Asmenvardžių rašymo problema. Pokalbis su advokato padėjėja Evelina Baliko

Šiuo metu Lietuvoje itin opi ir dažnai viešumoje aptariama problema – tai asmenvardžių rašymas nelietuviškais rašmenimis. Vieni kategoriškai pasisako prieš tai, kiti – nieko blogo tame neįžvelgia. Abi pusės pateikia įtikinančių bei svarių argumentų. Tą patį galima pasakyti ir apie advokato padėjėjos Evelinos Baliko pateikiamas mintis apie problemas, kylančias asmenvardžių rašymo srityje, bei jų sprendimo perspektyvas.

Pirmiausia, asmenvardžių rašymo problema siejasi su tautinėmis mažumomis. Kalbant bendrai, kiek Lietuvoje užtikrinamos tautinių mažumų teisės?

Jeigu kalbėt bendrai apie tautines mažumas, tai didžiausia problema yra tai, kad Lietuva nuo 2010 metų neturi Tautinių mažumų apsaugos įstatymo. Jo galiojimas buvo pratęsiamas, o 2010 metais jo galiojimas nutrūko ir dabar nebeturime jokio įstatymo. Iš esmės, apie kokią tautinių mažumų apsaugą mes galim kalbėt, jeigu yra tik Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija, kuri yra labai lakoniškas aktas. Kalbant tiek apie vardų ir pavardžių rašymą, tiek apie gatvių pavadinimus nusakančias lenteles, Konvencijoje nustatytos tik gairės. Kaip realizuojama – valstybė pati turi nuspręsti. Jei mes neturime tautinių mažumų įstatymo, tai Lietuva yra nenusprendusi, kaip ji realizuoja bendrąsias Konvencijos nuostatas. Ir jeigu kalbam iš teisinės pusės, tai tiesioginės apsaugos nėra.

Jeigu nebėra įstatymo, o Konvencija remtis tiesiogiai neįmanoma, tai kas tuomet viską nustato?

Konvencija tiesiogiai remtis galime, tačiau Lietuvos teismai nepripažįsta Konvencijos nuostatų imperatyviomis (privalomomis – aut. past.), o detalizuojančių įstatymų neturime. Kadangi nuo 2010 metų mes nebeturime įstatymo, tai automatiškai viskas priklauso nuo teismo interpretacijų. Nėra jokio reglamentavimo, todėl egzistuoja vakuumas. Kreiptis į teismus ar kitas institucijas yra sudėtinga, nes nėra teisinio pagrindo. Yra atskiri teisės aktai, bet jie konkrečiai nereglamentuoja tų klausimų. Pavyzdžiui Konstitucija, ji turi kelis straipsnius, kur labai lakoniškai numatyta teisė puoselėti savo kultūrą, religiją ir panašiai, taip pat, jog negalima diskriminuoti dėl tautybės. Tačiau nėra teisinės bazės, kuri reglamentuotų tautinių mažumų teises, kaip jos yra įgyvendinamos. Pateikiama daug tarptautinių ataskaitų, kuriose Lietuva kritikuojama, kad neturime konkretaus įstatymo, o teismų išaiškinimai dažnai prieštarauja Konvencijai, rekomendacijoms ar Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimams. Didžiausia viltis yra, kad bus užregistruotas ir priimtas tinkamas tautinių mažumų įstatymo projektas, nes dabar nėra tos apsaugos, kuria galėtumėme remtis. Neturime įstatymo, nors esame teisinė valstybė. Turime išaiškinimus, bet ir jie pateikiami vadovaujantis bendraisiais teisės aktais.

Tuo atveju, jei būtų priimtas įstatymas, nustatantis asmenvardžių rašymą nelietuviškais rašmenimis, tai būtų galima manyti, jog situacija pagerėjo?

