Prieš kelionę manęs klausdavo: „Kur važiuoji?“. „Į pabėgėlių stovykloje vykstantį kino festivalį“, – atsakydavau. Stodavo ilga pauzė. Juk išties, skamba surrealistiškai. Prisipažinsiu, prieš keletą mėnesių aš ir pats nieko nežinojau nei apie festivalį „FiSahara“, nei apie konfliktą, kurį šis festivalis nušviečia. Todėl apie viską iš pradžių.
Į festivalį „pakvietė“… „Lifosa“
Pernai metais skėtinė organizacija „Human Rights Film Network“ (pažodinis vertimas „Žmogaus teisių kino tinklas“), kuriai priklauso „Nepatogus kinas“ bei dar daugiau nei keturiasdešimt žmogaus teisių kino festivalių visame pasaulyje, minėjo įkūrimo dešimtmetį. Šioje šventėje susipažinau su tarptautinio kino festivalio „FiSahara“ vykdančiąja direktore Maria Carrion. Pokalbis užsimezgė jai tarus: „Beje, tokia įmonė „Lifosa“ iš Lietuvos yra viena didžiausių fosfato eksportuotojų iš okupuotos Vakarų Sacharos. Tai pažeidžia tarptautinę teisę.“ Po šių teiginių, be abejo, pažėriau visą virtinę klausimų – o kas toji Vakarų Sachara ir kodėl ji okupuota, iš kur jinai sužinojo apie „Lifosą“, ir kam organizuoti kino festivalį Sacharos viduryje?
Paskutinė tebeegzistuojanti Afrikos kolonija
Pasirodo, iki 1975 metų Vakarų Sachara buvo Ispanijos kolonija. Tiesą sakant, teisiškai ši teritorija iki šiol yra laikoma paskutine kolonija Afrikoje, nes paskubomis iš ten traukdamiesi ispanai neįvykdė dekolonizavimo proceso, tai yra neperdavė valdžios Vakarų Sacharos daugumą sudarančiai tautai – sahraviams. Vietoj to tų pačių 1975 metų lapkričio 14 dieną Ispanija ir Vakarų Sacharos kaimynės Marokas bei Mauritanija pasirašė vadinamąją Madrido sutartį, pagal kurią sahravių šalis padalinta tarp Maroko ir Mauritanijos, o Ispanija garantavo sau pajamas iš gausių Vakarų Sacharos fosfato ir žuvininkystės išteklių. Savotiškas Afrikos Ribentropo-Molotovo paktas.
Vakarų Sacharos teritorija ir 2700 km ilgio sienos schema.
Sahraviams, žinoma, tai nepatiko. Dar Ispanijos kolonijinio valdymo laikais įkurta pogrindinė sahravių pasipriešinimo organizacija Polisarijo Frontas 1976 metais paskelbė Sahravių arabų demokratinės respublikos (SADR) sukūrimą ir pradėjo karą prieš Mauritaniją ir Maroką. Nemaža dalis sahravių bėgo iš okupuotų teritorijų į kaimyninį Alžyrą ir ten Tindufo miesto apylinkėse įkūrė penkias pabėgėlių stovyklas. O Marokas Vakarų Sacharoje pastatė antrą pagal ilgį gynybinę sieną (po Kinijos sienos), prie kurios sudėjo septynis milijonus minų. Sienos ilgis – apie 2700 kilometrų. Sahraviai ją vadina „Gėdos siena“.
1991 metais Jungtinėms Tautoms pavyko suderėti paliaubas. Sahraviams, kurie atsikovojo dalį Vakarų Sacharos, pažadėta artimiausiu metu surengti referendumą, kuriame jie spręstų – likti autonomija Maroko sudėtyje ar atkurti nepriklausomą Vakarų Sacharos valstybę. „Artimiausiu metu“ tęsiasi iki šiol, nes Marokas nesutinka leisti organizuoti referendumo. Tad apie 400 tūkstančių sahravių toliau gyvena Maroko okupuotoje teritorijoje ir nuolat patiria marokiečių persekiojimą ir įvairius apribojimus, o dar apie 150-170 tūkstančių sahravių gyvena pabėgėlių stovyklose Alžyre. Pabėgėlių stovyklose veikia įvairios SADR valdžios institucijos: Prezidentas, Vyriausybė ir Sahravių nacionalinė taryba (parlamentas). Sukurtas platus ugdymo ir sveikatos priežiūros įstaigų tinklas, transliuoja nacionalinė televizija ir radijas. Beje, Alžyro – Maroko valstybinė siena yra viena iš dviejų labiausiai saugomų valstybinių sienų pasaulyje. Pirmoji – Šiaurės ir Pietų Korėja.
Buchadoro stovyklos panorama (J. Vancevičiaus nuotr.)
Teisinis Vakarų Sacharos statusas vis dar lieka „kolonija“. Ši teritorija tebelaukia, kol bus įvykdytas dekolonizavimo procesas.
Sacharos Kanai
Tačiau kinas peržengia visas sienas ir neretai skatina didelius pokyčius. Tai sena aksioma. Tad nenuostabu, jog 2003 metais keliems ispanų kino kūrėjams šovė iš pirmo žvilgsnio beprotiška mintis – surengti Sacharos dalyje, kurią daugelis vadina „pragaru“, tarptautinį kino festivalį. Šio festivalio tikslas – supažindinti sahravius su kino menu bei sukurti platformą, kurioje patys sahraviai galėtų mokytis kurti kiną. Kita vertus, šis festivalis tapo puikia priemone atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į užsitęsusį konfliktą, gyvenimo sąlygas pabėgėlių stovyklose ir būtinybę kuo skubiau spręsti Vakarų Sacharos likimo klausimą.
Festivalio spaudos centras (J. Vancevičiaus nuotr.)
Per dvylika gyvavimo metų festivalis išaugo į didelę sahravių kultūros šventę. „FiSahara“ metu ne tik rodomi filmai, bet ir vyksta tradicinė sahravių kultūros mugė, vadinama „Le Frig“, kurios metu sahraviai ne tik šoka, dainuoja, žaidžia žaidimus, bet ir lenktyniauja kupranugariais, rengiami įvairūs fotografijos, kino, muzikavimo, video žaidimų kūrimo seminarai/dirbtuvės sahravių vaikams, jaunimui, moterims. Pastarieji renginiai akcentuoja rezistenciją, būtinybę dokumentuoti pasipriešinimą, išreikšti savo pilietinę poziciją tėvynės okupacijos klausimu. Festivalio organizatoriai taip pat kviečia dalyvauti magiškame vakare Sacharos kopose bei futbolo rungtynėse tarp meistriškai kamuolį valdančių vietos jaunuolių, kuriems ši sporto šaka yra tarsi antroji religija, ir vos kojas karštyje pavelkančių atvykėlių. Suprasdami, kad rungtynės greičiausiai baigsis beviltišku rezultatu, sahraviai padeda ir svečių komandai.
Festivalio seanso metu (J. Vancevičiaus nuotr.)
Nuošaliausiu pasaulio kino festivaliu bei Sacharos Kanais vadinamas festivalis, kurį nušviečia BBC, „The Guardian“ ar Huffington Post, sulaukia ir pasaulio kino garsenybių paramos. Savo susižavėjimą idėja rengti šį festivalį ir tokiu būdu nušviesti tautos tragediją išreiškė Pedro Almodovar, Penélope Cruz, Pedro Almodóvar, Julie Christie, Ken Loach ir kiti. O štai Javieras Bardemas po apsilankymo festivalyje 2008 metais net inicijavo dokumentinio filmo „Debesų sūnūs. Paskutinė kolonija“ sukūrimą. Filmas rodytas Jungtinėse Tautose ir JAV Kongrese.
Šiemet festivalyje lankėsi ir festivalio uždarymo ceremoniją vedė Charlie Chaplin anūkė, serialo „Sostų karai“ („Game of Thrones“) žvaigždė Oona Chaplin, serialo „Amerikietiška siaubo istorija“ aktorė Lizzie Brochere, bei festivalyje „Kino pavasaris“ didelio populiarumo sulaukusio filmo „Timbuktu“ aktorius Salem Dendou. Į festivalį taip pat turėjo atvykti „Žiedų valdovo“ žvaigždė Viggo Mortensen, tačiau dėl mamos mirties buvo priverstas atsisakyti kelionės.
Festivalyje lankėsi ir festivalio uždarymo ceremoniją vedė serialo „Sostų karai“ („Game of Thrones“) žvaigždė Oona Chaplin.
Tai, jog kinas (ir audiovizualinė kultūra apskritai) tapo svarbia sahravių tautinės sąvimonės išraiška byloja ir tas faktas, jog 2011 metais Bochadoro pabėgėlių stovykloje atidaryta Abidin Kaid Saleh vardo audiovizualinė mokykla, siūlanti dviejų metų audiovizualinio raštingumo kursus 18-26 metų sahravių jaunimui. Mokykla pavadinta garsaus sahravių pilietinio žurnalizmo atstovo garbei. Karo metu Abidinas Kaidas Salehas dokumentavo pasipriešinimą, teigdamas, kad „didžiausia bausmė yra tyla“. Todėl jaunieji sahraviai yra nuolat skatinami kino kalba pasakoti apie savo kasdienybę ir kylančius iššūkius. Pažymėtina, kad pirmoje studentų kartoje buvo net 85% moterų.
Naujoji biblioteka Buchadore (J. Vancevičiaus nuotr.)
Sahraviai ir Lietuva
Kodėl mums turėtų rūpėti kažkokios Sacharos tautos likimas? Kam belstis 5500 kilometrų, kad smėlynuose pažiūrėtum keletą filmų? Ko galėtumėm pasimokyti iš sahravių?
Atsakymas paprastas – sahraviai jau 40 metų siekia to paties, ko mūsų tauta pasiekė prieš 25 metus – nepriklausomos valstybės atkūrimo. Tiksliau, ne atkūrimo, o sukūrimo, nes tokia valstybė kaip Sacharos arabų demokratinė respublika niekada neegzistavo. Sahraviai reikalauja, kad jų istorinę teritoriją okupavęs Marokas pasitrauktų iš Vakarų Sacharos ir leistų jiems patiems apsispręsti kaip kurti savo politinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą.
Paralelių yra ir tarp to, kokiu būdu Vakarų Sachara 1975 metais, o Lietuva 1939 metais, buvo pasidalinta tarp įvairių politinių jėgų. Ir jei Molotovo-Ribentropo paktą tarptautinė bendruomenė pasmerkė, tai Madrido susitarimas iš esmės vis dar galioja, ir, atrodo, nei Europos Sąjunga, nei JAV kol kas nesiruošia imtis jokių priemonių, kad Vakarų Sacharos problema būtų išspręsta iš esmės. Vietoj to, abi jėgos siunčia beprotiškas sumas kainuojančius humanitarinės pagalbos siuntinius, tuo tarpu, kai Vakarų Sacharoje esančius fosfato, naftos ir žvejybos išteklius eksploatuoja daugelio šalių korporacijos, pažeisdamos tarptautinius susitarimus. Beje, tai antra priežastis, kodėl mums turėtų rūpėti šis konfliktas. Juk viena iš tokių korporacijų – Lietuvoje veikianti AB „Lifosa“.
Pasauliui kylantys iššūkiai, globalūs procesai ir taip, kaip kiekvienas iš mūsų gali juos paveikti, visada buvo ir bus „Nepatogaus kino“ dėmesio centre. Situacija Vakarų Sacharoje ir šiaurės Afrikoje apskritai – vienas iš tokių iššūkių. Todėl viena iš 2015 metų festivalio temų bus skirta Vakarų Sacharai ir sahraviams. Rodysime filmus, rengsime diskusijas ir viešas paskaitas, kviesime į fotografijos ir dailės parodas. Be to, į „Nepatogų kiną“ atvyksta, festivalio „FiSahara“ organizatoriai, sahravių ir Vakarų Sacharos klausimu advokataujančių nevyriausybinių organizacijų atstovai.
Įteikiamas pagrindinis prizas geriausio festivalio filmo autoriui (J. Vancevičiaus nuotr.)
Norintiems jau dabar pasiskaityti apie Vakarų Sacharą, sahravius ir festivalį „FiSahara“
Vakarų Sacharos asociacija – naujienos apie Vakarų Sacharą ir sachravius lietuviškai;
Kino festivalis „FiSahara“ (ispanų/anglų kalbomis), festivalio facebook puslapis;
Organizacija „Western Sahara Resource Watch“ – informacija apie gamtos išteklių grobimą Vakarų Saharoje (anglų kalba);
Saharos arabų demokratinės valstybės spaudos agentūra (anglų kalba);
Foto reportažas iš okupuotų Vakarų Saharos teritorijų (anglų kalba);
Žmogaus teisių kino festivalių tinklas „Human Rights Film Network“ ;
Apie Vakarų Sacharos konfliktą (video anglų kalba):
Balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje sahravių pabėgėlių stovykloje Dakloje, įsikūrusioje Sacharos dykumoje, šalia Maroko ir Alžyro sienos, vyko dvyliktasis tarptautinis kino festivalis „FiSahara“. Festivalyje dalyvavo žmogaus teisių dokumentinio kino festivalio „Nepatogaus kino“ koordinatorius Justinas Vancevičius, šiame staipsnyje pasidalinęs įspūdžiais apie nuošaliausią pasaulyje kino renginį.
„Nepatogus kinas“ nuoširdžiai dėkoja nevyriausybinei organizacijai Western Sahara Resource Watch (www.wsrw.org) už suteiktą galimybę dalyvavauti „FiSaharoje“.
