Komentaras

Jausmų ekspertizė

Nedažna reklama įkvepia viešas diskusijas, kurios nežada sustoti, ir tampa politiniu įvykiu, kokiu tapo Vilniaus užkandinės „Keulė rūkė“ reklama socialiniame tinkle. Vien tik mano instituto kolegos paskelbė kelis komentarus, neminint kitų diskusijos dalyvių žiniasklaidoje. Kaip jau gerai žinome, užkandinė savo paskyroje įdėjo reklamą, naudojančią religinius simbolius, ji buvo apskųsta Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, o ši nusprendė, jog buvo pažeista visuomenės moralė, ir skyrė baudą.

Natalija Arlauskaitė, asmeninio archyvo nuotr.

Visuomenės moralės pažeidimas įžvelgiamas tame, kaip sakoma tarnybos išvadoje, jog reklama pažeidžia tikinčiųjų jausmus, o bendrovė, norėdama didesnės finansinės naudos, siekia išjuokti ir paniekinti religinius simbolius.

Turbūt iš karto iš šios lygties reikėtų išimti ekonominį interesą – religiniai simboliai naudojami reklamoje gausiai. Pakanka prisiminti vartojimo šėlsmą per Kalėdas ar Velykas, į vieną kurių įsiliesime netrukus. Tuomet simboliai ne vien prisideda prie pardavimų – visa šventė tampa gerai supakuota preke. Kartu išimkime ir estetiką – neaptarinėkime, ar ši reklama skoninga ar išmoninga – Vartotojų teisių tarnyba atsakinga toli gražu ne už skonį. Vadinasi, ne ekonominis interesas ar estetinis sprendimas sužadina pasipriešinimą, o vaizdo pobūdis, jo reikšmės.

Kokios mūsų galimybės spręsti apie reikšmes? Pagal žymųjį Umberto Eco posakį, skaitymas – tai piknikas, į kurį rašytoja(s) atsineša žodžius, o skaitytoja(s) – reikšmes. Tai reiškia ne tik derybas dėl teisingo ar bent pagrįsto supratimo, bet ir supratimų konkurenciją, jų gana didelį išsibarstymą. Mūsų teisinė sistema tai, atrodytų, supranta ir pasirenka būti didesne semiotike,nei pats U. Eco: sprendžiant iš mūsų aptariamos situacijos, ji sako, kad reikšmės priklauso tekstui, kad jos savaime gali būti žeidžiančios arba ne.

Tačiau toms reikšmėms pademonstruoti reikia ekspertų – ir šiuo atveju ekspertizė grąžinama į pikniką pasikvietus specifinę skaitytoją – Lietuvos vyskupų konferenciją. Nežinau, kas buvo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ekspertai prieš trejus metus, kai buvo nuspręsta, kad Roberto Kalinkino drabužių kolekcijos reklama, naudojanti Jėzaus Kristaus ir Šv. Mergelės Marijos prototipus, pažeidė moralines normas. Kad ir kas tie ekspertai būtų, žodžio „prototipas“ reikšmės jie nežino. Trumpai tariant, jie paverčia Jėzų Kristų ir Šv. Mergelę personažais, sukurtais pagal panašumą į kažkokius realius žmones, ir štai tų realių žmonių – prototipų – vaizdavimas netinkamu būdu ir pažeidžia moralės normas.

Beje, toje istorijoje Lietuvos vyskupų konferencija buvo viena iš šalių. Dabartinės išvada skelbia, kad „tikintįjį asmenį žeidžia švento asmens vaizdavimas tokiu būdu ir su tokiais atributais, kurie implikuoja nesuderinamą su vaizduojamojo asmens šventumu banalumą, tuštybę, herodotinį, vulgarų gyvenimo stilių“. Aišku, kad niekuo dėtas istorikas Herodotas iš Halikarnaso, gyvenęs V a. pr. m. e., supainiotas iškart su hedonizmu, nesuderinamu, anot išvados, su šventumu, ir garbėtroška šventyklos padegėju Herostratu. Gal ekspertizė keltų mažiau klausimų, o tekstas mažiau šlubuotų, jei ekspertai būtų iš kito pikniko?

Taigi išvada iš esmės teigia, kad religiniai simboliai gali būti vartojami tik griežtai kontroliuojamu būdu, jų nevalia jungti su visais išvardytais dalykais, kitaip tariant – kritinis santykis su per juos teigiamomis idėjomis, išreikštas vaizdu, vargu ar gali viešai cirkuliuoti. Ir ne tik kritinis – jei tokia pozicija nuosekli, ji turi riboti bet kokį nuokrypį nuo kanono.