Būtent atsirastų reglamentavimas, nes dabar situacija yra kitokia. 2011 metų pabaigoje buvo pakeistos asmens vardo, pavardės, tautybės pakeitimo taisyklės, to pasekmė – sumažintas skaičius atvejų, kada asmuo gali pakeisti pavardę. Priėmus teisės aktą, leidžiantį užrašyti nelietuviškus vardus ir pavardes originalo kalba, pats asmuo galėtų nuspręsti pasinaudoti tokia galimybe ar ne. Tai iš esmės yra pasirinkimo laisvės suteikimas Lietuvos piliečiams. Tiek tautinių mažumų atstovams, tiek asmenims, sudariusiems mišrias santuokas, turėtų egzistuoti galimybė turėti oficialiuose dokumentuose įrašytus asmenvardžius originalo kalba. Vadovaujantis 2014 m. Konstitucinio Teismo išaiškinimu – tokie užrašai gali būti įteisinti lotyniško pagrindo rašmenimis.

Kokios problemos, Jūsų nuomone, kyla dėl asmenvardžių rašymo?

Asmenvardžių rašybos klausimas atskleidžia kelias problemas. Pirma, kylanti mišrių santuokų atveju – daugiau nei 16% kasmet įvykstančių santuokų yra mišrios (vienas iš sutuoktinių yra kitos šalies pilietis). Atitinkamai išaugo ir už Lietuvos ribų gimusių vaikų skaičius, per pastarąjį dešimtmetį – nuo 1% iki 16%. Jei užsieniečio pavardė turi kažkokią raidę, kuri neegzistuoja lietuvių kalbos abėcėlėje, tarkim „w” , arba yra dvigubos raidės, tai vyro užsieniečio ir jos žmonos lietuvės pavardės bus visiškai skirtingai užrašytos. Jeigu jie išvažiuoja į užsienį gyventi, kiekvienu atveju asmenims reikia įrodinėti, jog jie yra sutuoktiniai, o jei dar šeimoje yra ir vaikas, tai reikia įrodinėti, kad dar ir vaikas jų. Daugiausia asmenų besikreipiančių į VšĮ „Europos žmogaus teisių fondą” dėl problemų, iškilusių dėl asmenvardžių rašymo, yra Lietuvos Respublikos pilietės sudariusios santuokas su užsieniečiais.

Antras asmenvardžių rašybos aspektas yra susijęs su tautinėmis mažumomis. Tautinių mažumų atstovų asmenvardžiai yra sulietuvinami, nors šie vardai ir pavardės nepriklauso lietuvių kalbos sistemai. Tai, kad nelietuviški asmenvardžiai neturi būti lietuvinami pripažino ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2008 metais. Europos žmogaus teisių fondo duomenimis, gautais iš Gyventojų registro tarnybos prie VRM, Lietuvoje yra virš 8800 asmenvardžių įrašų Lietuvos Respublikos piliečių pasuose, kurių pagal galiojančius teisės aktus paprasčiausiai negalėtų būti. Tokių įrašų pavyzdžiai: Anna, Annika, Brown, Ewa, Gannibal, Ivannikov, Joanna, Malgorzata, Mattheo, Matthew, Odetta, Powell. 2007 metais EŽTT sprendime Johansson prieš Suomiją (paraiškimo Nr. 10163/02) atkreipė dėmesį į tai, kad jeigu gyventojų registre jau įregistruoti tokie vardai ir nenustatyta jokio neigiamo poveikio kultūrinio ir kalbinio tapatumo išsaugojimui, tai nėra pagrindo atsisakyti įregistruoti tokį vardą. Deja, Lietuvos civilinės metrikacijos įstaigos ir Lietuvos teismai elgiasi priešingai, nei yra išaiškinęs Europos Žmogaus Teisių Teismas.

Viena pagrindinių kiekvieno piliečio teisių yra teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą (taip pat ir teisė į originalią asmenvardžių rašybą). Valstybės pareiga yra ne tik gerbti tokią teisę, bet ir užtikrinti galimybę pasinaudoti savo teisėmis. Remiantis Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 11 str. „Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę į savo pavardę (tėvo vardą) ir vardą (vardus) vartoti mažumos kalba bei teisę į tai, kad jie būtų oficialiai pripažinti pagal Šalių teisinėse sistemose nustatytas sąlygas”. 2014 m. vasario 27 d. Konstituciniam Teismui išaiškinus, kad „Lietuvos Respublikos piliečio pase kai kuriais atvejais rašant nelietuviškus vardus ir pavardes galima vartoti ne tik lietuvių kalbos abėcėlės raides, bet ir kitus tik lotyniško pagrindo rašmenis”, asmenvardžių rašybos klausimas dabar tiesiogiai priklauso nuo politinės valios – ar Lietuva priims atitinkamus teisės aktus ir kada.

Šiuo metu yra įregistruotas naujas asmenvardžių rašymo įstatymo projektas. Jis išspręstų šias problemas?

Šiai dienai Seime yra užregistruoti du Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose projektai.  Pirmasis užregistruotas šių metų balandžio 1 d., antrasis – balandžio 10 d. Pirmasis įstatymo projektas išspręstų tik mišrių santuokų atveju kylančias problemas. Pagal įstatymo projektą asmens vardas ir pavardė rašomi lietuviškais rašmenimis, tačiau numatomos ir išimtys. Išimtys taikomos svetimšaliams ir asmenims be pilietybės, taip pat Lietuvos piliečiams, jeigu pavardė šiais rašmenimis įrašyta dokumento šaltinyje. Įstatymo projektas iš esmės visiškai nesprendžia tautinių mažumų problemos, tačiau šis projektas vertintinas kaip žingsnis į priekį sprendžiant asmenvardžių rašybos klausimus. Antrasis projektas numato galimybę rašyti asmenvardžius originalia forma, „kitų įrašų” skyriuje. Priešingai nei pirmasis, šis projektas nesprendžia ne tik tautinių mažumų, bet ir mišrių šeimų problemų. Įrašas „kitų įrašų” skyriuje neidentifikuoja asmens viešajame gyvenime. Praktikoje tai reiškia, kad šis įrašas teisiškai nereikšmingas viešajame gyvenime. Tai patvirtina projekto 5 straipsnis. Alternatyvusis antras projektas remiasi Latvijos pavyzdžiu, kuri turi tokį reglamentavimą. Verta pastebėti, kad Latvijos pavyzdys nėra sektinas, kadangi JTO Žmogaus teisių komitetas pripažino 17 punkto pažeidimą byloje Raihman v. Latvija. Komitetas pripažino, kad priverstinis vardo ir pavardės keitimas yra neteisėtas kišimasis į privatų asmens gyvenimą ir pažeidžia žmogaus teises. Antrasis projektas kritikuotinas ir tuo aspektu, kad numato asmenvardžių įrašus pase, o juk Lietuvos piliečiai turi teisę pasirinkt ką nori turėti – pasą ar asmens tapatybės kortelę.

Nors ši asmenvardžių rašymo problema susijusi su visomis tautybėmis, lietuviais taip pat, bet labiausiai šioje situacijoje minimi lenkai. Kaip manote, kodėl?

Atsižvelgiant į statistinius duomenis, Lietuvoje didžiausia tautinė mažuma yra lenkai, manytina, tai yra pagrindinė priežastis, kodėl tautinių mažumų problemos dažniausiai siejamos su lenkų tautybės atstovais. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas įvardijo galimybę užrašyti asmenvardžius lotyniško pagrindo rašmenimis. Lenkų abėcėlė yra sudaryta iš lotyniško pagrindo rašmenų, tuo tarpu didelė tautinė mažuma – rusai, vartoja kirilicą. Atitinkamai, vienintelė kliūtis įteisinti asmenvardžių rašybą originalo kalba – teisinės bazės trūkumas.

Kaip vieną iš argumentų prieš asmenvardžių rašymą nelietuviškais rašmenimis Konstitucinis Teismas pateikia kylančią grėsmę lietuvių kalbai. Ką galite pasakyti apie tai?

