Švietimas dėl vaikų selekcijos ar dėl kiekvieno vaiko?

Viešos medijose komunikuojamos istorijos: kasmetiniai „šimtukininkų“ pagerbimai Valdovų rūmuose, puikūs, gražūs ir protingi vaikai, vadinamieji „šimtukininkai“, išskirtinai gabūs, tai yra, absoliutūs brandos egzaminų įvertinimai šimtukais, juos sveikina ministrai, nacionalinė medija, interviu, Lietuvos elitas, daugiausia iš elitinių, vadinamųjų „prestižinių“, Lietuvos mokyklų, visi planuoja studijuoti geruose ar geriausiose užsienio universitetuose.

Kita, papasakota, istorija: „nešimtukininkas“, eilinis emigrantų iš vidutinio Lietuvos miesto vaikas, Norvegijoje sutiktas mokinys, paklaustas apie mokyklos skirtumą Lietuvos ir Norvegijos: kai Lietuvos mokykloje aš bandžiau kalbėti ir kreiptis pagalbos, manęs niekas nesuprato, kai patekau į Norvegiją, manęs nuolat klausia, ar aš viską pasakiau, ką dar norėčiau pasakyti ir kaskart klausia, kaip aš jaučiuosi.

Bet mano kalbėjimas šiandien ne apie emigraciją, nors gal „kažkur ore“ yra ir tai, kad švietimo sistema ko gero skatina emigraciją, ypač tų, kurie ieško pagarbos ir pripažinimo kažkur, tik ne Lietuvoje. Bet aš ne apie emigraciją, nei apie grįžtamąją migraciją.

Aš apie dramblį kambaryje, apie nelygybę ir diskriminaciją legitimuojantį švietimą Lietuvoje. Mes galime apsimesti, kad dramblio svetainėje nėra, tačiau Europos Komisija šiemet vėl mums jau priminė apie augančią socialinę nelygybę Lietuvoje.

Mano pranešimo tikslas yra praskleisti „tylėjimo suokalbį“, atpažįstant dabartinę švietimo sistemą kaip diskriminacinę erdvę, kur nacionalinė švietimo politika, ypač oficialūs idealai ir siekiai švietimo realybėje bevaidina mažą vaidmenį arba jokio vaidmens, kuri, palikta diskriminacinių mąstymo ir neoliberalių instrumentų įtakai, ne tik atlieka vaikų rūšiavimo darbą, bet patyliukais, ir užtikrintai legitimuoja diskriminacinį mąstymą ir elgsenas, o taip pat diskriminacinę visuomenę, kurioje maža vietos kiekvienam žmogui ir pagarbai kitokiam. Mano pranešimas šiandien yra kvietimas atpažinti diskriminacinę švietimo politiką Lietuvoje, siūlau keisti švietimo paradigmą ir pripažinti naują, pagarba kiekvienam žmogui, žmogaus teisėmis grįsto švietimo ir ugdymo būtinybę.

Norint suprasti, kaip veikia švietimas, reikia atsigręžti pagrindines idėjas, kurios leidžia geriau suprasti, kad švietimas yra ypač kontekstuali, aplinkos ir tikslų determinuota, struktūra, panardinta į socialinių ir politinių santykių bei idėjų visumą, kur susikerta pačios įvairiausios latentinės ir manifestinės funkcijos. Čia remiuosi sociologo Robert Merton, kai manifestinės yra tos švietimo funkcijos, kurių visuomenė tikisi, ir latentinės, kurių visuomenė nesitiki, bet jos vis tiek egzistuoja ir pasireiškia įvairiais pavidalais. Kokie latentiniai ir manifestiniai procesai vyksta, ką reiškia pompastiški „šimtukininkų“ apdovanojimai ir vaiko jausmas būti nematomam Lietuvos ir matomam Norvegijos mokykloje?

Visi pripažinsime, kad švietimo sistemos vaidmuo yra vaikų ir jaunimo integracija į visuomenę, jų socializacija, tai yra, perdavimas vaikams ir jaunimui tų vertybių, elgesio normų ir įgūdžių, kad šie galėtų sėkmingai dalyvauti ir veikti visuomenėje. Dar sociologas Emilis Durkheimas XX a.pr. apibrėžė šiuolaikinę mokyklą kaip visuomenės cementą, edukaciniais idealais perduodančią vaikams būtinas moralines vertybes. Be to, anot Durkheimo, mokykla kiekvienam vaikui ruošia vietą visuomenėje, darbo rinkoje. Mokykla, viena vertus, vertybių perdavimu vaikus unifikuoja, kita vertus, juos diversifikuoja, pagal vaiko atitikimą visuomenės lūkesčiams, arba kiekvieno vaiko pademonstruotus gebėjimus ir kompetencijas. Kiekvienas vaikas, mokydamasis augdamas įgyja tokį socialinį statusą, kokio jis nusipelnė savo mokymosi pasiekimais. Socialinis statusas įgyjamas pagal nuopelnus, arba, kitaip dar tai vadinama meritokratija, paprastai tariant, „ko nusipelnei mokykloje, tuo ir dirbsi“.

Taip Durkheim aiškintas šiuolaikinio švietimo modelis suponuoja vadinamąjį kredencializmą. Kredencializmas yra formaliųjų švietimo kvalifikacijų skatinimas, jomis sukuriant žmogaus patekimo į visuomenę ir darbo rinką prielaidas, tuo pačiu jam įgyjant galios pozicijas atsiveriančiomis tolesnio mokymosi galimybėmis ir gerai apmokamu darbu. Kredencializmas pasireiškia nuolatiniu vaiko įgyjamų žinių / kompetencijų vertinimu, dažniausiai vadinamuoju popieriaus-pieštuko testu ar egzaminu, kuriuo remiantis nusprendžiama apie vaiko gebėjimų ir kompetencijų lygį. Tai kritikų dar yra vadinama testokratija, kuri, įskaitant kredencializmą, šiuolaikinėje Lietuvos švietimo politikoje laikoma kone vienintele, neišvengiama ir būtina ne tik švietimo, bet ir visuomenės pažangos duotybė ar sąlyga. Popieriaus – pieštuko testas diskriminuoja tuos, kuriems pritrūksta gebėjimo tinkamai atsakyti į testų užduotis, nesvarbu, dėl kokios priežasties, negalios, socioekonominės padėties ar kt. Mokinių kompetencijų vertinimas kaip esminė meritokratinio ugdymo dimensija, atsiradusi dar XIX a. viduryje, ir šiandieninėje mokykloje užima centrinę vietą šiuolaikinėse švietimo sistemose. Yra daug priežasčių tam: švietimo kaštų augimas ir jų optimizavimas, numanomai geresnės mokyklos savo vaikui ieškančių tėvų spaudimas, mokyklų reitingavimas ir pan.

Lietuvoje mes turime akademinių pasiekimų testavimo įsigalėjimą ir jų absoliučią viršenybę, kai, nepaisant pačių geriausių atskirų pedagogų ir mokyklų pastangų atliepti į humanistinius švietimo idealus, akademinių pasiekimų testų kasmetinis taikymas ir kraštutinai disciplinuoti brandos egzaminai seniai prarado ugdomąją vertę, tačiau įsitvirtino kaip kontrolės ir meritokratijos instrumentai. Testokratija jau mus atvedė į tai, ką jau seniai aprašė sociologas Michel Foucault, metaforiškai disciplinuojančią kalėjimo struktūrą atpažinęs visuomenės institucijose, įskaitant ir švietimą, kur testai ir vadinamieji brandos egzaminai pasireiškia kaip kontrolės, disciplinavimo ir bausmės instrumentai. Čia anoniminė galia yra ne kas kita, kaip centriniame švietimo stebėjimo bokšte įsitaisiusi meritokratinė ir neoliberali švietimo politika.

Kredencializmo ir testokratijos hegemonija ir kalėjimo tipo kontrolės įsigalėjimas tebuvo įmanomas technokratiškai švietimą suprantančių ir nealiberalius idealus nekritiškai išpažįstančių asmenų ir jų grupių dėka. Akivaizdu, kad meritokratinė švietimo politika yra anti-demokratinė politika. Socialinio teisingumo tyrėjas John Rowls yra aiškiai konstatavęs, kad meritokratija yra moraliai neteisinga ir diktatoriška: „Niekas nenusipelnė būti paskirstytas dėl savo įgimtų gabumų nei dėl geresnės startinės pozicijos visuomenėje“, teigė Rawls.

Įrodyta, kad formalios kvalifikacijos, arba egzaminais tikrinami akademiniai gebėjimai mažai koreliuoja su individualiais asmens gebėjimais, ar net su realiais darbiniais reikalavimais. Priešingai, kredencialai arba akademinius gebėjimus arba kvalifikacijas nurodantys pažymiai ir diplomai dažniausiai naudojami ne individualiems gebėjimams pasireikšti, bet arbitriškai ir negarbingai paskirstyti socialines pozicijas. Kredencializmo neišvengiamos praktikos ne tik diskriminuoja akademinių gebėjimų testus neišlaikančius vaikus ir jaunimą, bet keičia pačią švietimo prigimtį, rūšiuodamas vaikus į gabius ir, pagal nutylėjimą, negabius, taip versdamas švietimą vaikų selekcijos ir išskirstymo aparatu. Sociologas Randall Collins kredencinį švietimą įvardijo kaip pilietinį žmogaus teisių pažeidimą.

Testokratijos įsigalėjimas, įskaitant testus ir brandos egzaminus, Lietuvoje neišvengiamai sukurė grynai meritokratinį ir kredencialistinį produktą – gabaus vaiko konceptą. Priminsiu, gabaus vaiko naujos reikšmės buvo sukurtos aukštojo mokslo reformos metu, apie 2008 – 2009 metus, pagrindžiant atrankos į aukštąsias mokyklas mechanizmą, dar vadinamą LAMABPO, suteikiant vadinamiesiems brandos egzaminams, arba pasiekimų testams, galią atrinkti jaunimą į aukštąsias mokyklas. Jaunimą į specialybes atrenka anoniminis aparatas, ne pagal jaunuolio motyvacijos ir gebėjimų atitiktį specialybei, bet pagal kontrole grįstų vadinamųjų brandos, nors iš tiesų tik akademinių pasiekimų, egzaminų rezultatus. Koks paradoksas: Lietuvos Konstitucijos 41 straipsniu garantuojama, kad aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus, švietimo technokratai sugebėjimus redukavo į mokyklinių testų rezultatus, vietoje motyvacijos ir gebėjimų atitikties specialybei ir profesijai. Techniškai taip atlikti atranką yra daug paprasčiau. Sukurtas įspūdis, kad užtikrinsime tariamai absoliučiai objektyvią stojančiųjų atranką į aukštąsias mokyklas keldami akademinių testų rezultatais paremtą konkursinį balą dešimtosiomis ar net balu, ar dar pridėdami privalomų egzaminų, kaip prieš kelis metus padaryta su matematikos egzaminu. Nors akivaizdu, kad tuo nė kiek nepadidinsime stojančiųjų gebėjimų ir motyvacijos atitikties specialybei, o tapsime dar didesni technokratinių sprendimų įkaitais.

Aukštojo mokslo reformos metu buvo sukurtas gabaus vaiko kultas, perkeltas į Nacionalinę pažangos strategiją, kuri kviečia, „remti gabių (ne visų! J.R.) vaikų akademinį, kūrybinį ir sporto neformalųjį ugdymą – sutelkti geriausius šalies mokytojus, mokslo, kultūros ir sporto ekspertus, pritraukti užsienio specialistų“ (12 p.). Nereikia nė pasitelkti Pierre Bourdieu socialinės reprodukcijos teorijos, anot kurios, labai tikėtina, kad švietimas vis labiau pakartos ir net sustiprins socialinius konfliktus ir ypač socialinę nelygybę. Pasiturinčių tėvų ir iš edukaciškai turtingų šeimų vaikai teigiamiau išlaikys akademinius testus ir vadinamuosius brandos egzaminus nei vaikai iš ne tokių ekonomiškai pajėgių šeimų. Ypač žinant paralelinės Lietuvoje švietimo, turiu galvoje korepetitoriavimo, mastus, kai samdyti papildomai mokytojus, arba, sakykime tiesiai, nusipirkti švietimą ir diplomą, išgali tikrai ne visi. Valstybės kontrolės analizė 2017 m. parodė, kad apie 34 proc. vaikų turi bent vieną korepetitorių. Dalis šių vaikų turi daugiau nei vieną korepetitorių. Didžiuosiuose miestuose šis procentas viršija 40. 24 proc. tėvų samdytų, bet neturi tam lėšų. yra pradinukų, turinčių po du ar net daugiau korepetitorių. Testokratijos baimė virsta paraleline švietimo sistema pasiturintiems.

Taigi, „gabus vaikas“ pagal lietuvišką apibrėžtį yra labiau pasiturinčios edukuotos šeimos, korepetiroriavimo ir „kultūrinio turgaus“ (Randall Collins terminas) rezultatas, bet ne Dievo „apdovanotas“ ar gabus iš prigimties, kaip jį bepavadinsime, vaikas. Švietimas patapo preke, kurią reikia nusipirkti, švietimo prieinamumo konceptas Švietimo strategijoje netenka prasmės nei turinio.

Nepaisant norma tapusio tėvų apmokamo paralelinio švietimo – korepetitoriavimo – Lietuvos švietimo strategijoje taip pat akcentuojama, kad „stokojame dėmesio gabiesiems“. Greta to, Lietuvos švietimo strategija akivaizdžiai legitimuoja diskriminuojantį švietimą, netiesiogiai rūšiuodama vaikus, 19.3. skyriuje, netiksliai cituoju, ieškant ugdymo dermės, atskirdama socialinės atskirties, prekybos žmonėmis aukas ir rizikos bei specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių asmenų grupes ir gabius asmenis. Šitaip Švietimo strategijoje netiesiogiai išgirstame apie „antros klasės“ piliečius, dėl jų socialinio – ekonominio pagrindo, edukacinių nesėkmių ar kitų numanomų ar realių trūkumų. Tokia filtro teorija teigia, kad mokyklos funkcija yra vaikų rūšiavimas ne tiek pagal jų kompetencijas, kiek pagal jų elgesio savybes ir moralinį standartą.

Gabių vaikų kultas dar labiau išryškina vaikų padalijimą į atskiras rūšis, gabiems vaikams esant puikių akademinių rezultatų produktui, o didelei daliai kitų vaikų tampant natūraliu socialinės atskirties produktui, dėl skurdesnių socialinių – ekonominių pagrindų ar negalių. Ne gabūs, o kitokie vaikai bus labai greitai patologizuojami, priskiriant juos spec. poreikių kategorijai, suponuojant, kad šių vaikų poreikiai yra kitokie, nei vadinamųjų gabiųjų. Jiems priskiriama spec. ugdymo, spec. klasių, spec. mokyklų, spec. pedagogų pagalba.

Štai čia kredencializmas švietimo sistemoje įsižemina dar kartą, atlikdamas socialinės reprodukcijos ir meritokratijos funkciją, kadangi etiketė „spec.“ nerodo nieko kita, kaip švietimo sistemos negebėjimą ir/arba nenorą sudaryti tinkamas ugdymo sąlygas visiems. 30 procentų didesnis individualaus švietimo paslaugų krepšelio finansavimas dėl vadinamųjų specialiųjų poreikių nė kiek nepadidino pagalbos negalių turinčiam mokiniui, nei nė kiek nepaskatino mokyklų sudaryti tinkamas ugdymo sąlygas vaikams. Nebuvo atliktas joks 30 procentų aukštesnio vadinamojo specialiųjų poreikių krepšelio auditas, tačiau ir be audito aišku, kad ši priemonė neatliko savo paskirties padėti mokymosi sunkumų, sutrikimų, ar negalių turinčiam vaikui.

Ko gero, ir negalėjo atlikti. Lietuvos švietimo įstatymas niekaip nepreventuoja, nedraudžia, nebaudžia moksleivių diskriminacijos. Priešingai, diskriminacija yra leidžiama, diskriminaciją yra legitimi, Švietimo įstatymas yra tiesiogiai diskriminacinis, kai 29.10 straipsniu mokyklos legitimiai gali sau leisti nepriimti vadinamojo specialiųjų poreikių turinčio vaiko tinkamų ugdymosi sąlygų neturėjimo pretekstu. Valstybė neįsipareigoja sudaryti tinkamų sąlygų, ir leidžia mokykloms atsirinkti vaikus. Žinoma, kaip priežastį pasitelkdamos kredencialus, arba akademinių pasiekimų testus. Vaikų diskriminacija ne tik nėra draudžiama, bet netgi skatinama, manifestiškai ir latentiškai, kredencialų – akademinių pasiekimų testų ir egzaminų – pagalba, vaikų filtravimu ir gabaus vaiko kultu, neįgalaus vaiko patologizavimu ir mokykloms suteikta teise vaikų selekcijai. Anot Weberio, mokykla yra socialinių hierarchijų ir socialinės nelygybės įprasminimo ir legitimavimo vektorius. Koks paradoksas, pagal prigimtį giliai visuomeniškas švietimas tapo socialinės nelygybės varikliu.

