Šio amžiaus pradžioje Panerių apylinkes šalia Vilniaus naršė dokumentinio kino kūrėjai iš Izraelio. Ieškodami atsakymo į klausimą, kodėl vietiniai žmonės nieko nedarė, matydami tūkstantines kolonas žmonių, vedamas sušaudyti, į Panerių mišką jie atvežė ir Mordechai Zeidel. Priešingai nei vietiniai, 1943 m. M. Zeidel stovėjo pasmerktųjų mirti pusėje – į Panerius jis buvo atvesdintas naikinti anonimų, o kartais ir pažinotų žmonių ar net artimųjų kūnus. Daugiau nei du mėnesius M. Zeidel, kartu su dar aštuoniomis dešimtimis kalinių kabliais traukė kūnus iš masinėmis kapavietėmis paverstų duobių ir juos degino. Duobėse gulėjo apie 100 000 žmonių palaikai. Tiek pat laiko šaukštais bei rankomis dalis kalinių kasė ir trisdešimties metrų tunelį, kuris išvedė M. Zeidel į laisvę. Nors išgyveno tik vienuolika iš visų 40 pabėgime dalyvavusių žmonių, tačiau ši istorija tapo legenda.
Šiais metais tarptautinė mokslininkų grupė nustatė tikslią tunelio lokaciją bei jo kelią, o M. Zeidel pasakojimą apie pabėgimą bus galima pamatyti Limor Pinhasov Ben Yosef ir Yaron Kaftori Ben Yosef filme „Iš miško“, kurį rodys dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“, šiemet pristatantis specialią Holokausto kine retrospektyvą. Kaip atsitiko, kad tikslus tunelio kelias nustatytas tik šiais metais ir ką toks atradimas gali padaryti keičiant Holokausto atmintį Lietuvoje – pokalbis su Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Panerių memorialo muziejininku- gidu Mantu Šikšnianu.
Suvokdami, kad karas greičiausiais bus pralaimėtas, o Lietuvą greitai okupuos Raudonoji armija, 1943 m. pabaigoje naciai formavo specialius būrius, kurie turėjo paslėpti genocido pėdsakus. Toks būrys buvo suformuotas ir Paneriuose. Kas vyko Panerių miške 1941 – 1943 m. ir ką naciai bandė slėpti?
Nuo 1941 m. liepos vidurio, pirmuoju Sovietmečiu Paneriuose pradėta statyti kuro bazė tapo masinio žmonių naikinimo vieta. Tik reikėtų pastebėti, jog ši vieta nebuvo koncentracijos stovykla arba dar vienas getas, nes čia atvežtų aukų gyvenimai dažniausiai baigdavosi dar tą pačią dieną. Taip nacių okupacijos metu, Panerių miške esančios duobės buvo pripildytos skirtingų tautybių žmonių kūnais. Didžiausią aukų dalį sudarė Vilniaus žydai, nors taip pat buvo sušaudyta Paneriuose ir lenkai, lietuviai, romai, Sovietų karo belaisviai bei tikėtina, kitų tautybių žmonės.
Mantas Šikšnianas, Irmanto Gelūno, 15min.lt nuotr.
Priverstiniam darbui buvo atvesdinta apie aštuoniasdešimt žmonių. Kokie tai žmonės buvo ir kokius darbus jie buvo priversti atlikti? Kiek jie buvo susiję su žmonėmis, kurių palaikus jiems teko naikinti?
Šios brigados narių daugumą sudarė Vilniaus žydai, kartu buvo rusų tautybės asmenų bei vienas lenkas, kurį įkalino už žydų mergaitės gelbėjimą. Be to, tarp aštuoniasdešimt žmonių buvo keturios moterys, kurios daugiausiai buvo atsakingos už maisto ruošą bei taip vadinamo bunkerio priežiūrą. O kiti turėjo atkasti duobes, ištraukti lavonus bei juos deginti. Netoliese gyvenę žmonės užsiminė, jog tuo metu pasklido siaubingas kvapas po visą apylinkę, jog jis netgi įsigerdavo į maistą. Visgi, tragiškiausi momentai įvykdavo, kuomet brigados nariai šio proceso metu atpažindavo savo artimuosius. Pavyzdžiui, I. Dogimas atpažino savo žmoną pagal medalioną, kurį jai dovanojo vestuvių dieną.
Kaip atsirado tunelio idėja? Kodėl tokio ar panašaus pabėgimo nebūta žudynių metu?
Anot vieno iš pabėgimo iniciatorių – J. Farberio, ši mintis apie pabėgimą tiesiog tvyrojo ore, kol galiausiai tai įgavo realias formas. Nors iš pradžių į šiuos darbus įsijungė tik nedaugelis. O tokio pobūdžio pabėgimas negalėjo įvykti, nes aukos Paneriuose nebuvo kalinamos, bet tik atvedamos sušaudymui. Visgi, tuo metu pabėgimai irgi įvykdavo, tik kitokie, nes pasitaikydavo, kad po šūvių žmonės krisdavo tik sužeisti arba netgi nepaliesti kulkų. Vėliau, kada sutemdavo, jie bandydavo slapta prasibrauti pro spygliuotą vielą ir dažniausiai grįždavo į Vilniaus getą. Beje, kai kurie į Panerius buvo atvežti netgi antrą kartą.
Tuneliui atrasti prireikė specialių metodų – grunto skvarbos radaro, buvo atliekamos elektrinės varžos tomografijos. Kaip išnyko žinios apie buvusią šio tunelio lokaciją? Vieno iš pabėgusiųjų – Mordechai Zeidel – detalus pasakojimas saugomas JAV Holokausto memorialiniame muziejuje, tad iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tunelį rasti neturėjo būti sunku.
Pirmiausia po karo į Panerius atvykusi specialioji komisija pagrindinį dėmesį skyrė masinių kapaviečių tyrimui, o pabėgimo istorija bei tunelio lokalizacija nebuvo tyrimų prioritetas. Vėliau, sovietmečiu, buvo užmiršta ne tik tunelio vieta, tačiau netgi kai kurios duobės su žmonių kūnais. Galiausiai praėjus keliems dešimtmečiams, jau kuomet Lietuva buvo atgavusi nepriklausomybę bei 1993 m. artėjo pabėgimo penkiasdešimtmetis, dėl radikalių vietovės pasikeitimų pradėta netgi abejoti, iš kurios duobės įvyko pabėgimas. Surengus archeologinius tyrimus ir juos po kurio laiko vėl pratęsus, 2004 m. buvo rasta tunelio pradžia. Bet šį kartą vykdant tyrimus, nustatyta, ne tik tunelio pradžia, tačiau ir tolimesnė jo trajektorija bei pabaiga.
Holokausto literatūroje plačiai kalbama apie Varšuvos geto sukilimą. Šis atvejis, be abejo, gerokai mažesnis savo skale. Vis dėlto, kiek jis turi potencialo formuoti Holokausto atmintį tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų?
Pirmiausia šis momentas turėtų praplėsti Holokausto proceso suvokimą, kuris dažniausiai apsiriboja ties žudikais bei išrikiuotomis prie kapavietės aukomis. Nors viskas buvo daug sudėtingiau. Pabėgimas turi potencialą išryškinti dvasinio pasipriešinimo aspektą. Ir jei Varšuvos getas žinomas dėl sukilimo, Vilniaus getas dėl ypatingai ryškios kultūrinės veiklos, kuri liudijimo pasirinkimą gyventi net ir blogiausiomis gyvenimo sąlygomis. Šio pasirinkimo tąsa galima laikyti ir pabėgimą.
Kaip atrastasis tunelis bus įtraukiamas į memorialo ekpoziciją? Kaip jis bus rodomas, pristatomas lankytojams?
Šiuo metu dar nėra nuspręsta dėl tunelio eksponavimo formos, bet, tikėtina, jog dalis jo bus atidengta lankytojams, vykdant naujos Panerių memorialo koncepcijos įgyvendinimo darbus.
