Daugelyje šalyje karantino paskelbimas, kaip atsakas į koronaviruso panepidemiją, paskatino kalbas apie tai, kaip ši situacija paveiks skirtingas socialines grupes. Viena iš rizikos grupių – asmenys, patiriantys smurtą artimoje aplinkoje.
Per pora paskutinių savaičių Lietuvoje buvo nemažai apie tai kalbėta: rašyta, kad padaugėjo smurto artimoje aplinkoje atvejų, nurodytos rekomendacijos smurtą karantino metu patiriančioms moterims ir pasidalinta kitų šalim patirtim, siekiant paskatinti panašias iniciatyvas ir Lietuvoje. Kalbėjimas apie šią problemą yra sveikintinas ir reikalingas, bet kalbėti apie smurtą artimoje aplinkoje ir sprendimus, kurie sumažintų tokio tikimybę, reikia ne tik kriziniu laikotarpiu. Kitaip tariant, vakar priimti sprendimai gali padėti šiandien smurtą išgyvenantiems asmenis ir užtikrinti didesnį saugumą nenumatytose situacijoje kaip, pavyzdžiui, karantino paskelbimas.
Nors smurtas artimoje aplinkoje yra kompleksinė problema, kuriai išspręsti greičiausiai nėra universalaus būdo, tačiau nemokama prieiga prie kontracepcijos Lietuvoje galėtų tapti vienu iš sprendimų. Efektyvus prieinamumas prie apsaugos priemonių yra vienas iš pagrindinių veiksnių, padedančių užtikrinti reprodukcinę sveikatą ir lyčių lygybę. Tai taip pat atskleistų, kad valstybei rūpi jos gyventojų, o ypač moterų, seksualinė ir reprodukcinė gerovė ir galimai paskatintų socialinių akcijų kūrimą, kurie atliktų šviečiamąją funkciją ir informuotų apie kūno autonomijos svarbą. Be to, lytinės ir seksualinės sveikatos svarbos akcentavimas galėtų padėti atpažinti smurtines situacijas. Oficiali statistika rodo, kad, pavyzdžiui, seksualinės prievartos smurtas 2019m. buvo rečiausias, bet 2018m. Žmogaus teisių stebėjimo instituto tyrimaslyči atskleidžia, kad ši smurto forma retai tampa pretekstu pranešimui apie patirtą smurtą. Tai, kad oficiali statistika galimai neatspindi realios situacijos gali indikuoti, jog, pavyzdžiui, vis dar egzistuoja lyčių stereotipas, kad moteris yra nuo vyro priklausanti namų šeimininkė arba nėra žinoma, kur kreiptis prireikus pagalbos, ar tiesiog nesitikama jos gauti.
Šiuo atveju, nemokamos apsaugos priemonių užtikrinimas ypač pagelbėtų smurtiniuose heteroseksualiuose santykiuose esančiom moterim. Tai galėtų padėti moteriai išsaugoti reprodukcinę autonomiją ir sumažinti neplanuoto nėštumo tikimybę. Nemokama kontracepcija tampa itin svarbi moterim, kurios nėra finansiškai stabilios arba kurios taip pat kenčia ekonominį smurtą artimoje aplinkoje, žinant, kad tai vis dar mažai atpažįstama smurto forma. Taip pat reikėtų pastebėti, kad vaikai gali paskatinti smurtą patiriančias moteris kreptis pagalbos, bet tuo pat metu Švedijoje atliktas tyrimas parodė, kad nėščios arba pogimdyviniame periode esančios (<1.5m.) moterys, kurios yra anksčiau patyrusios smurtą, turi didesnę tikimybę nukentėti nuo smurto taip padidinant, pavyzdžiui, persileidimo riziką ir kitas su tuo susijusias problemas. Žinoma, nemokama kontracepcija negarantuoja neplanuoto nėštumo atvejų išnykimo, ypač turint omeny, kad yra ryšys tarp seksualinio smurto artimoje aplinkoje ir sumažėjusios tikimybės, kad apsaugos priemonės yra naudojamos. Tačiau nemokama ir efektyvi prieiga prie kontracepcijos galimai paskatintų moteris ne tik rūpintis savo reprodukcine sveikata, bet ir suteiktų joms pasirinkimo galimybę situacijoje, kurioje pasirinkimo laisvės nelabai yra.
Nemokama prieiga prie kontracepcijos padėtų ne tik moterims, kurios patiria smurtą heteroseksualiuose santykiuose. JAV atliktas tyrimas parodė, jog jaunų merginų nėštumas yra glaudžiai susijęs su sumažėjusiu darbo rinkos konkurencingumu. Turint omeny, jog abortas Lietuvoje yra mokama paslauga, galima daryti prielaidą, kad nuo šito dar labiau kenčia merginos iš nepasiturinčių šeimų arba (vienišos) mamos ir moterys, kurios neturi stabilios finansinės padėties. Be to, prieiga prie moteriško ir vyriško prezervatyvo gali padėti išvengti lytiškai plintančių ligų (LPI) visoms socialinėms grupės, o nėčiosioms dar ir galimo perdavimo vaikui. Tiesa, Lietuvoje nėščioms moterims yra suteikiama galimybė pasidaryti du nemokamus tyrimus dėl sifilio ir ŽIV infekcijų, tačiau tyrimai dėl kitų LPI (pvz., gonorėjos) nėra apmokami, nors taip pat didina priešlaikinio gimdymo galimybę arba infekcija gali būti perduota vaikui.
Galiausiai norisi paminėti 2015m. IPPF atliktą tyrimą, kuris analizavo moterų ir merginų kontracepcijos prieinamumą (įtraukiant ir tokius rodiklius kaip lytinis švietimas ar diskriminacijos mažinimas) 16-oje Europos valstybių. Ir nors Lietuva kai kuriose kategorijose pasistūmėjo į priekį, bet bendroje įskaitoje turi žemiausią įvertinimą (prastą Lietuvos poziciją Europos kontekste parodo ir 2019m. Kontracepcijos atlasas). Šie tyrimai padeda palyginti Lietuvos lytinės ir reprodukcinės sveikatos užtikrinimą Europos kontekste, bet tuo pačiu nesinorėtų, kad dėmesys šiai problemai būtų skiriamas tik tam, kad būtų pagerinti statistiniai duomenys įvairiuose tyrimuose. Norisi, kad apie problemas būtų mąstoma dinamiškai; kitaip tariant, kad nebūtų galvojama, jog tam tikro įstatymo prėmimas išspręs problemą visam laikui, bet būtų klausiama, kaip dar galima padėti užtikrinti geresnę seksualinę ir reprodukcinę sveikatą? Su kokiais iššūkiais yra susiduriama?