Mano įsitikinimu, Lietuva neturi švietimo strategijos. Taip, Švietimo strategijos dokumentas yra, bet jis yra pačių įvairiausių kompromisų rezultatas, matyt, todėl be idėjos, be tikslo ir be įgyvendinimo priemonių ir įsipareigojimų. Taip, esamoje Švietimo strategijoje yra daug gerų minčių, antai „užtikrinti švietimo prieinamumą ir lygias galimybes, maksimaliai plėtojant vaikų ir jaunimo švietimo aprėptį suteikti mokiniams, studentams ir jaunimui palankiausias galimybes išskleisti individualius gebėjimus ir tenkinti specialiuosius ugdymosi ir studijų poreikius“ (par. 13.3.). Tačiau meritokratinis – patologinis požiūris į vaiką išlieka greta, antai 18.1. teigiama „Tai ypač aktualu atokių kaimo vietovių vaikams ir jaunimui, socialinės atskirties rizikos grupėms, emigrantams, specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams, kurie sunkiai integruojasi į bendrą besimokančiųjų srautą ir lieka anapus daugelio visuomeninių procesų“. Vaikai, teigiama, patys sunkiai integruojasi ir lieka anapus, bet ne švietimo sistema įsipareigoja taip pritaikyti ugdymo sąlygas, kad nė vienam nebūtų sunku integruotis ir nelikti anapus daugelio visuomeninių procesų! Nesėkmės priežastis ir pasekmė perkeliama į numanomai patologišką vaiką, o ne į numanomai netinkamas, nepritaikytas vaikams ugdymo aplinkas, programas ir priemones. Mūsų švietimo strategija yra kompromisinis ir eklektinis darinys, tik todėl, kad formaliai jos reikėjo, todėl nepakeitęs švietimo realybės.

Lietuvos valstybė iš esmės neturi aiškaus ir tikslaus švietimo ir ugdymo tikslo, kaip, antai, turi Suomija. Suomija yra dažnai švietimo ekspertų rodomas kaip pavyzdys Lietuvai, nors kažkas sako, kad mums tai kažkodėl netinkama. Suomijoje jau septintajame XX a. dešimtmetyje metais buvo atsisakyta tuo metu populiarios idėjos skirstyti vaikus pagal skirtingus gebėjimus į skirtingas ugdymo grupes ir aplinkas. Tuo metu aiškiai suvokta, kad švietimas ir ugdymas yra prigimtinė kiekvieno vaiko ir jaunuolio teisė. 1972-1977 metais buvo pakeista senoji sistema ir sukurta kiekvienam vaikui visiškai prieinama bendrojo lavinimo švietimo sistema, dėmesiui skiriant pedagoginiams metodams siekiant išlyginti akademinius vaikų skirtumus, ir pedagogų kvalifikacijai, kad kiekvienas mokytojas turėtų magistro laipsnį, kas numano teorinį, tyrimų ir praktikos vienovę pedagogų sąmonėje. Atsisakyta kontrolės ir konkurencijos skatinimo, vaikų patologizavimo ir selekcijos skirstant vaikus pagal pažangumą, sistema buvo decentralizuota pasiremiant pasitikėjimu mokytoju, mokyklos vadovu ir savivaldybe. Kaip rodo Suomijoje atlikti tyrimai, dėl lygiateisiškumu ir pasitikėjimu grįstos reformos, iš esmė pagerėjo mokyklų kokybė, o taip pat išaugo ugdymo įvairovė. Ši lygiateisiškumu ir pasitikėjimu grįsta reforma Suomijoje negimė lygioje vietoje. Jau XX a. pradžioje švietimo sistema Suomijoje rėmėsi vokiška Bildung samprata, kuri reiškia daugiau, nei mums švietimas ir ugdymas, tai yra nušvitimas, civilizacija, kultūra, formavimosi procesas, pasitikėjimas žmogaus augimu, tautos vystymasis ir žmonija plačiąja prasme. Suomijoje tautinis ugdymas, lygiateisiškumas ir pasitikėjimas tapo švietimo politikos pagrindu ir aiškiu tikslu.

Kodėl Lietuvoje mes neatpažinome, nei akademiniame, nei politiniame, nei praktiniame lygmenyse, kad švietimas gali generuoti diskriminaciją? Kodėl Lietuva nė nemąstė ratifikuoti UNESCO Konvencijos prieš Diskriminaciją švietime, nors štai Latvija ją priėmė dar 2009 metais, ir taip įsipareigoti pripažinti galimas diskriminacijos apraiškas švietime? Kodėl nėra praktiškai jokio diskriminaciją apibrėžiančio ir ją draudžiančio dokumento? Atsakymas, manau, elementarus: mes švietimą pripažįstame tik iš Durkheimiškos sampratos pozicijų, ir diegėme meritokratinį švietimą, ignoruodami užslėptus, bet realius socialinės reprodukcijos dėsnius, įvesdami gabaus vaiko kultą, gabaus vaiko įsivaizduojamo standarto neatitinkančio vaiko patologizavimą, panoptikumiškus brandos egzaminus, tačiau pametėme, nuošalėje palikome žmogų. Tiesiog vaiką. kiekvieną vaiką. Palikome nuošalėje ir net mokytoją, neoliberalios švietimo marketizacijos sąlygomis patiriantiems pasitikėjimo praradimą ir susvetimėjimą su švietimo politika.

Užbaigti kritikos dalį norėčiau Stuart Tannock, švietimo ir socialinio teisingumo tyrinėtojo, švietimu grįstos diskriminacijos samprata, kurią jis įvardija kaip nemoralų, despotišką ir neteisingą žmogaus teisių, pritaikymų, laisvių, balso ar pagarbos atmetimą tiems, kurie patiria nesėkmes individualiais akademiniais pasiekimais, formaliomis kvalifikacijomis, mokyklinėmis galimybėmis ar įgimtais akademiniais gebėjimais paremtame švietime.

Mes susikoncentravome į vaikų tarpusavio patyčių problemą, tačiau ne nematome, kad pati mūsų švietimo sistema yra patyčinė ir ji pati generuoja diskriminacinį klimatą.

Lietuvos švietimui būtina paradigmų kaita! Švietimas Lietuvoje turi pamatyti žmogų, kiekvieną! nė vieno vaiko ir jaunuolio nepalikti nuošalyje, nesvarbu, koks jo ar jos amžius, lytis, negalia, gebėjimai, ar socialinis – ekonominis statusas, koks bebūtų vaiko tapatumas. Lietuvai reikia švietimo sistemos, kurioje būtų gerbiamas kiekvienas ir skatinamas kiekvienas. Mums reikia pagarbios visiems vaikams švietimo sistemos.

Mes privalome ginti viešąjį interesą, koks yra švietimas, juolab, kad švietimas nėra neutralus visuomenės gerovei socialinis darinys. Švietimas yra organinė visuomenės dalis, atspindinti ir lemianti ar net sustiprinanti socialinę nelygybę, jei nėra kryptingo švietimo politikos formavimo ir įgyvendinimo.

Tam mus kviečia ekspertinės žmogaus teisių ir švietimo pasaulinės organizacijos, Jungtinės Tautos ir UNESCO. Mes esame įsipareigoję Seime ratifikuotomis konvencijomis ir Darnaus vystymosi tikslams, mes esame dalis UNESCO pasaulinės programos Švietimas 2030 dalis, tam mus kviečia tas pats Ekonominio saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO).

Noriu priminti, kad tiek Jungtinės Tautos, tiek UNESCO, tiek ir ESBO mus kviečia atsigręžti į nediskriminavimą, įvairovę, lygybę ir žmogaus teises, ir ne tik atsigręžti, bet priimti atitinkamus politinius sprendimus.

Pasaulio švietimo Forume 2015 m. Incheone Pietų Korėjoje UNESCO priėmė programą ŠVIETIMAS 2030, kur aiškiai įvardintas švietimo tikslas: užtikrinti įtraukų ir lygiateisį kokybišką ugdymą ir skatinti mokymąsi visą gyvenimą visiems. Šis tikslas tapo ketvirtuoju Jungtinių Tautų skatinamų Darnaus vystymosi tikslų dalimi. Turiu priminti, kad Lietuva yra įsipareigojusi šiam tikslui, klausimas tik, kiek mes atpažįstame įtraukaus ir lygiateisio kokybišką ugdymo ir mokymosi visą gyvenimą visiems turinį ir prasmę? Kai kas nežino termino įtraukus. Tai yra lietuviškas angliškojo žodžio inclusive sąvokos vertimas, nors kiti Lietuvoje žodžio inclusive neverčia į lietuvių kalbą ir naudoja sąvoka inkliuzinis ugdymas. Man patinka lietuviškas terminas, jį ir vartoju.

Įtraukus ugdymas reiškia, kad visi vaikai mokosi drauge, be atskirties, kad pripažįstama poreikių, savybių, gebėjimų įvairovė. Būtina turėti aiškias strategijas įtraukiam ugdymui įgyvendinti, pripažinti, kad įtraukus ugdymas yra sąlyga įtraukia visuomenei. Įtraukus ugdymas reiškia ugdymo proceso prisitaikymą prie kiekvieno vaiko, prie vaikų įvairovės, kad kiekvienas vaikas būtų traktuojamas lygiateisiškai, kad kiekvienas vaikas patirtų sėkmę, kad ugdymo procesas atlieptų į kiekvieno vaiko poreikius, vaikų poreikių įvairovę. Įtraukusis ugdymas įpareigoja interaktyviam mokyklos ryšiui su bendruomene, bet ir su pasauliu bei globaliais tikslais. Įtraukus ugdymas įmanomas tik esant profesionaliam pedagoginiam atsakui, taigi, pagalba mokytojui dirbti heterogeninėje klasėje yra viena esminių įtraukaus ugdymo ašių.

ESBO, 2015 metais priėmus Darnaus vystymosi tikslus, reagavo atitinkamai pakeisdama savo švietimo politiką, kviesdama šalis visapusiškai įvertinti švietimo sistemų sėkmę rengiant jaunimą globaliai kompetencijai kurti taikias ir įvairoviškas bendruomenes skatinant lygybę, prieinamumą ir įtraukų pasaulį bei žmogaus orumą.

Taigi, pasaulinės organizacijos kviečia šalis, įskaitant ir Lietuvą, pripažinti mokymosi poreikių įvairovę, kurti įtraukų lygiateisį švietimą ir žmogaus orumą.

Įtraukaus švietimo iššūkis dar geriau pasidaro suprantamas žvelgiant iš negalios perspektyvos. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje 1 straipsnyje pasakoma, kad prie neįgaliųjų priskiriami asmenys, turintys ilgalaikių fizinių, psichosocialinių, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie sąveikaudami su įvairiomis kliūtimis gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis. Taigi, valstybių uždavinys yra šalinti kliūtis, kitaip tariant, pakeisti diskriminacines nuostatas, praktikas, teisines normas, kurių dar vis yra labai daug, ir sukurti sąlygas visapusiškam ir lygiateisiam dalyvavimui visuomenėje, įskaitant ir švietimo procesuose, lygiai su visais asmenimis. JT Neįgaliųjų teisių komitetas yra išaiškinęs ir įtraukaus ugdymo sąvoką, kuri reiškia, kad Konvenciją ratifikavę valstybės, tame tarpe ir Lietuva, yra įsipareigoję priimti įtraukaus ugdymo strategijas, atitinkamai keisti teisės aktus ir įgyvendinti įtraukų ugdymą pašalinant visas kliūtis, bet kokias diskriminacijos formas, sudarant sąlygas individualizuotam mokymuisi vaikų ir metodų įvairovės sąlygomis. Tam būtina pagalba mokytojui, įskaitant ir mokytojus padėjėjus. Tam būtina investuoti į alternatyvios komunikacijos metodus, kad mokymasis be atskirties būtų užtikrintas neregiams, kurtiesiems, intelekto negalią, autizmą ar kitas negalias turintiems vaikams. Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių konvencija aiškiai pasako, kad socialinė įtrauktis prasideda nuo tinkamo sąlygų pritaikymo. Ne vaikas integruojasi, prisitaiko arba neprisitaiko prie bendrojo ugdymo sąlygų, bet bendrojo ugdymo sąlygos yra pritaikomos prie kiekvieno vaiko! Lietuva, vedama savo įsipareigojimo, taip pat gali perimti iš Konvencijos diskriminacijos sampratą, kuri reiškia bet kokį išskyrimą, atstūmimą ar apribojimą, kuriais siekiama pabloginti ar paneigti arba dėl kurių pabloginamas ar paneigiamas visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pripažinimas, įgyvendinimas ar naudojimasis jomis lygiai su kitais asmenimis visose, įskaitant ir švietimą, srityse. Tokia diskriminacija apima visų formų diskriminaciją, įskaitant atsisakymą tinkamai pritaikyti sąlygas.

Bet padori visuomenė negali veikti be aiškiai leigitimuotų žmogaus teisių. Filosofas Avishai Margalit, aptardamas padorios visuomenės, tai yra, kiekvieną asmenį gerbiančios visuomenės sampratą, teigė, kad centrinės pagarbios visuomenės institucijos turi preventuoti visas asmens žeminimo ir diskriminacijos formas. Esu įsitikinęs, kad padoriai visuomenei kurti neužtenka tik kviesti būti gailestingiems, empatiškiems, jautriems. Orumas nėra prekė ar empatijos objektas. Valstybės uždavinys yra saugoti asmens orumą nuo žeminimo, patyčių ar rūšiavimo meritorkatiniais argumentais ar instrumentais. Lietuvos švietimo politika turi fundamentaliai keistis ir pripažinti, kad kiekvieno asmens orumas, tuo pačiu ir žmogaus teisės, yra jos esminė priedermė, kad nė vienas vaikas neliktų nuošalyje.

Lietuvos švietimo politika tiesiog privalo atsisukti į švietimo fundamentiką. Jochan Heinrich Pestalozzi, vienas iš fundamentalių pedagogikos mokslo ir praktikos kūrėjų, piktinosi švietimo sistema, „gebančia ugdyti tik tuščiakalbius“. Pasak jo, protas lavėja rutuliojant savo paties mintį, o ne mechaniškai iškalant svetimas mintis: Tik vaizduotė ir pojūčiai gimdo sąvokas. Jeigu sąvoka neturi šio pagrindo, ji tuščia ir nenaudinga. Nereikia Pestalozzi, yra mūsų pedagogė Gabrielė-Petkevičaitė Bitė, kvietusi atsižvelgti į kiekvieno vaiko ypatybes, o mokyklos būtų pritaikytos visiems mokiniams. Yra daug kitų būtų pademonstruoti savo gabumus, kūrybiškumą, pasiekimus, ne tik momentiniais ir hiper kontroliuojamais popieriaus – pieštuko testais ar egzaminais. Vertinimo sistema turi atsižvelgti į vaiko augimo procesą, vaikų patirčių ir gabumų įvairovę. Filosofas Amartya Sen yra sakęs, nėra prigimtinių nuopelnų, kurie būtų nepriklausomi nuo mūsų vertybių sistemų. Jei nuopelnai, kompetencijos, edukaciniai pasiekimai yra politinis klausimas, tai kas kuria politiką, jei ne mes patys?

Yra Lietuvoje mokyklų, kurios jau taiko įtraukų ugdymą, nediskriminuoja, o priešingai, priima į bendrojo ugdymo procesus negalią turinčius vaikus. Yra mokyklų, kurios pačios, nieko neraginamos, susivokė, kad įtraukusis ugdymas yra būtent toks ugdymas, kuris būtinas šiandienos Lietuvai. Mano didelė pagarba toms mokykloms, būtent tokios, įtraukų ugdymą kuriančios, vaikų įvairovę pripažįstančios, įvarius metodus taikančios, mokyklos yra unikalios ir prestižinės mokyklos, o ne tos, kurios atsirenka joms patogius vaikus ir patenka į vadinamųjų reitingų, sudarytų grynai pagal akademinių pasiekimų testų rezultatus, viršūnes. Tačiau be valstybės sąmoningo ir kryptingo palaikymo ir atitinkamos politikos tikrai demokratinis, pasaulio švietimo ekspertų skatinamas įtraukusis ugdymas ir liks „pačių skęstančiųjų reikalas“, perfrazuojant Dvylikos kėdžių aforizmą. Jei išliks testų/egzaminų hegemonija garbinimas ir šlovinimas dabartiniu statusu, geros bendruomeninės ir įtraukaus ugdymo iniciatyvos liks tik kaip alternatyvios ir vyresnėse klasėse ištirpstančios praktikos, nustelbtos vaikų selekcijos ir ugdymo mokykloje kaip rengimosi egzaminams kultūros. Reikia pripažinti, kad Lietuva bandė, sukurdama ir patvirtindama Geros mokyklos, gerbiančios kiekvieną vaiką ir atviros visuomenei, koncepciją. Daug mokyklų siekia Geros, įtraukios mokyklos idealo. Tačiau Geros mokyklos įgyvendinimas baigiasi, kai prasideda vadinamųjų brandos egzaminų hegemonija.

Tačiau tikiu, kad Lietuva gali sukurti tokią mokyklą, kur kiekvienas vaikas būtų gerbiamas, ir kiekviena mokykla prisidėtų prie įtraukios demokratinės visuomenės kūrimo.

Pabaigai noriu perskaityti prieš dešimt dienų įtraukioje Aukštelkės kaimo mokykloje diskusijose apie gerą ir įtraukią mokyklą mokytojų sukurtą haiku, tradicinio japonų lyrikos žanro poetinę miniatiūrą:

saugi mokykla,

visi mes čia laimingi.

vasaros vėjas

Pranešimas, skaitytas Santaros-Šviesos suvažiavime 2019 metų birželio 22 d.