Vilniaus jidiš instituto direktoriaus pavaduotoja Rūta Puišytė sako, kad atidžiau į žydų katastrofą per Antrąjį pasaulinį karą Lietuva pažvelgė dar prieš atkurdama nepriklausomybę. Kartu su Sąjūdžiu atgimė ir žydų visuomeninis, kultūrinis gyvenimas. Žydai ir lietuviai siekė atkurti demokratinę Lietuvą, kurioje būtų puoselėjama žydų kultūra, siekiama objektyvaus jų istorijos vertinimo. Per 25-erius nepriklausomybės metus Lietuvoje iš tiesų atlikta daug atminties sugrąžinimo ir įprasminimo darbų.
Dėstytojas vengė kalbėti apie Holokaustą
Iš Šilutės kilusi R. Puišytė baigė Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultetą. Ji gimė ir augo sovietų Lietuvoje. Moteris prisipažįsta, kad iki studijų Vilniuje nebuvo girdėjusi apie Lietuvoje gyvenusius ir gyvenančius žydus. Dešimtajame dešimtmetyje VU veikė Judaikos studijų centras, kuriam vadovavo prof. Mejeris Šubas. Kartu su daugeliu VU studentų istorikų R. Puišytė lankė profesoriaus paskaitas – judaizmo įvadą, Lietuvos ir pasaulio žydų istoriją. Dėstydamas istoriją prof. M. Šubas sustodavo Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Taip elgėsi iš asmeninių paskatų, nes pagal Lietuvoje veikusius karo meto įstatymus neturėjo likti gyvas.
Kartą dėstytojas studentams pasiūlė aplankyti žydų muziejų. Iš didelės grupės jaunų žmonių į sutartą vietą atėjo du. R. Puišytė buvo viena jų. „Profesorius palydėjo mus iki žydų muziejaus Pamėnkalnio gatvėje ir perdavė muziejaus direktoriaus pavaduotojai Rachilei Kostanian. Negalėčiau dabar pasakyti, ką ji pasakojo, bet moters akis, pilnas ašarų, tikrai įsiminiau“, – praeitin grįžta R. Puišytė. Dar studijuodama ji ėmė savanoriauti žydų muziejuje, važinėjo po Lietuvą imdama interviu iš karą pergyvenusių žydų ir Holokausto liudininkų nežydų.
„Atsikūrusioje Lietuvoje vėrėsi iki tol uždari archyvai, vienas tokių – buvęs KGB, dabar – Lietuvos ypatingasis archyvas. Jame saugoma ir su Holokaustu susijusi medžiaga. Ją skaityti ir nagrinėti ėmėsi ne vienas istorikas. Tuo metu Lietuvoje ypatingas dėmesys buvo skiriamas tremties į Sibirą temai. Tremtinių bylos saugomos tame pačiame Lietuvos ypatingajame archyve. Žmogus, kuris vykdė Holokaustą, buvo ir Gulago kalinys. Tyrinėtojai galėjo rinktis išsiųstojo į Sibirą tapatybę – nusikaltėlis ar sovietų auka. Reabilituojant Gulage kalėjusius Lietuvos žmones, gerą vardą susigrąžino ir nemaža dalis žydus persekiojusių bei žudžiusių asmenų. Suprantama, kad dokumentą skaitantis žmogus gali jį interpretuoti savaip. Bendrystė su gyvais žmonėmis visai kas kita“, – sako pašnekovė.
Ji skaitė archyvinius dokumentus ir siekė susipažinti su Holokaustą pergyvenusiais žmonėmis, kitais karo įvykių liudininkais. Deja, praėjusiame šimtmetyje, o ir dabar Lietuva nesuskubo surinkti Holokaustą pergyvenusiųjų prisiminimų. Tokio archyvo neturime. R. Puišytė pacituoja profesorių Leonidą Donskį: „Neduok, Dieve, sulaukti laikų, kada už mus intelektualiai stipresnės tautos pradės mus tyrinėti, nes mes nepajėgsime to daryti.“ Holokaustą pergyvenusių žmonių archyvą rinko užsieniečiai. Jie taip pat rašė apie Holokaustą Lietuvoje. Tačiau laikai keičiasi. Šiandien mūsų šalis žydų tautos genocidą tyrinėja plačiau ir intensyviau nei prieš porą dešimtmečių.
Holokausto atminimas ir įprasminimas
Nacių okupaciją pergyveno nedidelė žydų dalis. 1946 m. Lietuvoje gyveno apie 10 tūkst. žydų. Vienas pirmųjų žydų likučio rūpesčių buvo deramai pagerbti aukas ir pažymėti masines kapavietes. Deja, žydų pastangas telktis į bendruomenę sustabdė antisemitinė Sovietų Sąjungos politika. Iki 1950 m. buvo uždarytas 1944 m. atkurtas žydų muziejus, mokykla ir internatas.
„Su žeme sulyginta Vilniaus didžioji sinagoga. Paneriuose nugriautas paminklas su užrašu jidiš kalba. 1951 m. pervadintos sostinės Gaono, Strašūno, Žydų gatvės. Sovietai paženklino didžiąją dalį iš maždaug 240 Holokausto vietų Lietuvoje. Tai pirmiausia tarnavo valdžios siekiui įtvirtinti teisingo karo, kurį kovojo Sovietų sąjunga, idėją. Masinių žudynių kapaviečių paminklų užrašai skelbė, kad čia nuo fašistų ir vietos nacionalistų rankų žuvo taikūs sovietų gyventojai. Paminklai skelbė nebūtinai tikslius skaičius, o ir ne visos vietos buvo pažymėtos“, – dėsto R. Puišytė.
1990 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė įsaką rugsėjo 23 d. minėti Lietuvos žydų genocido dieną. Žydų muziejaus iniciatyva ir Aukščiausiosios Tarybos įsakymu 1990–1992 m. Lietuvoje vyko žydų masinių žudynių ir senųjų žydų kapinių ženklinimas ir tvarkymas. 1988 m. Vilniuje surengtas pirmasis Gyvybės maršas.
Žydų tautos genocido įprasminimas šiandieną vyksta įvairiausiomis kryptimis: savąjį darbą nuolat atlieka mokslo bendruomenė, Lietuvos mokyklose vykdoma daug Holokausto švietimo projektų.
Claude‘o Lanzmanno pavyzdys
Kalbėdama apie Holokausto vaizdavimą mene, R. Puišytė palankesnė kūrėjams, kurie imdamiesi šios temos supranta jos gylį ir žmogaus ribotumą iki galo ją perteikti. Meninės priemonės ir kalba tik iš dalies atspindi kritinius žmonių išgyvenimus. Pašnekovės manymu, tai gerai suvokė prancūzų režisierius Claude‘as Lanzmannas.
Jis vienuolika metų kūrė 9,5 valandos trukmės dokumentinį filmą „Shoah“, kuris pasirodė 1984 m. Mokslininkė dalijasi mintimis apie jį: „Meninės išraiškos formos, kurias pasirinko C. Lanzmannas, kad pasakotų apie praeitį, buvo vienos nepalankiausių ir, atrodytų, neturėjo padėti patraukti žiūrovų. Jame matome „kalbančias galvas“ – Holokaustą pergyvenusius žydus, jo liudininkus nežydus ir Holokausto vykdytojus. Skirtingai nei mums įprasti Holivudo filmai ar Vakarų dokumentika, C. Lanzmannas nepasiūlė priemonių, kurios padėtų įsivaizduoti siaubą, neviltį ir žūtį. Jokių filmuotų mirties stovyklų vaizdų, nukankintų žmonių nuotraukų, kankinimo įrankių ar vietų paveikslų. C. Lanzmanno filmas yra apie mirtį, beviltiškumą, kerštą, neapykantą ir panieką. Savo jausmų Holokausto vykdytojams režisierius filme net neslėpė.“
Tačiau režisierius sugebėjo paveikti taip, kad visi vaizdai, detalės, žmonių priešmirtiniai riksmai ir neviltis atsivertų žiūrovo mintyse ir širdyje. R. Puišytė mano, kad tai didelis C. Lanzmanno pasiekimas. Šis režisierius, galima sakyti, bus nepralenkiamas dar ir todėl, kad filmą kūrė tuo metu, kai dar buvo gyvų liudininkų. Kartu su jais, gyvais žmonėmis, o ne archyvine medžiaga, jis leidosi į kelionę, kuri kūrė ir formavo jį patį.
Karas, Holokaustas ar kitos kritinės žmonių patirtys padeda pažvelgti į žmogų ir pažinti jo galimybes. Gulėdami ant sofos ir žiūrėdami televizorių nepatiriame didelių iššūkių ar išbandymų. Sudėtingose aplinkybėse atsidūręs žmogus gali būti priverstas rinktis, į paviršių iškyla jo įsitikinimai, vertybės, valia. Daugybė Holokausto istorijų pasakoja apie žmones ir jų pasirinkimus. Holokausto istorija gali būti ir mūsų veidrodis, į kurį žvelgdami galime apmąstyti save pačius – kokie būtų mūsų pasirinkimai ir sprendimai.
Straipsnis parašytas įgyvendinant projektą „Šviečiantys ekranai, kalbantys akmenys. Lietuvos žydų palikimo refleksija“, kurį remia „Geros valios fondas“, EVZ fondas ir Goethe‘s institutas Lietuvoje.
