Planuojamas abortų uždraudimas – sveiki atvykę į „Tarnaitės“ pasaulį?

2018 m. pavasario darbotvarkėje Seimas numatė svarstyti Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymą, kuris beveik visiškai uždraustų abortus. Nėštumą leidžiama nutraukti tik tokiu atveju, jeigu jis keltų grėsmę nėščios moters gyvybei ar sveikatai, arba jeigu yra pagrįstų įtarimų, kad nėštumas atsirado dėl nusikalstamų veikų, tačiau tik iki 12-os nėštumo savaitės.

Pirmas dalykas, kuris krinta į akis, yra moters gyvybės nuvertinimas šiuo projektu siūlomoje ideologijoje. Juk kokią gyvybę saugo įstatymas? Žmogaus. O kas yra žmogus pagal įstatymą?

„Žmogaus gyvybė prasideda nuo moters apvaisinimo“, teigiama įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Taigi šioje nuostatoje moteris nėra žmogus, kurio gyvybę ir sveikatą reikėtų saugoti. Įstatymo apsaugos objektas yra žmogaus gyvybė, o pagrindinis subjektas – žmogus arba vaikas, kaip dar tai įvardinama įstatyme, ne moteris. Moteris pagal įstatymu siūlomas formuluotes ir už jų slypinčios idealogijos nuostatas tėra, kaip pasakė vienas Seimo narys, „tik namelis“ negimusiam vaikui, taigi, sofistikuota talpa jam ‒ žmogui ‒ išnešioti.

Šis vaikas / žmogus pagal įstatymo projektą „turi visas civilinės teisės saugomas turtines ir asmenines neturtines teises“ (9 straipsnis). Taigi, ir tokias, kaip teisė į vardą, teisė į atvaizdą, galimybę paveldėti ir t.t. Ko gero, nebūtų galima daryti ir ultragarso tyrimo, nes norint atgaminti atvaizdą, reikalingas žmogaus sutikimas. Šiuo metu įvairiose Europos valstybėse tėvai sulaukia ieškinių, kai kur net ir baudų, kad be leidimo atgamino savo vaikų atvaizdus socialinėse medijose. Gal panašiai reikėtų elgtis ir su nuotraukomis iki gimimo?

Tokį įstatymą priėmus, nėštumas praktiškai visada taptų svarbesnis nei rizika moters sveikatai. Tai įstatymas sako labai aiškiai: „Visi klausimai, susiję su gyvybės prenatalinėje fazėje apsauga, privalo būti sprendžiami, teikiant prioritetą vaiko prenatalinėje fazėje teisėms, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus.“ (2 straipsnio 2 dalis).

Čia verta prisiminti Savitą Halappanavar, kuri mirė Airijoje 17-tą nėštumo savaitę. Jai ir jos vyrui buvo pasakyta „this is a Catholic country“ (liet. „čia katalikiška valstybė“). Buvo visai nesvarbu, kad ji pati nebuvo nei katalikė, nei Airijos pilietė, nes pagal įstatymą gydytojai privalėjo laukti, kol viskas išsispręs savaime. O ką tai reiškia gydytojui? Gydytojai tuo metu jau žinojo, kad šis nėštumas nebesitęs, bet nepaisydami pakartotinių Savitos ir jos vyro prašymų, nutarė laukti, kol situacija taps pavojinga gyvybei – įsikišimas anksčiau jiems galėjo reikšti prarastus savo pačių gyvenimus, karjeras ir netgi baudžiamąją atsakomybę.

Savitos mirties momentu gydytojai vis dėlto turėjo teisę įsikišti, kai kyla pavojus moters gyvybei, bet jiems reikėjo „gaudyti tą momentą“. Kaip toks laukimas, kol nėštumas taps pavojingas gyvybei, yra suderinamas su esminėmis gydytojo pareigomis? Skandinavijoje šiuo metu dirba nemažai šios srities specialistų, emigravusių iš Lenkijos. Kaip man emigracijos priežastis komentavo vienas iš jų, jam buvo pernelyg sunku žiūrėti į besikankinančias moteris ir žinoti, kad draudžiama padėti. Juk kartu su Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymu būtų keičiamas ir Lietuvos Baudžiamasis Kodeksas, kuriame būtų įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė. Kur pakryptų svarstyklės, kai vienoje jų pusėje yra bausmė, laisvės atėmimas (tarkime, dvejų metų), o kitoje – paties gydytojo etika? Juo labiau, kad įstatymo struktūra tokia, kad sudaromas įspūdis ir pabrėžiama, kad abortas galimas tik labai išimtinėmis aplinkybėmis, o po 12 savaitės apskritai neturėtų būti atliekamas.

Aiškinamajame įstatymo rašte kalbama apie valstybes Europoje, kuriose „siūlomas įstatymas jau seniai priimtas“. Tačiau pamiršta paminėti, kad tiek Lenkija, tiek Airija kasmet moka daugybę pinigų moterims, kurioms nebuvo leista nutraukti nėštumo. Jos sumoka už tokią politiką, tai ir mes turime tam pinigų, nors neturime lėšų kovai su smurtu prieš moteris? Airijoje po Savitos ir kitų moterų mirčių 2018 m. gegužę rengiamas referendumas dėl abortų draudimo panaikinimo. Be to, anot Valetos Universiteto lyčių studijų centro tyrėjų, kasmet keli šimtai Maltos moterų pasidaro abortą JK, ir pagal dvišalį JK ir Maltos susitarimą šios paslaugos joms teikiamos nemokamai. Taigi, į kitas abortus draudžiančias valstybes neverta žvalgytis, jei norime gerosios įstatymų leidybos praktikos.

Antrasis įspūdingas aspektas yra moters, kaip savarankiško subjekto, nebuvimas įstatymo šalininkų argumentuose. Pavyzdžiui, palaikydamas abortų uždraudimą, Krizinio nėštumo centras teigė, kad „moters gerovė ir teisės negali būti atsiejamos nuo jos įsčiose augančio vaiko teisių ir gerovės“. Laisvos visuomenės institutas pabrėžė, kad „Gyvybės apsauga prenatalinėje fazėje užtikrina ne tik žmogaus, bet ir moters gerovę“.

Taigi, moteris suvokiama kaip ne žmogus, o kažkas kita, brėžiama hierarchija (bus gerai ne tik žmogui, bet net ir jį nešiojančiai moteriai). Geriausiu atveju moteris čia vaizduojama kaip galinti turėti subsidiarų žmogiškumą. Nors svarbi žmogaus teisių ir laisvių esmė yra ta, kad jos yra individualios, čia jos suvokiamos savaip ‒ kaip subsidiarios moters įsčiose augančio žmogaus teisėms. Moteris čia perkuriama kaip riboto subjektiškumo asmuo, netiesiogiai subsidiarus joje augančiam žmogui, ir tiesiogiai pavaldus Vyriausybei, kuri organizuoja jos „globą“.

Ar tai šiek tiek neprimena M. Atwood „Tarnaitės pasakojimo“? Šioje knygoje aprašomoje visuomenėje pagrindinės protagonistės paskirtis tėra pagimdyti vaiką, ir visa pagalba, kurią ji gauna, skirta tik tam vienam tikslui. Kaip įstatymo projekto vizijoje, ji svarbi tik tiek, kiek svarbi talpa brangiai esencijai atnešti.

Teisinis asmens subjektiškumas reiškia, kad asmuo turi teisnumą ir veiksnumą. Tuo tarpu įstatymo projektas numato „nėščių moterų globos organizavimą“ (4 straipsnis). Tačiau kodėl gi pasirenkama naudoti būtent tokį žodį, ką jis reiškia?

Civilinio Kodekso 2.10 straipsnyje nurodoma: „Fizinis asmuo, kuris dėl psichikos sutrikimo negali suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu toje srityje. Neveiksniam tam tikroje srityje asmeniui šioje srityje yra nustatoma globa.“ Taigi, vartodami žodį „globa“, įstatymo kūrėjai bando perkurti moters, kaip žmogaus, kaip pilnateisio asmens, subjektiškumą. Vartodami tokius žodžius, jie duoda užuominą, kad moteriai reikalinga globa ir ji negali savarankiškai priimti sprendimų.

Tokie žodžiai, kaip „globa“, kaip ir „asmeninės neturtinės teisės“ yra ne tik žodžiai, bet ir teisiniai terminai, kurie turi būti vartojami atsakingai. Reikia tikėtis, kad įstatymų leidėjai neplanavo iš tiesų įtvirtinti nėščios moters neveiksnumo nėštumo metu. Neaiškiai vartojama ir daugiau teisinių terminų, pavyzdžiui, „įtarimai“, kurie turėtų egzistuoti norint pasidaryti abortą (antroji galima priežastis). Tačiau tam, kad būtų pareikšti įtarimai dėl seksualinės prievartos, dažnai neužtenka 12 savaičių. Be to, abortas tokiais atvejais gali būti itin aktualus jaunoms merginoms, o pagal įstatymo projektą joms ši paslauga kaip tik sunkiausiai prieinama: iki 14 m. reikalingas teismo leidimas, iki 18 m. – tėvų rašytinis sutikimas.

Jeigu Vyriausybė organizuoja nėščios moters globą, tai kas gi ją vykdo tiesiogiai? Gal moters vyras ar tėvas? Toliau skaitant paaiškėja, kad prižiūri ir indoktrinuoja greičiau jau vienuolė ar kita religinga moteris, vėlgi kaip ir M. Atwood distopijoje.

Panašu, kad įstatymo projektu numatyta ir toliau stiprinti Vyriausybės ir bažnyčios santuoką, kuri buvo sutvirtinta Šeimos stiprinimo įstatymo, įsigaliojusio 2018 m. kovo 1 d. Ten buvo padėti pamatai ir abortų draudimui. Kaip viena iš pagrindinių šeimos stiprinimo nuostatų įtvirtina, kad valstybės ir savivaldybės institucijos privalo užtikrinti „pagarbos gyvybei ir žmogaus orumui bet kuriuo jo gyvenimo etapu sąlygas“ (4 straipsnis). Šeimos stiprinimo įstatymu irgi buvo sukurtas savotiškas ir ribotas moters subjektiškumas, nustatant, kad moteris ir vyras yra papildantys vienas kitą.

Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatyme toliau klojamos plytos, kuriomis galima būtų kurti M. Atwood distopiją primenančią visuomenę. 4 straipsnio 2 dalis numato, kad Vyriausybė skatina ir remia „tradicinių bei valstybės pripažintų religinių bendruomenių veiklą“, organizuojant nėščių moterų globą. Taip pat ypatingas vaidmuo numatytas bažnyčioms ir tikėjimų bendrijoms bei visuomeninėms organizacijoms. Taigi, kaip ir rašoma projekto aiškinamajame rašte, įstatymo ideologija „atspindi Katalikų bažnyčios, popiežiaus Jono Pauliaus II mokymus“ , o kas gi tą išmano geriau nei ši bažnyčia?..

Jau ir šiuo metu savivaldybės ir valstybė prisideda prie Krizinio nėštumo centrų ir įvairių įvairiausių „šeimos“ organizacijų veiklų, kurios yra tiesiogiai įsteigtos Vyskupų konferencijos arba labai aiškiai susijusios su bažnyčia. Retorinis klausimas, ar jų veikla šioje srityje tikrai labai skirsis nuo M. Atwood visuomenėje vaizduojamos tetulių veiklos: ar egzistuos informuotas pasirinkimas, ar tik lengvai pridengta indoktrinacija?

Tačiau koks yra galutinis Vyriausybės ir bažnyčios santuokos tikslas? Kodėl numatyta visoje Lietuvoje pristeigti tokių keistų darinių, kaip šeimos tarybos ir komisijos, besikišančios į visas įmanomas gyvenimo sritis? Vizualizuota ir patvirtinta, kad šeimos bus privalomu būdu stiprinamos net 7 lygiais, ir minėtos tarybos užsiims tiek smurto prevencija, tiek alkoholikų ir nėščiųjų priežiūra, tiek propagandos apie moters papildomumą vyrui skleidimu, ir t.t.

Šeimos stiprinimo įstatyme galima rasti nuorodą į tą galutinį tikslą – „Lietuvos valstybės bei tautos gyvybingumą ir istorinį išlikimą“ (2 straipsnio 4 dalis). Taigi, mūsų valstybėje kaip nauja siektina ideologija aiškiai įvardytas etnocentrizmas, ir kiekvieno iš tautinių subjektų kontrolė yra priemonė tam pasiekti. Tik ar kontrolės visuomenės įtvirtinimas užtikrins gyvybingumą ir išlikimą? Sienos atviros – ar kontroliuojami subjektai neišsilakstys kaip viščiukai?

Nepertraukiamas naujų tautinių subjektų gimdymas įmanomas tik pastačius sienas ir įtvirtinus dar didesnę kontrolę. Sąlyginai laisvoje visuomenėje uždraudus abortą gimstamumas visiškai nedidėja, ir pagal Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenis Lenkijoje jis net sumažėjo. Tikėkimės, kad iš istorijos ko nors išmokta, ir totalitarizmo idėjos liks tik distopiniuose romanuose. Tačiau, kaip ir M. Atwood knygos protogonistės motina-feministė, neturiu daug iliuzijų. Lietuvoje su nostalgija ir žavėjimusi žvalgomasi į totalitarizmą, idealizuojama viena bažnyčia, ir klesti mistifikavimas.

Lietuvos viešoje erdvėje vis dar beveik nėra moterų, kurios rinkosi nutraukti nėštumą, ir joms buvo labai svarbu turėti tą galimybę. Daugelis moterų galėtų papasakoti, kaip tai išgelbėjo jų gyvenimus, užtikrino sveikesnį ir geresnį gyvenimą po aborto, suteikė galimybę kurti šeimą tada ir taip, kaip jos to norėjo. Apie jų kūnų ir veiksmų suvaržymą diskutuojantys politikai net nesuvokia, apie kokias aplinkybes kalbama.

Galiausiai, uždraudus abortus, iškiltų pavojus moterų, kaip visateisių asmenų, subjektiškumui, ir ne tik netiesiogine prasme, t.y. joms patenkant po bažnyčios ir Vyriausybės globos sparnu. Dalis moterų išnyktų ir tiesiogine, fizine prasme: mirtų dėl nelegalių abortų ar tiesiog emigruotų iš valstybės, kurioje lygiai prieš 100 metų moterų teisės progresavo ir žiebėsi viltis. O kaip yra dabar, po 100 metų? Akivaizdu, kad turime toliau kovoti už tai, kad nebūtų pasirinktas regresas.

Parengta pagal pranešimą, skaitytą Nacionalinės emancipacijos dienos proga, 2018 m. vasario 17 d. Nacionalinėje dailės galerijoje.