Tai dažniausiai naudojamas argumentas. Tačiau, jeigu mes suprastume, kad nelietuviškas vardas ir nelietuviška pavardė nepriklauso ir niekada nepriklausė lietuvių kalbos sistemai, tai nesibaimintumėme menamos grėsmės. Konstitucinis Teismas šiais metais patvirtino, kad grėsmė dėl originalios asmenvardžių rašybos neegzistuoja, vienintelis klausimas – tinkamas šios rašybos reglamentavimas, kuris turėtų atitikti valstybinės kalbos apsaugos principus. Valstybinės kalbos politikos gaires nustato Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kuri dar 2008 m. puikiai išreiškė savo nuomonę: „kiekvienoje kalboje funkcionuoja tam tikras kiekis kitų kalbų faktų, tarp jų asmenvardžių ir vietovardžių, bet dėl to nė vienos kalbos sistema dar nesugriuvo”.

Minėjote Valstybinę lietuvių kalbos komisiją. Koks yra jos vaidmuo šioje situacijoje?

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vaidmuo itin sustiprėjo po vasario mėnesio Konstitucinio Teismo išaiškinimo. Įstatymų leidėjui Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvada yra privaloma. Būtent šį institucija yra įgaliota rūpintis valstybinės kalbos saugojimu ir vykdyti valstybinę kalbos politiką. Tačiau Komisija tik vertina pateiktus įstatymo projektus ir atsako į jai užduotus klausimus, atitinkamai, asmenvardžių rašybos klausimo sprendimas tiesiogiai tebepriklauso nuo politinės valios.

Lietuvos Respublikos pasas patvirtina Lietuvos pilietybę, ryšį su valstybe. Yra teigiančių, kad įrašas pase nelietuviškais rašmenimis akcentuotų tam tikrą tautybę, o ne lietuvio pilietybę, ir tai nėra priimtina. Kaip vertinate tai?

Pilietybė ir tautybė yra atskiros sąvokos. Būtent Lietuvos Respublikos pasas ar asmens tapatybės kortelė patvirtina asmens pilietybę. Pagrindų konvencijos 3 str. numato, kad kiekvienai tautinei mažumai priklausantis asmuo turi teisę laisvai pasirinkti, ar su juo turi būti elgiamasi kaip su tautinei mažumai priklausančiu asmeniu, ar ne, ir dėl tokio savo pasirinkimo arba dėl naudojimosi su tokiu pasirinkimu susijusiomis teisėmis jis neturi atsidurti nepalankioje padėtyje. Praktikoje tai reiškia, kad kiekvienas asmuo nusprendžia, ar nori, kad su juo būtų elgiamasi kaip su tautinės mažumos atstovu ar ne. Niekas, išskyrus patį asmenį, to nuspręsti už jį negali. Asmenvardžių įrašas originalo forma pase šių nuostatų nepakeistų. Juk jei lietuvė išteka už užsieniečio ir pasirenka jo pavardę, nuo to jos tautybė nepasikeičia? Asmenvardžių nesulietuvinta forma rašybos įteisinimas įtvirtintų tik pasirinkimo laisvę, nieko daugiau.

Asmenvardžių rašymo problema Lietuvoje šiuo metu yra itin opi. Ar taip buvo visuomet?

Žiūrint istoriškai, 1938 metais Lietuvoje buvo Pavardžių įstatymas, kuriame buvo aišku, kad nelietuvio pavardė yra rašoma pagal lietuvių kalbos rašybos dėsnius, bet ji gali būti rašoma ir taip, kaip savo kalba rašo jos turėtojas, jei jis pageidauja ir tas raidynas yra lotyniškas. Taigi jau 1938 metais egzistavo Pavardžių įstatymas, kuris pripažino, kad nelietuvio pavardė gali būti rašoma ir kitaip, originalo kalba. Reiškia jau tada Lietuva nejautė grėsmės ir suprato, kad nelietuviškas vardas ir pavardė bet kokiu atveju nepriklauso lietuvių kalbos sistemai. 1991 metų Aukščiausios Tarybos nutarimas dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taip pat numato galimybę rašyti asmenvardžius originalo forma esant dokumento šaltiniui. Atitinkamai manytina, šie klausimai egzistavo visada, tik ne visada tai buvo suprantama kaip problema.