Skaitinys

Mums reikia mokančių klausti ir kurti

Pastaraisiais metais labai dažnai girdime, kad Lietuvos ateitis – inovacijos ir aukštosios technologijos, todėl būtina ypatingą dėmesį skirti IT, fizikos, elektronikos ir kitų techninių specialistų rengimui ir ieškoti priemonių, kurios paskatintų jaunimą rinktis būtent šias studijų kryptis. Taip pat inovacijų ir aukštųjų technologijų plėtrai skiriamos didelės biudžeto ir ES fondų lėšos. Tai yra gerai, tačiau kyla klausimas, ar tuo pat metu nenuvertinami humanitariniai ir socialiniai mokslai?

Justinos Šuminaitės nuotr.

Ar visuomenei, kurioje klesti skurdas ir socialinė atskirtis su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, tikrai nereikia aukštos kvalifikacijos ir plataus mąstymo socialinių, humanitarių mokslų specialistų, kurie šiuo metu yra atsidūrę labai nepavydėtinoje situacijoje, kalbant ir apie atlygį, ir apie darbo sąlygas, ir apie profesinį prestižą? Be to, Europai susidūrus su milžiniška pabėgėlių krize, turėtume savęs paklausti, į kokį akligatvį veda Višegrado vadovų susitarimai dėl pabėgėlių arba Latvijos pozicija, kuria Seimo narys V. Gedvilas siūlo sekti ir Lietuvai? Ar galima formuoti nuomonę neturint pakankamai patirties ir žinių socialiniuose dalykuose?

Po teroro aktų Paryžiuje praėjusiais metais sukrėstos Europos visuomenės sekė kiekvieną pranešimą, padedantį įsivaizduoti, kaip „atsiranda“ teroristai. Kuo daugiau įrodymų atskleidė atitinkamos tarnybos, tuo aiškiau matėsi, kokie neteisingi buvo pirminiai panikos kupini spėliojimai. Nors jau tapo įprasta nusikaltimams ieškoti tautybės, rasės ar religinio konteksto, bet faktai sako, kad tipiškas teroristas Vakaruose – nėra pabėgėlis ar laikinai atvykęs asmuo.

Paryžiaus atveju tai buvo Prancūzijos ir Belgijos piliečiai. Tuo tarpu JAV siaubia ginkluotų vienišų, gyvenimu nusivylusių baltaodžių vyrų terorizmo banga. Policijai imtis prevencijos prieš vienišius gerokai sunkiau nei prieš radikalias grupuotes – pirmieji nekoordinuoja savo veiksmų socialiniais tinklais ir yra mažai nuspėjami. Iš kur jie atsiranda? Kodėl? Ką būtų galima padaryti, kad užkirstume tam kelią? Net ir apsirūpinusi pažangiausiomis sekimo technologijomis, visuomenė klumpa be atsakymų, kuriuos gali pateikti tik humanitariniai ir socialiniai mokslai.

Kodėl kai kurie vaikai ir paaugliai kažkuriuo gyvenimo etapu praranda susidomėjimą mokslu? Kodėl iš mokyklų dažniau per anksti iškrinta berniukai? Kas skatina žmones likti su smurtaujančiais šeimos nariais? Kokį poveikį asmens protinei raidai daro gyvenimas skurde? Kodėl stiprėja visuomenės grupės, kurios atmeta mokslo pasiekimus (imunologijos, energetikos, klimatologijos ir kitose srityse)? Net jei kada nors taps įmanoma šiuos procesus matuoti ir matematiškai modeliuoti, visa tai neveiks, jei nebus žmonių, galinčių kelti prasmingus klausimus.

Socialinių mokslų atstovai yra tie, kas pasiryžta pusmetį ar metus gyventi tarp jaunimo subkultūrų ar imigrantų bendruomenėse, kad pažintų jų gyvenimo būdą ir gebėtų paaiškinti bendruomenei. Socialinių mokslų atstovai atidžiai stebi organizacijas – ne tik kaip gamintojas ir paslaugų teikėjas, bet ir kaip unikalią vidinę kultūrą turinčius visuomenės darinius. Socialinių mokslų atstovai suranda dėsnius miestų plėtros chaose. Humanitarinių mokslų atstovai mums išieško patirtį, kurios nepažintume dėl kalbos barjero. Humanitarinių mokslų atstovai vizualumo amžiuje mums grąžina tekstą, lavinantį mąstymo „raumenis“. Galima būtų tęsti be galo.

Žinoma, sunku būtų nepripažinti, kad darbo rinka Lietuvoje anaiptol nėra ištroškusi socialinių novatorių ir kritiškų mąstytojų. Socialinių ir humanitarinių mokslų absolventams dažniau tenka ieškotis darbo paslaugų (reklamos, turizmo, prekybos įmonėse) arba administravimo srityje (valstybės tarnyboje ar padaliniuose, kurie aptarnauja įmonių vidinius procesus). Tačiau net jei šie specialistai nepanaudos didžiosios dalies specialybės žinių, visuomenei bus nauda, jei jie supras, kaip veikia visuomenė ir individų grupės, o ne vien mechaniškai išmoks savo darbo specifiką.

Jei daugiau žmonių turėtų platų humanitarinių ir socialinių mokslų išsilavinimą, neabejotinai rečiau girdėtume pasmerkimus skurstantiems mūsų visuomenės nariams, neabejotinai plistų mažiau stereotipų apie imigrantus, o ir šiaip dažniau remtumės duomenimis, o ne išankstiniu nusistatymu, ar klaidinančia informacija skirta specialiai, kad patrauktų dėmesį, pakurstant mūsų baimes ir pyktį. Galbūt turėtume geriau išprususią žiniasklaidą, galinčią kokybiškiau informuoti visuomenę. O ir valdininkai geriau žinotų, kaip planuoti viešojo sektoriaus intervencijas.

2013 m. Vyriausybė patvirtino šešias prioritetines mokslo plėtros kryptis, tarp kurių, panašiai kaip ir atitinkamose ES strategijose, įrašyta „įtrauki ir kūrybinga visuomenė“. Tai vienintelė humanitarinius ir socialinius mokslus padengianti sritis. Kiek anksčiau tais pačiais metais tuometinis švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis padarė savo garsųjį pareiškimą, kad „pomėgis rinktis socialinius mokslus yra ne tik Lietuvos, bet visos Europos bėda“. Mediko išsilavinimą turintis buvęs ministras savo viešose kalbose ne kartą pasiekimu laikė didėjantį profesinio mokymo populiarumą. Kuo daugiau jaunuolių renkasi profesinį mokymą – net ir baigę aukštąjį, tuo smagiau buvusiam ministrui.

Reaguodama į ministro pareiškimą, Lietuvos sociologų draugija ir Lietuvos politologų asociacija išplatino pranešimą, kuriame įvardijo jokiomis technologijomis neišsprendžiamas visuomenės problemas: pasitikėjimą visuomenėje, valdymo kokybę ir skaidrumą, kovą su diskriminacija, pilietiškumą ir kt. „Neatsitiktinai socialinius ir humanitarinius mokslus nuvertina autoritarinės ir policinės valstybės, kurios vardan tariamų technologinių pasiekimų išsižada pilietinės visuomenės galimybių,“ – teigė Lietuvos sociologai ir politologai. Tų pačių metų rudenį vienas iš Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai renginių buvo tarptautinė konferencija apie socialinių ir humanitarinių mokslų ateitį.

Akivaizdu, jog tam, kad pajėgtų atlikti vaidmenį, kuriam yra pašaukti, humanitariniai ir socialiniai mokslai turi būti kokybiški ir atgauti anksčiau turėtą prestižą. Šį prestižą atkurti turėtų būti valstybės prioritetas – tuo nepasirūpins nei pigia darbo jėga ir greitu pelnu suinteresuotas verslas, nei vis labiau „verslėjantys“ universitetai. Fundamentalių visuomenės problemų negali ištirti pervargę, tarp kiekybinių metrikų pasiklydę mokslininkai ir jų vadovaujami studentai.

Markas Carriganas Londono aukštosios ekonomikos mokyklos tinklaraštyje įdomiai aprašė besikeičiančią akademinę kultūrą. Jis priminė garsaus postmodernizmo filosofo Richardo Rorty citatą, kuri kalba apie daugumai akademikų jau prarastus laikus: „Universitetai leidžia skaityti knygas, pasakoti, ką apie jas manai, ir gauti už tai užmokestį“. Vis daugiau kalbama apie tai, kad šiandienos akademikų darbas matuojamas įvairiausiais kiekybiniais rodikliais, o kiekybės ir kokybės spaudimas verčia mėginti nuolat dirbti, niekada nesiilsint. Ypač jauniems akademikams nuolat tiesiogiai ar netiesiogiai teigiama, kad jie turi aukotis ir kad stresas ar psichologinės problemos yra tik jų silpnumo išdava. Universitetas dabar privalo būti verslus – ir jis priima šitą jo kultūrai svetimą paliepimą nuolankiai, nesipriešindamas. Juk būtent tokia kultūra labiausiai trukdo atsitraukti, pažiūrėti į visuomenės „žiurkių lenktynes“ iš šalies ir kritiškai įvertinti socialinius reiškinius.

Kodėl valstybė taip nepasitiki socialinių ir humanitarinių mokslų specialistais, kad skatina juos – kaip pardavimų įmonę – nuolat matuoti savo veiklą reitingais ir indeksais, galėtų būti atskiras šių mokslų tyrėjo plunksnos vertas klausimas. Tačiau dar kartą pabrėžčiau: valstybė turi remti šiuos mokslus dėl viešojo intereso, o ne trumpojo laikotarpio investicijų grąžos. Nebūtinai studentų krepšeliais – daug svarbiau finansuoti mokslinius tyrimus (šiuo metu būtent šiems mokslams gauti finansavimą yra sunkiausia), leidybą ir darbo grupes visuomenei svarbiems klausimams spręsti. Turintys laiko skaityti knygas, stebėti reiškinius ir mąstyti mokslininkai galės geriau ugdyti ne tik pamainą sau, bet ir naują darbdavių kartą, kuri savo ruožtu ieškos ne pigios darbo jėgos, o tų kurie klausia ir kuria.

Artūras Rudomanskis yra Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkas.

Komentarai (1)
  1. Sergej

    Jūsų straipsnyje rašote apie pabėgėlių problemai. Ką manote, kokia yra LGBT organizacijų vaidmuo sprendžiant LGBT pabėgėlius? Ir ką tiksliai reiškia jūsų organizaciją, TJA?

    2016 03 02 / IP: 78.56.14.86


    Netinkamas komentaras?

Susiję straipsniai