Naujininkų mikrorajone gyvena per trisdešimt tūkstančių vilniečių ir veikia vos vienas vaikų dienos centras. Aukštu nedarbu ir dideliu socialinių būstų skaičiumi išsiskiriančiame mikrorajone dirbanti Inga Kreivėnaitė sako, kad problemos yra išsprendžiamos: per kelerius metus Lietuvos sakaliukų sąjungos dienos centras „Padėk pritapti“ užsitarnavo bendruomenės palaikymą ir šiandien į keturiasdešimties kvadratinių metrų patalpas pakaitomis ateina keturiasdešimt vaikų, kurie kalba romų, rusų, lenkų ir lietuvių kalbomis. Kokios problemos kyla Naujininkuose ir kaip ugdyti vaikus dirbant multikultrinėje aplinkoje, pasakoja vaikų dienos centro „Padėk pritapti“ vadovė Inga Kreivėnaitė.
Kokioje kultūrinėje ir socialinėje terpėje auga ir mokosi romų vaikai?
Terpė, kurioje auga dienos centrą lankantys romų vaikai yra Naujininkų mikrorajono teritorijoje, kuri, apibendrinant statistinius duomenis, ypač dažnai įvardijama kaip viena nesaugiausių Vilniuje. Čia gyvena didelis skaičius bedarbių, socialinės rizikos, neturtingų šeimų. Nors mikrorajone veikia dvi vidurinės mokyklos, čia mažas neformalaus ugdymo paslaugų skaičius, todėl daug moksleivių nelanko jokių popamokinių būrelių.
Kaip atrodo Naujininkai lyginant su kitais Vilniaus mikrorajonais?
Remiantis Vilniaus miesto savivaldybės duomenimis, Naujininkų seniūnijoje ugdymo paslaugų pasiūla ženkliai mažesnė nei kitose miesto dalyse: pagal šį rodiklį seniūnija užima 14 vietą iš 21 ir penkis kartus atsilieka nuo šalia esančios Naujamiesčio seniūnijos. Šioje seniūnijoje taip pat išskiriamas vienas didžiausių procentų nedirbančio jaunimo. Naujininkuose fiksuojamas ir didžiausias socialinių būstų skaičius Vilniuje – net 461.
Seniūnijos Kirtimų gyvenvietėje, dažnai vadinamoje romų „taboru“, paskutiniojo surašymo duomenimis gyvena 378 žmonės, net 200 iš jų yra vaikai. Beveik pusė – 45 procentai – gyventojų yra neraštingi arba neturintys pradinio išsilavinimo, tad neturi galimybių padėti savo mokyklas lankantiems vaikams.
Menkas išsivalinimas Kirtimuose greičiausiai užsuka dar didesnį problemų ratą?
Kirtimų gyvenvietėje nemažai šeimų, kurios socialiai pažeidžiamos, turi įvairių materialinių ar psichologinių problemų. Šeimos nebesugeba pačios prisitaikyti ir pasirūpinti gyvenimo sąlygomis, dėl visuomenės spaudimo atitikti socialiai priimtinas normas, neatsižvelgiant į kultūrą ir tradicijas, dėl spartėjančios industrializacijos ir ribotų galimybių įsidarbinti bei visuotinio susvetimėjimo. Nepasitikėjimas savimi, menka motyvacija, nedarbo, žalingų įpročių, socialinių bei tėvystės įgūdžių stoka lemia socialiai nepriimtiną elgesį, dažną vaikų nepriežiūrą, apleistumą ar smurtą (bet kokia jo forma) prieš vaikus.
Su kokiais sunkumais romų vaikai susiduria mokydamiesi Lietuvos švietimo sistemoje?
Šeimos neretai negeba užtikrinti pagrindinių vaikų poreikių ir teisių. Dėl to šių šeimų vaikai dažniau patenka į policijos akiratį, praktiškai nelanko mokyklos, pasiduoda gatvės įtakai arba patys tampa nusikaltimų aukomis. Dėl skurdo ir nuolatinio galvojimo, iš kur gauti žieminius batus ar sportinę aprangą, kiti vaikai neretai iš jų pasišaipo, o ir patys romų vaikai gėdijasi, pradeda save izoliuoti nuo labiau pasiturinčių. O kur dar visos kitos fizinės ir psichologinės problemos, mokymosi, dėmesio koncentracijos problemos, dėl kurių jiems tampa sunku užmegzti gilesnius emocinius ryšius su kitais, interesų ratas yra susiaurėjęs, o vertybių sistema nesivystanti.