Šioje vietoje derėtų susimąstyti apie antireligines arba antiklerikalines karikatūras ir jų kontrolei taikomą religinio jausmo įžeidimo retoriką. Mūsų aptariami reklamos pavyzdžiai – būtent karikatūra. Nuo parodijos ją skiria tai, kad ji visuomet nukreipta į šalia teksto egzistuojančias nuomones, reputacijas, statusą, vaidmenį ir panašius dalykus. Tai yra jos esmė visada demaskuoti, nuvainikuoti, mesti iššūkį. O jei liksime Vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvadų ir kai kurių komentatorių logikos rėmuose, katalikiškieji (ir kitų pagrindinių Lietuvos religijų) simboliai tokiame kontekste atsidurti iš esmės negali.

Religinio jausmo įžeidimo retorika – patenka į platų vadinamųjų „šventvagystės įstatymų“ lauką. Vakarų pasaulyje šis argumentas kaip teisinis naudojamas retai, o 2008 m. Venecijos komisija – patariamoji Europos Tarybos institucija konstituciniais klausimais – nusprendė, kad jei kažkoks veiksmas neturi esminio neapykantos kurstymo elemento, teisinis persekiojimas už religinių jausmų įžeidimą nėra nei būtinas, nei pageidautinas.

Religinių jausmų įžeidimo argumentas buvo vienas svarbių nuteisiant rusų pankroko grupės „Pussy Riot“ aktyvistes. Jų žymioji akcija Kristaus Išganytojo katedroje Maskvoje buvo valstybės ir bažnyčios sąjungos kritika, o vienas iš akcijos elementu buvo malda Dievo Motinai. Prasidėjus teisiniam persekiojimui, buvo nemažai apeliuojama į tikinčiųjų jausmų įžeidimą. Vienas iš balsų, kritikavusių šią retoriką, priklausė stačiatikių šventikui Pavelui Adelgeimui, sovietmečiu kalėjusiam už „tarybinės santvarkos šmeižtą“. Įvairiomis progomis jis sakė, jog nesupranta, kodėl „religinis jausmas“ teisiškai išskirtas tarp kitų jausmų – pavyzdžiui, estetinio ar tėviškojo, ir kaip religinį jausmą galimą įžeisti. Viename interviu, paklaustas, ar jo religinis jausmas buvo kada nors įžeistas, jis atsakė, kad „man ir kryžių yra nuplėšę jėga, ir išjuokę. Bet man į galvą nebuvo atėję, kad mano jausmus žeidžia“.

Mūsų kontekste šis religinių jausmų įžeidimo ar žeminimo žodynas jau irgi buvo kelis syk pasirodęs. Turbūt ryškiausias atvejis – tai Romeo Castellucci spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ gastrolės 2012 m. Tuomet, dar jo nemačius, įvairios grupės ir žmonės, pradedant Seimo rūmais, siūlė jį drausti naudodamos būtent šią retoriką. Atrodo, kad adekvačiausia, nenumatanti jokių represijų kritika vyko savotiško performanso pavidalu, kai Alfonso Svarinsko vadovaujama grupė giedotojų, reikšdama protestą, giesmėmis pasitiko publiką, ateinančią į spektaklį.

Spektaklis, priminsiu, giliai krikščioniškas, net tam tikra prasme didaktiškas – apie artumą ir atjautą kaip sunkų išbandymą, bet, nematant, nesunkiai pagamino religinių jausmų įžeidimo argumentą. Taip ir šiuo atveju, kad ir kokie priešingi „Keule“ ir Castellucci būtų, – „spjūvio į veidą“ klišė, pasirodžiusi viename-kitame tekste, tuojau pat paplito – girdėjau ją ne vienoje laidoje ir skaičiau komentaruose.

Spjūvio/įžeidimo argumentas blogas ne todėl, kad jį sunku paremti ar surasti jam ekspertų. Jis ydingas, nes nenumato nei apmąstymo, nei aiškinimo. Spjūvis yra spjūvis, žaizda yra žaizda: akivaizdūs savaime, nukreipti ne į protą, o tiesiai į kūną ir jausmą. Ir jei tokia retorika paplis (o jau plinta – žiūrėk, jau ir „Lidlo“ pakuotės be religinių simbolių ne tiesiog kvailystė ar simbolinė korporacijos agresija, o jausmų įžeidimas), jos pritaikymas bus linkęs plėstis, atsargumas didėti, o kritikos laukas trauktis, kai kurioms sritims tampant tiesiog neliečiamomis.

Nors ir ekspertizę būtų gerai sutvarkyti. Arba surengti kokį nors performansą, apraudantį jos, tikėkimės – laikiną, mirtį.

VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės Natalijos Arlauskaitės komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai