Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
X

Paremk Lietuvos žmogaus teisių centro veiklą!

Kasdien siekiame mažinti atotrūkį tarp deklaruojamų vertybių – laisva, vakarietiška, demokratiška, žmogaus teises užtikrinanti Lietuva – ir realybės, kurioje žmonės gyvena šiandien. Dirbame tam, kad užtikrintume žmogaus teises Lietuvoje ir padėtume kiekvienam jaustis oriai būnant savimi.

Reklaminis baneris Reklaminis baneris
Skaitinys

Vardų rašymas nelietuviškais simboliais – taip ar ne? (1 dalis)

Canstockphoto nuotr.

Ieva Rudytė | 2014 04 24
Komentarų skaičius

2

Gyvename kosmopolitiniame pasaulyje, kur asmuo gali save laikyti ne vienos konkrečios valstybės, bet viso pasaulio piliečiu. Visa tai skamba labai gražiai, bet kartu ir utopiškai. Valstybėms neretai tenka susidurti ir su iš to kylančiomis problemomis. Viena iš jų, šiuo metu itin opi ir viešai skelbiama Lietuvoje – tai vardų ir pavardžių rašymas nelietuviškais rašmenimis tapatybę patvirtinančiuose ir kituose oficialiuose dokumentuose. Dažniausiai ši problema siejama su lenkų tautybės žmonėmis, tačiau iš esmės tai susiję su įvairiomis tautybėmis, taip pat ir lietuviais.  Egzistuojanti problema savaime niekur neišnyks ar pati neišsispręs, ją reikia spręsti pačiai valstybei, tiksliau, kompetentingoms valdžios institucijoms. Tai galima daryti remiantis sprendimą suponuojančiais teisės aktais ir kitais dokumentais, kurių apstu ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Asmens vardas ir pavardė – tai jį identifikuojantis ir nuo kitų atskiriantis požymis. Civilinio kodekso 2.20 straipsnis skelbia, kad kiekvienas fizinis asmuo turi teisę į vardą. Teisė į vardą apima teisę į pavardę, vardą (vardus) ir pseudonimą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teigimu asmens vardas ir pavardė yra vienas iš jo identiteto ir privataus gyvenimo elementų. Lietuvos Respublikos piliečio pasas – pagrindinis ir oficialus asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas. Būtent piliečio pase, kaip vienas pagrindinių įrašų, yra piliečio vardas bei pavardė. Pasas patvirtina asmens ryšį su valstybe – pilietybę, o ne tautybę. Todėl atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos pasas patvirtina Lietuvos Respublikos pilietybę, o ne kokią kitą, tai ir įrašai turėtų būti daromi valstybine kalba, kuri, pagal Konstitucijos 14 straipsnį, yra lietuvių kalba. Tačiau tai tik pasvarstymai, kurie gali kardinaliai skirtis nuo oficialių teisės aktų, kurie padeda spręsti šią problemą tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje. Trumpai pažvelkime kokių jų yra ir ką jie skelbia.

LIETUVOS TEISĖS AKTAI

Konstitucinis reguliavimas

Konstitucijos 14 straipsnis nustato, kad valstybinė kalba – lietuvių kalba. Pagal Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21d. nutarimą „konstitucinis valstybinės  kalbos  statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Valstybinė  kalba  saugo  tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina   tautos   suvereniteto   raišką, valstybės  vientisumą  ir  jos  nedalomumą,  normalų valstybės ir savivaldybių  įstaigų  funkcionavimą.” Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžia, kad „konstitucinis valstybinės   kalbos statusas reiškia, jog lietuvių kalba privalomai vartojama tik viešajame Lietuvos gyvenime. Kitose gyvenimo srityse asmenys nevaržomai  gali  vartoti  bet  kokią jiems priimtiną kalbą.” Todėl tais atvejais, kai viešoje erdvėje lietuvių kalba nėra vartojama, kyla grėsmė pažeisti visuotinai pripažintą konstitucinę vertybę.

Tai, kad Lietuvos Respublikos pasas priklauso viešojo Lietuvos gyvenimo sričiai, patvirtino Konstitucinis Teismas jau minėtame nutarime. Todėl tai reiškia, kad „asmens   vardas   ir  pavardė  piliečio  pase  turi  būti  rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų   paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas.”

Konstitucinė nuostata, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba,  įtvirtinta pirmajame Konstitucijos skirsnyje, kuriam suteikiama ypatinga apsauga. Konstitucijos 148 straipsnio antroji dalis teigia, kad tik referendumu gali būti keičiamos pirmojo skirsnio “Lietuvos valstybė” bei keturioliktojo skirsnio “Konstitucijos keitimas” nuostatos. Tai reiškia, kad tik remiantis visos tautos nuomone ir išreikšta valia, būtų galima keisti tų skirsnių reglamentavimą. Tai, be jokios abejonės, taip pat valstybinei kalbai suteikia išskirtinį statusą. Tai tik dar kartą parodo, kad valstybinė kalba yra viena iš tautos vertybių, kurią saugoti ir ginti privalo visi iki vieno Lietuvos piliečiai. Taigi remiantis Konstitucijos 14 straipsnio nuostata, asmens vardas ir pavardė piliečio pase privalo būti rašomi lietuvių kalba.

Kalbant apie vardų ir pavardžių rašymą nelietuviškais rašmenimis, taip pat svarbus Konstitucijos 29 straipsnis, kuris sako, jog įstatymui,  teismui  ir  kitoms  valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs bei tai, kad žmogaus  teisių  negalima  varžyti ir teikti jam privilegijų dėl  jo  lyties,  rasės,  tautybės,  kalbos,  kilmės,  socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Iš esmės šios nuostatos įtvirtina asmenų lygiateisiškumo principą, kurio, pasak Konstitucinio Teismo, užtikrinimo garantija yra valstybinė kalba, kuri leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas minėtame 1999 m. spalio 21 d. nutarime konstatavo, kad „niekas, išskyrus patį asmenį, negali spręsti jo priskyrimo kokiai nors tautybei klausimo, todėl negalima nustatyti išskirtinių valstybinės kalbos vartojimo atsižvelgiant į asmens tautybę taisyklių. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas.” Taigi Teismas aiškiai išreiškė nuomonę, kad jokiais būdais negali būti nustatomas toks reguliavimas, kuris be kitos tautybės asmens sutikimo ir paties noro leistų išsiskirti iš visų Lietuvos piliečių, rašant jo vardą ir pavardę nelietuviškais rašmenimis.

Apskritai, galima matyti, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją vardų ir pavardžių rašymas nelietuviškais rašmenimis oficialiuose dokumentuose nėra itin palankiai vertinamas. Tam tikrais atvejais būtų sudaromos galimybės pažeisti  pagrindinio Lietuvos įstatymo ginamas vertybes – lygiateisiškumo bei valstybinės kalbos. Žinoma, neturi būti ribojama ir tautinėms mažumoms suteikiama teisė puoselėti savo kalbą, kultūrą bei papročius. Konstitucinis Teismas savo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendime iš esmės pateikė vieną iš sprendimo variantų, kuris padėtų vardų ir pavardžių rašymo santykius sureguliuoti prisitaikant prie Konstitucijos nuostatų. Jis teigė, kad „nebūtų pagrindo teigti, kad piliečio  paso kitų įrašų skyriuje įrašius asmens  vardą ir pavardę nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo  to pageidauja, būtų paneigti iš Konstitucijos kylantys  imperatyvai, kad “asmens  vardas ir pavardė piliečio pase turi  būti   rašomi valstybine  kalba” ir kad viešajame valstybės gyvenime turi  būti vartojama valstybinė kalba.” Taigi sprendimo būdas, kuris leistų suderinti skirtingus valstybės ir piliečių interesus, yra, tačiau jo įtvirtinimas priklauso nuo politinės valios.

Įstatyminis reguliavimas

Kalbant apie Lietuvos įstatyminį reguliavimą dėl vardų ir pavardžių rašymo, galima būtų pradėti dar nuo XX a. vidurio, tiksliau, nuo 1938 m. Pavardžių įstatymo. Šio įstatymo IV skirsnyje „Pavardžių rašymas” esantys du straipsniai teigia, kad „lietuvio pavardė rašoma bendrinės kalbos rašyba ir lytimis pagal Pavardžių Žodyną; nelietuvio pavardė rašoma pagal lietuvių kalbos ir rašymo dėsnius, bet ji gali būti rašoma ir taip, kaip savo kalba rašosi jos turėtojas, jei to pageidauja ir jei tos kalbos raidynas lotyniškas.” Taigi iš esmės jau ir tuo laiku buvo nustatyta bendroji taisyklė, kad užsieniečių pavardė rašoma lietuviškais rašmenimis. Tačiau,  tam  tikrais atvejais, t.y. kai asmuo pats to pageidauja, numatoma galimybė pavardę rašyti taip, kaip ji rašytųsi asmens gimtąja kalba. Tik ir šiuo atveju egzistavo sąlyga, jog užsieniečio gimtosios kalbos raidynas būtų lotyniškas, tai reiškia, atitiktų lietuvių kalbos raidyną.

Šiuo metu Lietuva neturi konkrečiai vardų ir pavardžių rašymą reglamentuojančio įstatymo. Nuo 2010 metų nėra ir tautinių mažumų įstatymo, kuris taip pat galėtų apimti reglamentavimą šioje srityje. Tik Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 3.282 straipsnis numato, kad civilinės būklės aktų įrašai įrašomi lietuvių kalba. Vardų ir pavardžių rašymo taisykles nustatyto iki šiol galiojantis 1991 metais priimtas Aukščiausios Tarybos nutarimas „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase”. Jame nustatyta, jog nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduodamame pase rašomi lietuviškais rašmenimis pagal tarimą ir sugramatinta arba ne forma. Šiuo nutarimu vadovaujamasi iki šiol.

Nuo 1997 metų Seime vis pateikiami ir svarstomi vardų ir pavardžių rašymo asmens ir kituose dokumentuose įstatymo projektai. Tačiau, kaip matome, nesėkmingai.

2007 metais parengtas projektas iš esmės skyrė lotyniško ir nelotyniško pagrindo rašmenis. Atsižvelgiant į tai, oficialiuose dokumentuose užsieniečių vardai ir pavardės galėtų būti rašomi tik lotyniškais rašmenimis. Tačiau tais atvejais, kai užsieniečio pavardė jo asmens dokumentuose parašyti lietuviškais rašmenimis, jis turi teisę prašyti, kad pavardė būtų užrašyta jo tautybės kalbos rašmenimis, su sąlyga, kad pateikia dokumento šaltinį su taip parašyta pavarde. Toliau sekė 2009 metų įstatymo projektas, o 2010 jų buvo pateikta net du, tačiau nei vienas jų taip ir nepasiekė savo tikslo. 2012 metais Seimą pasiekė dar vienas užsieniečių ir jų šeimos narių vardų ir pavardžių rašymo įstatymo projektas, kuris deja taip pat nebuvo priimtas. Šiuo metu Lietuvos Respublikos Seime yra užregistruoti dar du Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektai. Jie bus svarstomi Seimo pavasario sesijoje ir tikimasi, kad vienas jų bus patvirtintas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. vasario 27 d. nutarime teigia, „jog pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu. Todėl esminės asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos respublikos piliečio pase taisyklės turi būti nustatytos įstatymu.” Tai reiškia, kad vardų ir pavardžių rašymą reglamentuojančias taisykles turi nustatyti Lietuvos Respublikos Seimas. Taip pat, remiantis šiuo nutarimu, Lietuvos Respublikos Seimas gali įstatymu nustatyti kitokį reguliavimą, nei įtvirtintas Aukščiausios Tarybos nutarime, tik tada, kai jų keitimui pritaria iš profesionalių kalbininkų sudaryta valstybės institucija, turinti įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu. Tokia institucija Lietuvoje yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Taigi Seimas privalo vardų ir pavardžių piliečio pase taisykles nustatyti priimdamas atitinkamą įstatymą, tai darydamas turi remtis Aukščiausios Tarybos nutarimu „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase” ir jo nuostatas keisti gali tik su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sutikimu.

Civilinės metrikacijos taisyklės

Civilinės metrikacijos įstaigos registruoja įvairius civilinės būklės aktus. Tai jos daro civilinės metrikacijos taisyklių nustatyta tvarka. Šios įstaigos registruoja gimimą, mirtį, santuokos sudarymą, santuokos nutraukimą, įvaikinimą ir kitus civilinės būklės aktus. Įstaigos neišvengiamai susiduria ir su vardų bei pavardžių rašymu. Civilinės metrikacijos taisyklių 11 straipsnis nustato, jog  civilinės būklės aktų įrašai įrašomi lietuvių kalba. Taigi kyla klausimas, ką daryti tais atvejais, kai santuokos sudarymo, įvaikinimo ar kito civilinės būklės akto įregistruoti ateina asmuo, kurio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose įrašyti duomenys yra sunkiai suprantami ir ištariami, nes parašyti nelietuviškais rašmenimis. Tas pats taisyklių 11 straipsnis teigia, kad registruojant ar įtraukiant į apskaitą užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės bei jų vaikų civilinės būklės aktus, šių asmenų vardai ir pavardės civilinės būklės aktų įrašuose bei liudijimuose rašomi juos paraidžiui perrašant lotyniško pagrindo rašmenimis iš asmens tapatybės dokumento ar užsienio valstybės institucijos išduoto liudijimo. Tai reiškia, kad užsienietiški asmenvardžiai bus perrašomi iš dokumento šaltinio taip, kaip jie rašosi originalo kalba, jei tai yra lotyniško pagrindo rašmenys. Taigi šios civilinės metrikacijos taisyklės, nustato gana lankstų ir palankų asmenims, kuriems aktuali ši problema, reguliavimą. Tačiau nereikia pamiršti, kad šis reglamentavimas apima tik civilinės būklės aktus, o ne piliečio pasą.

Kitoje dalyje bus apžvelgiami tarptautiniai teisės aktai, susiję su asmenvardžių rašymu.

Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki

  1. w

    Is esmes tai gaunasi tragikomediska situacija. Uzsienio valstybems neauprantama kaip q x ar w keitimas i ku ks ar v. Tai yra pavardziu iskraipymas- vaiku ir tevo pavardes neautampa, nesvarbu kad tik viena raide, taciau tenka pasiaiaskinti. Ir vien zodziu nepakanka. Tada kyla klausimas-kuriai inatitucijai tai yra prievole surasyti atitinkamus pasiaiakinimus, ir zinoma tai bus tik valatybine kalba. Sekantia žingsnis – vertimas, apostilizavimas/legalizacija…bet su tuo susiduriantys gyvena ne Lietuvoje, ir jei dar nera reziduojancioje salyje ambasados…. Laikas, pinigai, stresas…. taip issaugom lietuvybe, taciau labai daug tik del to ir nedaro LR paso, ir valstybė netenka pilieciu….

  2. Vida

    Kokia raide man rašysite i pasą vietoje ö ….. domejausi kitose eoropos salyse….. jos raso eo ……t.y Edström -o rasytu edstreom? Ka tokiu atveju darytu Lietuvos institucijos?