Holokaustą išgyvenusi R. Glikman: vaikai žinojo tik tiek, kad neturiu tėvų

Rūta Glikman, vaikystėje iš Kauno geto išnešta maiše, šiandien švenčia savo jubiliejų. Jei ne jos gelbėtojai – Pasaulio tautų teisuoliai – Jadvyga ir Alfonsas Babarskiai, moteris, kaip visi jos artimieji, būtų tapusi Holokausto auka. Išgyvenusi karo žiaurumus ir sovietų priespaudą, R. Glikman nutarė pagerbti abi savo šeimas. Jos dėka, Babarskių pavardė įrašyta Jad Vašem institute Izraelyje. Dabar, pasak jos, atėjo metas įamžinti ir tikruosius tėvelius. Jei viskas klostysis taip, kaip planuota, vasarą jų vardai bus iškalti žalvarinėse „Atminimo akmenų“ plokštelėse.

Melavo, kad rusė

R. Glikman senelis Chaimas ir tėvas Leiba Basai tarpukariu Kaune turėjo įmonę, veikusią dar nuo XIX a. pabaigos. Jie vertėsi kailių, kepurių ir skrybėlių prekyba, savo produkciją eksportavo į Angliją, Italiją, Latviją, Prancūziją, Vokietiją ir kitas Europos šalis. Kaune Basai buvo gerbiami ir žinomi žmonės. Ne kartą paskolų dokumentuose buvo pažymima, kad šie verslininkai yra sąžiningi ir dori partneriai.

Naciams okupavus Lietuvą, senelis buvo nužudytas karo pradžioje. Tėvas, mama Tircė ir kiti giminaičiai žuvo Kaune. Vyresnis brolis Eliazaras mirė 1944-ųjų kovą vaikų akcijos metu, tėvai sudegė likviduojant getą. Padedant Basų šeimos draugams, Holokaustą išgyveno tik Rūta (tuomet Basaitė, vėliau Babarskytė). 1942 metais ji gimė gete. Mama, karštame vandenyje išmirkydavusi duoną, susukdavo mišinį į marlę ir taip maitindavo dukrelę. Galbūt todėl ji net ir paaugusi niekada negerdavo pieno.

Babarskiai, gyvendami tuometinėje Lietuvos sostinėje, turėjo nemažai žydų kilmės draugų. Pirmasis Jadvygos nėštumas buvo itin komplikuotas, tad ilgą laiką jį gydėsi jauno ginekologo Šlamasio Nabrickio padėdama. Jam atsidūrus gete, moteris slapta nešė maistą. „Vieną dieną Babarskienė paklausė: „Kuo dar galiu tau padėti?“ Jis pasakė: „Tu matai šią gražią moterį? Iki pat šiol jos vaikai liko gyvi, jei gali, išgelbėk juos“. Berniuką išsaugoti buvo labai pavojinga. Pagal žydų tradicijas, jis buvo apipjaustytas (jau ir kalbėjo jidiš, aut. pastaba), bet, mergaitę, sako, aš būtinai išgelbėsiu. Mama mane užmigdė, įdėjo į maišą ir eidama į darbą, atidavė su vežimėliu jos laukusiai Babarskienei. Taip aš patekau į lietuvių šeimą“, – iš girdėtų pasakojimų šeimos istoriją atkuria R. Glikman.

Pačioje pradžioje Babarskiai gyveno Kaune. Bijodami išsiduoti, visiems pasakojo, kad mažoji – rusų karininko dukra, kurią jis grįždamas neva turėsi pasiimti. Rūtos gimimo dokumentus ir tėvelio testamentą J. Babarskienė išsaugojo butelyje. Juos įteikė tuomet, kai R. Glikman jau buvo suaugusi. „Kartu ji įdavė ir pūkinę kaldrytę. Anot Babarskienės, ji turėjo būti pas mane. Kažkodėl pagalvojau, kad galbūt suvyniojusi į šią antklodę mama mane išnešė iš geto“, – pasakoja moteris.

Lengva niekada nebuvo

Karui artėjant į pabaigą, A. Babarskiui vokiečiai liepė palikti Kauną. Šeima persikėlė į Marijampolę ir apsigyveno senelio name. Besitraukdami naciai pastatą padegė, tad teko keltis į kitą. Atėjus sovietmečiui, A. Babraskį suėmė KGB. Nors Jadvyga ir buvo išsilavinusi vaistininkė, normalaus darbo negalėjo susirasti, nes ji – priešo žmona.

Išgyvenę Kauno žydai, sužinoję, kad Basų atžala liko gyva, važinėdavo į Marijampolę jos aplankyti. Ypač dažnai svečiuodavosi gydytojai Nabrickis ir Voščinas. Babarskiams jie padėjo finansiškai, atveždavo maisto ir drabužių. Tautiečiai ne kartą siūlėsi pasiimti mažąją Rūtą, tačiau J. Babarskienė augino ją kaip savo dukrą, tad į Vilnių Rūtą išleido tik keturiolikos metų. Tuomet paauglei atsirado galimybė mokytis sostinėje.

„Neturėjome ko apsirengti, ko valgyti. Su Danute Babarskyte į mokyklą ėjome skirtingai, viena iš ryto, kita po pietų. Turėjome tik vieną portfelį ir porą batelių. Danutė pareidavo iš pamokų, tada viską pasiimdavau ir į mokyklą eidavau aš. Kai mes susipykdavome, tai ji specialiai negrįždavo laiku, kad aš pavėluočiau“, – aplinkybes, kuriomis gyveno pokariu, apibūdina R. Glikman.

Vilniuje paauglę Rūtą globojo kelios žydų šeimos. Nemažai Holokaustą išgyvenusiųjų pažinojo ir gerbė a. a. Basus. „Pabaigiau lengvosios pramonės technikumą ir įsidarbinau siuvykloje „Lelija“. Pradėjau eiti į vakarinį universitetą. Studijavau penkerius metus ir baigiau Ekonomikos fakultetą. Tad taip ir gyvenau: dieną dirbau, vakarais mokiausi. Žinojau, kad turiu, kas padėtų, bet privalėjau prasimušti pati“, – kalba R. Glikman.

Ištekėjusi ir susilaukusi sūnaus, 1971 metais Rūtą emigravo į Izraelį. Pati pradžia buvo ypač sunki. Nors ir išsilavinusi, ji nemokėjo hebrajų kalbos. O tai kėlė sunkumų ne tik ieškant darbo, bet ir kasdienėse situacijose. Juokdamasi R. Glikman prisimena, kaip nemokėdavo pardavėjai paaiškinti, kokių prekių norėtų. Įsidarbinusi, ji sėdėdavo viename kabinete su Izraelyje jau seniai gyvenančia moterimi. Jei, jai išėjus, suskambėdavo telefonas, Rūta bėgdavo į tualetą – kad tik nereikėtų atsiliepti. Būdama itin užsispyrusi ir atkakli, ji padarė sėkmingą karjerą – didelėje chemijos įmonėje vienu metu vadovavo keliems finansų ir analizės skyriams. R. Glikman užaugino du sūnus. Vienas tapo gydytoju (jau atidavė dokumentus profesoriaus laipsniui gauti), kitas – advokatu. Abu Rūtai padovanojo net šešis anūkus.

Pagiežos širdyje nelaiko

Žydų šeimose Holokaustas ilgą laiką buvo neliečiama tema. Tačiau, nors ir vengiant susidurti su traumine patirtimi, šie pėdsakai vis išlįsdavo. Izraelyje R. Glikman sutiko tėvų draugus, kurie jai padovanojo vestuvinę jų nuotrauką. Taip Rūta pirmą kartą pamatė, kaip atrodė jos tikrieji tėvai. Deja, brolio fotografijos neišliko. Nežinodama, kaip jis atrodo, brolį Rūta įamžino jo vardu pavadindama savo sūnų.

„Mano vaikai žinojo tik tiek, kad aš neturiu tėvų. Ilgą laiką nieko nepasakojau, vėliau po truputį pradėjau atsiverti. Vis išeidavo iš kalbos. Pavyzdžiui, anūkams nenorint ko nors valgyti, išsprūsdavo, jog būdavau laimingiausias žmogus, gaudama gabalėlį duonos. Plačiau išgyvenimais pradėjau dalytis išėjus knygai „Išgelbėti bulvių maišuose. 50 Kauno geto vaikų istorijų“, –  teigia R. Glikman. Ji priduria, kad jos šeimų (Basų bei Babarskių) istorija įprasminta ir Kauno IX forte.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Glikmanai šalyje lankosi kiekvienais metais. Pati Rūta kasmet atvyksta bent du–tris kartus, Izraelyje jie palaiko artimus ryšius su Lietuvos ambasada. Išimties tvarka Prezidentas Valdas Adamkus jai suteikė Lietuvos pilietybę. „Nelaikau savęs svetima. O ir tarp savo draugų litvakų negirdžiu paniekinamų kalbų. Mano karta – aš gimiau per karą – praėjo sunkų gyvenimą, bet mes jau ne tie, kurie buvo prieš mus. Ką sakytų žuvę, aš nežinau. Bet mano sūnus supranta, sako, kad reikia žiūrėti į priekį. Matyt iš jo tą ir perėmiau“, –  santykį su praeitimi apibūdina R. Glikman.

Babarskius Rūta iki šiol laiko savo šeima. Gyvendama Izraelyje jiems visą laiką rašė laiškus. Šias Kalėdas ji praleido pas broliu ir seserimi vadinamus Danutę ir Alfonsą Babarskius. Jos iniciatyva 1999 metais Babarskių nuopelnai įvertinti paties Prezidento Valdo Adamkaus. Jie buvo apdovanoti Žūvančiųjų Gelbėjimo kryžiumi. R. Glikman sutvarkius dokumentus, jau po mirties Jadvygai ir Alfonsui suteiktas Pasaulio tautų teisuolių titulas, o jų vardai iškalti  Lietuvių tautos pagarbos lentoje Jad Vašem institute Izraelyje.

„Niekada nebūsiu užtektinai dėkinga savo lietuviams tėveliams, kurie mane išgelbėjo. Kai Vokietijoje pamačiau „Atminimo akmenis“ ir sužinojau, kad Lietuva taip pat įgyvendino šį projektą, labai apsidžiaugiau. Pagalvojau, kad labai norėčiau ir dėl savo kraujo šeimos kažką padaryti. Mano vaikai bei anūkai kasmet lankosi Lietuvoje. Noriu, kad atvažiavę, jie žinotų, kur gali aplankyti senelius ir pagerbti jų atminimą“, – pagrindinį savo motyvą atskleidžia ji.

Planuojama, kad Kaune bus įmontuoti keturi „Atminimo akmenys“, skirti Basams. Jie įamžins R. Glikman tėvus – Tircę ir Leibą, senelį Chaimą ir brolį Eliazarą.

Tekstas parengtas įgyvendinant projektą „Mokantis istorijos“, kurį finansuoja „Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas“ (GVF) ir fondas „Remembrance, Responsibility, Future“ (EVZ). Projektą įgyvendina – Lietuvos žmogaus teisių centras.