija?“ vizualika. Festivalio „Nepatogus kinas“ nuotr.

Menkiausią detalę ji paversdavo pretekstu apšaukti mane visos klasės akivaizdoje. Kartą ji pastebėjo mano kuprinėje knygą, kurios tą dieną nereikėjo. Prieš visą klasę ji iškraustė kuprinėje buvusius daiktus, neva tam, kad „paaiškintų“, kurios knygos yra nereikalingos. Per pertraukas ji nepraleisdavo progos pasišaipyti. Kai atėjau papuošta pusseserės padaryta šukuosena, ji paklausė, kokį širšių lizdą atsinešiau ant galvos. Valgykloje ji versdavo viską suvalgyti, net jeigu ir nenorėdavau, nes, neva, namuose nepavalgau pakankamai. Dėl jos iki šiol negaliu žiūrėti į saldžią sriubą.

Savo elgesiu ji „įkvėpdavo“ tyčiotis ir kitus. Mokykla buvo tolokai nuo namų, todėl dažnai autobusu važiuodavau „zuikiu“. Tą pastebėjo kita mokytoja, jos draugė. Ji atėjo į klasę ir papasakojo, kaip aš rytais autobuse stebiu, ar bus kontrolė, ar ne. Auklėtoja ėmė šaukti, o kiti vaikai – šaipytis. Išvykų į baseiną metu mano klasės draugai mėtydavo į mane centus, sakydami: „Pažiūrėkim, ar Ramunė juos susirinks“. Mokytoja nieko jiems nesakė, nė nebandė paaiškinti, kad šitaip elgtis su pinigais negalima. Kai už pratybas į mokyklą reikėjo atnešti 64 litus ir aš jai pasakiau, kad mes patys nusipirksim pratybas, ji sarkastiškai pakomentavo: „Tikrai jau jūs patys nusipirksit“. Dėl tokio mokytojos elgesio stipriai prastėjo motyvacija ir mokymosi rezultatai.

Jei būčiau žinojusi, kad tokiais atvejais negalima tylėti, būčiau tikrai kažkam papasakojusi. Bijojau, kad manimi, kaip vaiku, nepatikės ir tyliai pragyvenau šį laikotarpį. Užsispyrusi įrodyti savo galimybes, sugebėjau išsikovoti vietą geriausioje gimnazijos klasėje, o vėliau ir Vilniaus Gedimino technikos universitete. Tačiau net savo šeimai papasakoti, kas vyko, sugebėjau tik po dešimties metų, o prisimenant man vis dar kaupiasi ašaros.

Norėčiau, kad ši istorija paskatintų kitus netylėti, kreiptis į suaugusius, socialinius darbuotojus. Juk tokios mokytojos negali būti prileistos prie vaikų! Tačiau labiausiai norėčiau visiems pasakyti, kad žmonės, kurie šitaip elgiasi, yra maži ir nieko daugiau nemoka, tik tyčiotis iš kitų.

Festivalis „Nepatogus kinas“ ir Lietuvos žmogaus teisių centras kviečia dalytis savo istorijomis ir padėti kitiems peržengti tylos ribą, o spalio mėnesį vyksiančio festivalio metu apsilankyti specialioje diskriminacijos temai skirtoje programoje „Kokia tavo istorija?“. 

Savo pasakojimą galite atsiųsti adresu: manoistorija@nepatoguskinas.lt

Jei manote, kad susidūrėte su diskriminacija, siūlome kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Skundą galima pateikti užpildant skundo formą internete, išsiuntus ją įprastu ar el. paštu, faksu ar tiesiog atnešus į Tarnybos būstinę. Daugiau informacijos  

Teminę diskriminacijos programą šiais metais remia Europos Komisija  

Teminę diskriminacijos programą šiais metais remia Europos Komisija

Komentarai (0)
Susiję straipsniai