Dar viena ypač skaudi problema – tėvams patekus į įkalinimo įstaigas, šie vaikai neretai netenka ne tik pastogės, bet ir jų ryšiai kuriam laikui nutrūksta su jiems svarbiais asmenimis. Romų šeimų vaikai nelankydami mokyklos bei iškritę iš visuomenės, netenka jokių galimybių ne tik dėl ateities darbo perspektyvų, bet ir galimybės tapti pilnaverčiais, socialiai apsaugotais visuomenės nariais. Nors įvairiausi valstybės reglamentai numato kaip būtų galima padėti vaikams gatvėje, iki šiandien nėra jokio aiškaus modelio ar realios pagalbos. Šiai dienai jiems nėra pritaikyti jokie problemos sprendimo būdai.
Atrodo, kad problemų – begalybė, beveik visos įmanomos socialinės ir švietimo problemos sukoncertuotos į vieną vietą.
Tiesa, bet jos nėra neišsprendžiamos. Mums reikia sukurti daugiau alternatyvių mokymosi formų mokiniams iškritusiems ne tik iš švietimo sistemos, bet ir socialinio visuomenės gyvenimo. Taip pat teikti psichologinę, socialinę, pedagoginę pagalbą romų vaikams, išgyvenantiems sunkiomis sąlygomis. Na ir, aišku, pati bendruomenė turėtų aktyviau spręsti lyčių lygybės klausimą, ankstyvų santuokų problemą (nuo 14 m.). Tokios santuokos užkerta kelią tęsti mokslus, buities darbai, vaikų auginimas priverčia moksleivius iškristi iš mokymosi sistemos.
Inga Kreivėnaitė, asmeninio archyvo nuotrauka.
Pedagogai sako, kad įvairovė dažnai reikalauja papildomo laiko ir dėmesio vaikui, o klasėje esant daugiau vaikų tokio dėmesio skyrimas tampa beveik neįmanomas.
Klasėse, kuriose mokosi įvairių tautybių vaikai, būtini mokytojų padėjėjai, kurie skirtų papildomo laiko paaiškinant kaip atlikti užduotis. Dažniausia problema – ne vaikų nenoras atlikti užduotis, tačiau nesupratimas, ko iš jų norima. Negalima pamiršti, jog vaikas ateina į mokyklą beveik nemokėdamas arba mokėdamas tik minimaliai lietuvių ar rusų kalbą (šeimose kalbama romų kalba), todėl prireikia nemažai laiko, kol vaikai išmoksta mokomąją kalbą.
Dar vienas problemos sprendimo būdas – mažesnis romų vaikų skaičius vienoje klasėje. Sudėtinga dirbti mokytojoms, kai vienoje klasėje mokosi didelis kiekis vaikų, kuriems reikia papildomo dėmesio (puikus šių metų pavyzdys, kai vienoje mokykloje dar visai naujai atėjusiai mokytojai tenka dirbti su 11 romų vaikų vienoje klasėje). Susidūrusios su tokia situacija mokytos negeba skirti papildomo laiko kiekvienam vaikui, neturi padėjėjo, kuris galėtų tuo užsiimti, tad problema tampa vis gilesnė. Vaikai, ilgą laiką nesuspėdami su bendru klasės lygiu, galiausiai nustoja ją lankyti.
Centre, kuriame dirbate, iššūkiai greičiausiai panašūs?
Dienos centras – multikultūrinė aplinka, kurioje po pamokų susitinka įvairių tautybių vaikai. Jiems būtini grupiniai užsiėmimai, kurių metu vaikai ieškotų dialogo, norėtų pažinti vieni kitus, griautų egzistuojančius stereotipus, ugdytų pasitikėjimą savimi ir kitais. Individualiu dėmesiu ir pagalba ruošiant namų darbus bei domėjimusi, kaip vaikams sekasi mokykloje, galima labai stiprinti motyvaciją. Na ir, aišku, visokie būreliai. Pavyzdžiui, praėjusiais metais dvi savaites centras tiesiog ūžė, kai rengėme koncertą susitikimui su Naujininkų senjorų bendruomene.
