Aktualu

„Kreivių” organizatorius: Lietuvoje nėra saugios erdvės LGBT

Rugpjūčio 21-28 dienomis Lietuvoje vyko LGBT (gėjų, leisbiečių, biseksualų ir transseksualų) kultūros festivalis „Kreivės“. Nemokamų filmų ciklas ir kitokios renginio veiklos sulaukė didelio visuomenė susidomėjimo. Apie rengnio idėją, „Kreivių“ poveikį visuomenei ir LGBT bendruomenės padėtį Lietuvoje papasakojo vienas iš festivalio organizatorių Augustas Čičelis.

1. LGBT kultūros festivalio organizatoriai: Laura Varžgalytė, Edvinas Grinkevičius, Augustas Čičelis, Justina Puzinaitė, Justinas Šuliokas. Festivalio uždarymas (Autorės nuotr.).

Kalbamės paskutinę festivalio dieną, kaip vertinate renginį?

Renginys buvo sėkmingas, pranoko netgi organizatorių lūkesčius. Kino seansuose dalyvavo apie 3000 žiūrovų. Atsiliepimai apie festivalį taip pat labai geri. Šiai sėkmei įtakos turėjo festivalio idėjos permąstymas. Buvo rodomi ne tik filmai, bet ir integruotos kitos veiklos formos: poezijos skaitymai, šokių pamoka, vakarėlis, diskusijos. Festivalis tapo kultūros, bendruomenės ir bendravimo mišinys. Šie renginiai taip pat buvo pilni žmonių.

Kas asmeniškai Jus motyvavo organizuoti “Kreives”?

Renginio idėja kilo iš alkio, visų pirma iš asmeninio alkio LGBT bedravimui, susitikimams kultūrinėje erdvėje. Didelis dalyvių skaičius „Kreivių“ renginiuose rodo, kad kiti žmonės irgi jaučia tokį pat alkį.

Šiuo metu Lietuvoje nėra kokybiškos, viešos ir saugios erdvės, kurioje žmonės galėtų bendrauti, susitikti, turėti kažką savo. Festivalio metu kuriama socialinė ir kultūrinė erdvė, kurioje kiekvienas atrastų kažką sau. Iš žmonių aktyvumo savanoriškai prisidedant prie festivalio organizavimo, galima teigti, kad žmonės čia kažką atranda. Visi dirbame savanoriškai, prie rengnio organizavimo prisijungė daug žmonių.

Ką keičia Kreivės?

Didina LGBT grupės kultūrinę ir socialinę reprezentaciją. Dažnai ši grupė „prapuola“ arba yra užmirštama įvairiuose renginiuose. Nors filmų LGBT tematika yra ir kituose festivaliuose, bet tada tai suvokiama tiesiog kaip filmas, užmirštama, kad egzistuoja filmai apie LGBT. Dar kuriama alternatyvi erdvė, kurioje žmonės jaustųsi laisvai. Kuriamas bendrumo, priklausymo bendruomenei jausmas.

Koks visuomenės požiūris į LGBT žmones?

Visuomenėje vyrauja skirtingas požiūris. Yra draugiškų, nematančių problemos žmonių su kuriais LGBT žmonės jaučiasi gerai. Bet yra ir labai neigiamai nusiteikusiųjų. Tai galima teigti remiantis visuomenės apklausos rezultatais. Didelė visuomenės dalis yra nusiteikusi neigiamai LGBT žmonių atžvilgiu. Neigiamas nusiteikimas vyrauja todėl, kad žmonės nesupranta arba nenori suprasti. Kita vertus, visi gyvena savo gyvenimus ir kai egzistuoja bendras nesupratimas, nuo vaikystės girdime neigiamas nuostatas, natūralu, kad žmonės net ir nesistengia suprasti. Visuomėje LGBT žmonės yra dažnai skaudinami.

Neigiamas visuomenės požiūris ypač veikia jaunus žmones. Gali atrodyti, kad jaunystė ir LGBT yra nesuderinami dalykai, bet tai egzistuoja. Būtent jauni žmonės neturi į ką kreiptis ir į ką atsiremti. Dažniausiai jaunų LGBT žmonių tema yra išvis neliečiama, kalbėti apie tai nedrįstama.

Ar vyresnio amžiaus žmonėms save išreikšti lengviau? Dažnai slepiamasi dėl socialinio statuso, užimamų pareigų.

Žmonės įprato slėptis. Gyvename šia akimirka, naivu tikėtis, kad visi esame aktyvistai. Žmonės nori, kad jiems būtų gerai šią akimirką, todėl pasirenka tai, kas jų manymu yra geriau. Kartais pasislėpti irgi gali būti geriau. Baimės akys didelės. Kai vyrauja neigiamos nuostatos, žmonėms sunku pagalvoti, kad jie galėtų gyventi atviri tokioje visuomenėje

Ar visuomenės požiūrį reikia keisti, todėl, kad jie nebijotų būti tokie kokie yra?

Taip, tam, kad žmonės nebijotų tiesiog būti, nebijotų atsiskleisti. Svarbu žinoti, kad yra alternatyvos. Kartais ratas užsidaro ir atrodo viskas gali būti tik juoda arba balta. Atviroje visuomenėje yra daugiau buvimo galimybių, nebūtinai reikia gyventi taip kaip kažkas. Potraukiai egzistuoja, bet kaip save pristatai, toks ir turi būti.

Ar Lietuvoje LGBT žmonių gyvenimas išlieka komplikuotesnis nei vakarų šalyse?

Taip, dėl kelių priežaščių: vyraujančių neigiamų visuomenės nuostatų ir Lietuvos dydžio. Lietuva yra maža šalis, čia mažai erdvių LGBT žmonėms. Jeigu seksualinės mažumos jaučiasi nesaugiai visuomenėje, tai kitose šalyse jie gali lankytis vietose, kuriose jaučiasi saugiai. Didesnėse šalyse yra daugiau erdvės, daugiau pasirinkimų, didenės galimybės rasti bendraminčių.

Kokia situacija Lietuvoje palyginus su Baltijos šalimis?

Pati prasčiausia.  Estijoje, situacija yra geriausia, Latvijoje ir Lietuvoje panašu, bet Latvija lenkia Lietuvą, todėl, kad turi labai didelį miestą šalies mastu – Rygą. Lietuvoje tokio didelio miesto neturime, žmonės yra išsiskaidę, nėra traukos taško, atsvaros neigiamai aplinkai. Nors Estijoje taip pat vyrauja neigiamos nuostatos, ten situacija geriausia, nes jie lygiuojasi į Suomiją. Bet ir Estijoje LGBT tema išlieka problematiška, tai galima iliustruoti pavyzdžiu iš Baltic Pride. Estijoje šio rengnio metu nedaromos eitynės, nes nenorima dirginti ir erzinti vusomenės. Tai reiškia, kad yra ką erzinti. Yra nuostatos, kurių nenorima kelti į diskusijas.

Festivalis vyksta šalies sostinėje – kultūros centre. Ar planuojate šviesti mažesnius Lietuvos miestus ir miestelius?

Dar nežinome, kaip mes ten galime pakeisti situaciją. Planuojame kitais metais išjudėti iš Vilniaus ir kituose miestuose daryti filmų peržiūras su diskusijomis, bet tai nebus pilna festivalio erdvė. Kažką ten daryti būtina, bet šiuo metu nesijaučiame pajėgūs šiai veiklai. Svarbu sugalvoti, ką daryti, kad tai būti veiksminga, nes visuomenė yra priešiška, o maža bendruomenė labai susisaisčiusi.

Ar buvo išreikšta niegiama nuomonė apie renginį?

Yra daug nusiskundimų, dėl to, kad ne visi norintys pateko į filmų peržiūras, neužteko bilietų. Bet pilnos salės žmonių rodo susidomėjimą. Žinoma, daug lemia nemokami bilietai, norime kad festivalis būtų prienamas visiems, bet kita vertus, žmonės neina į prastus, neįdomius renginius.

Ką asmeniškai tau duoda tokio rengino organizavimas?

Koordinacinis darbą atlieku neatlygintinai. Matau šios veiklos prasmę, o visada yra smagu kažką veikti kai matai prasmę. Alkis, kurį jau minėjau buvo ir asmeninis. Man pačiam norėjosi tokios erdvės, kokią sukūrėme festivalio metu, norėjau tokių renginių. Atsirado daug žmonių, kuriems yra įdomu, čia ir matau prasmę. Tai tokia aktyvizmo forma.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai