Lietuva vis dar nėra ratifikavusi UNESCO – pasaulinės švietimo ir kultūros organizacijos – Konvencijos prieš diskriminaciją švietime. Nenuostabu, kad Lietuvos švietimą kolonizavo neoliberalioji politika, švietimą pavertus laisvos rinkos ir diskriminacijos objektu. Pasiūlos ir paklausos santykiu grįsta švietimo politika marginalizavo žmogaus teisę į ugdymą. Verslo logikos Lietuvoje vedamas švietimas tapo efektyvumo, selekcijos ir meritokratijos – vaikų atrankos pagal nuopelnus – įrankiu. Tačiau ekspertai ir visuomenė vis labiau pagrįstai abejoja dėl vaikų atrankos mechanizmų, visų pirma, dėl nacionalinių brandos egzaminų patikimumo, o šių metų lietuvių kalbos vertinimo rezultatai šokiruoja.
Valstybės įsipareigojimas žmogaus teisių įgyvendinimui įrašo valstybę į labiausiai demokratiškų ir socialinės gerovės šalių būrį. Teisinė valstybė susiformuoja ne tuomet, kai sukuriama valstybės teisinė bazė (prisiminkime, SSSR teisiniais straipsniais grindė žmonių šaudymą), o tuomet, kai žmogaus teisės tampa įsisąmonintu valstybės siekiu ir yra realiai įgyvendinamos. Orumas ir laisvė, prieinamumas ir lygiateisiškumas – jei šios bazinės žmogaus teisės nėra transformuojamos į konkrečias švietimo, sveikatos apsaugos, darbo ir kitas praktikas, tuomet patenkama tiesiai į diskriminacinių sprendimų gniaužtus. Įvyko stebėtina jungtis – Lietuvos švietimas, dar neatsikratęs sovietinių, drausme ir paklusnumu grįstų, įpročių, impregnavosi neoliberalistiniais efektyvumo, selekcijos ir meritokratijos nuodais.
Kaip paaiškinti, kad Lietuva, dejuodama dėl išsivaikščiojančios tautos, vis dar nesugeba pasirūpinti savo vaikais ir šeimomis? Politikų energija nukreipta į diskriminacinės šeimos sampratos įtvirtinimą, surūšiuojant šeimas į valstybės paramos vertas ir nevertas. Tačiau niekaip neskiriama pastangų kiekvieno Lietuvoje gyvenančio vaiko ir kiekvienos šeimos gerovės palaikymui. Kaip paaiškinti, kad Lietuva iki šiandien niekaip negali aprūpinti visų Lietuvos vaikų nemokamu ir visiems laisvai prieinamu kokybišku ikimokykliniu ugdymu, kai turime daug laisvų patalpų ir parengtų pedagogų? Kodėl Lietuvos ateitis, jaunos šeimos, pradedančios kabintis į darbo rinką, turi būti diskriminuojamos ir verčiamos mokėti už savo vaikų ugdymą privatiems ar net valstybiniams darželiams?
Kaip paaiškinti, kad Lietuvoje vis dar priimta teisėtai ir viešajame kalbėjime rūšiuoti vaikus į gabius ir negabius, kai net Nacionalinė pažangos strategija išskiria gabių vaikų rėmimą, taip nežinia kokiu pagrindu atrūšiuodama kitus, numanomai negabius, vaikus? Orveliška dvasia vaikus surūšiuojantys ir jų likimą nulemiantys momentiniai brandos egzaminai įsiūbavo masinį korepetitoriavimą – paralelinę šešėlinę tėvų pinigais apmokamą švietimo erdvę. Mokyklų rūšiavimas į prestižines ir apkiautėles, kaip pavadino vienas mokyklas reitinguojantis žurnalas, buvo priimta kaip norma, nors lyg ir akivaizdu, kad mokyklų misija neapsiriboja egzaminų rezultatais. Vaikų atranka į vadinamąsias prestižines mokyklas nėra laikoma žmogaus teisių pažeidimu. Priešingai, viešai nuskambėjo siūlymai įteisinti atranką, taigi, diskriminaciją.
2009 m. mokslo ir studijų reforma patyrė fiasko: aukštojo mokslo problemų neišsprendė, tačiau prikūrė naujų. Vadinamųjų „krepšelių“ principas įtvirtino vaikų selekciją pagal vis labiau abejotino patikimumo brandos egzaminų rezultatus. Dėl kelių dešimtųjų konkursinio balo skirtumo valstybė vieną vaiką priskirs gabiųjų grupei ir pasiūlys valstybės finansuojamą vietą kolegijoje ar universitete, o kitą vaiką nusiųs į mokamas studijas, be praktiškai jokių šansų gauti valstybės finansavimą, net jei jis ar ji mokamose studijose studijuos puikiai.
Papildomos krepšelio lėšos specialiųjų poreikių vaikų ugdymui nė kiek nepaskatino atverti vidurines mokyklas neįgaliesiems, tačiau padidino moksleivių diskriminaciją priskiriant jiems specialiųjų poreikių vaikų etiketes. Šiandien mes Europoje pirmaujame pagal specialiųjų poreikių vaikų skaičių, tačiau tai nė kiek nepadėjo sukurti įtraukiosios, neįgaliesiems atviros, mokyklos. Daugybė jų ir toliau neturi galimybių mokytis kartu su visais vaikais. Turėkime drąsos pripažinti, kad „krepšeliai“ nepasiteisino.
Apie suaugusių švietimą iš viso nėra ką pasakyti, nes praktiškai jokios suaugusių švietimo programos nėra valstybės remiamos.
Valstybės pažangos strategijoje Skandinavijos šalys nurodomos kaip siektinas modelis Lietuvai. Tačiau niekaip neįvardinta, kad šios šalys savo švietimą, socialinę ir sveikatos apsaugą grindė žmogaus teisių principais. Bene ryškiausias yra Suomijos pavyzdys, kur įsitikinimas, kad švietimas yra esminė kiekvieno vaiko teisė, virto realia praktika. Dar XX a. viduryje įdiegtas „mokyklos arti kiekvieno vaiko“ principas nė vieno vaiko nepaliko atskirtyje. Dabar Suomija, veikdama lygių galimybių ir socialinio teisingumo principais, tarptautiniuose moksleivių pasiekimų tyrimuose demonstruoja pačius geriausius rezultatus.
Nemyli Lietuva savo vaikų, įteisindama diskriminacines švietimo praktikas. Mūsų šalis nėra tokia turtinga, kad galėtų savo piliečių sąskaita leisti paralelines mokamas studijas (įskaitant korepetitoriavimą) ir taip ciniškai švaistyti savo brangiausią turtą – žmones. Emigraciją dar galėtume stabdyti, iš esmės reformavę švietimo sistemą žmogaus teisių pagrindu. Būtina atsisakyti rinkos sąlygų švietime ir pripažinti švietimą kaip viešąjį gėrį. Turime pripažinti, kad kiekvienas vaikas yra reikalingas ir gabus, ir sudaryti jam sąlygas mokytis ir studijuoti pagal savo norus ir gebėjimus, kas įtvirtinta Lietuvos Konstitucijoje.
Tam galimybė yra. Lietuva yra UNESCO narė, ji pasitvirtino Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi darbotvarkę ir taip įsipareigojo naujam pasaulinio švietimo tikslui: užtikrinti įtraukųjį ir lygiavertį kokybišką švietimą bei skatinti visą gyvenimą trunkantį mokymą.
Jonas Ruškus – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinio darbo katedros profesorius, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narys ir Lietuvos žmogaus teisių centro Tarybos narys.
