Iškelti neapykantos nusikaltimus į dienos šviesą pavyks tik visiems drauge: apie juos pranešti galima ir naujoje platformoje

Pagal oficialiąją statistiką neapykantos nusikaltimų per metus skaičius mūsų šalyje tesiekia kelias dešimtis. Visgi tie, į kuriuos neapykanta nukreipta, žino, kad jie gerokai dažnesni. Pasak Lietuvos žmogaus teisių centro (LŽTC) direktorės Birutės Sabatauskaitės, neapykantos kalba socialiniuose tinkluose apskritai tampa norma. „Tai visuomenės problema, kuri turi neigiamų pasekmių ne tik tam tikroms bendruomenėms, bet ir mūsų artimiesiems bei kiekvienam asmeniškai.“

Ji pastebi visuomenės pastangas, mokantis pažinti neapykantą bei kritiškiau reaguoti į jos nusikaltimus, ilgai laikytus nereikšmingais. Tačiau akivaizdžių pokyčių greičiausiai galima tikėtis tik ilgalaikėje perspektyvoje ir pakoregavus požiūrį visuose lygmenyse: nuo politikos ir teisėsaugos iki visuomenės. Į temos aktualumą bus kviečiama atsigręžti ir tradiciniame Nacionaliniame žmogaus teisių forume, kuris vyks gruodžio 10-ąją, Tarptautinę žmogaus teisių dieną.

Baiminantis kreiptis į policiją – pranešimų platforma

Kaip priemonė kovoje su neapykantos nusikaltimais nevyriausybinių organizacijų iniciatyva buvo sukurta alternatyvi erdvė www.pranesk.manoteises.lt, kurią administruoja LŽTC. Anot jo direktorės B. Sabatauskaitės, pranešti apie neapykantos apraiškas vengiama dėl įvairių priežasčių, todėl ši platforma yra alternatyva tiems, kurie susidūrė su bet kokia neapykantos forma asmeniškai arba kaip liudininkai, tačiau nenori skundo teikti oficialiai arba nori gauti pagalbos jį teikiant. Užfiksavus joje savo patirtį, neapykanta motyvuotas incidentas nelieka nepastebėtas, o tai – svarbiausia, renkant bei sisteminat informaciją apie tokio pobūdžio nusikalstamą veiką.

Jei asmenys nori sulaukti teisėsaugos reakcijos, tačiau ne iki galo žino, kaip tai padaryti ar jaučiasi nesaugiai, užpildžius informaciją svetainėje galima pasirinkti vieną iš pagalbą teikiančių organizacijų, kuri padės tai padaryti.

Paklausta, kodėl visuomenei svarbu neužsimerkti prieš neapykantos nusikaltimų problemą, B. Sabatauskaitė sako, jog mes visi be išimties turime lytį, tautybę, religinius įsitikinimus ar seksualinę orientaciją, kai kurie – negalią ir kiekvienas norime būti dėl to gerbiamas.

„Daugybei žmonių tam tikros tapatybės dalys yra esminės – tokios, kurių negalima atsisakyti, nusiimti kaip rūbo ir kažkur pasidėti. Neapsikentę nuolatinio žeminimo dėl tapatybės, žmonės emigruoja, nes nesijaučia saugūs, laukiami ir vertinami, o tai užkerta kelią mums augti ir vystytis kaip visuomenei“, – įsitikinusi LŽTC direktorė B. Sabatauskaitė.

Baudžiamoji atsakomybė gresia ir už neapykantos kurstymą internete

B. Sabatauskaitė patikslina, kad neapykantos nusikaltimais laikoma bet kokia nusikalstama veika, padaroma dėl neigiamų išankstinių nuostatų prieš asmenį ar jų grupę dėl juos vienijančių tapatybės bruožų: amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios, rasės, tautybės, tikėjimo ir kitų. Neapykantą kurstanti žodinė ar rašytinė kalba, išsakyta dėl tų pačių priežasčių – taip pat neapykantos nusikaltimas.

„Už galvojimą niekas neteisia. Kas kita – išreikšti nuomonę viešai, girdint kitiems žmonėms, tiesiog gatvėje. Socialiniai tinklai, kuriuose šiandien atsiduria bet kokios aktualijos, taip pat yra viešoji erdvė. Svarbu suvokti, kad tai nereiškia, jog negalima reikšti savo nuomonės kartais aštriai, gal net ir naudojant necenzūrinius žodžius, tačiau tai turi nemenkinti atskirų visuomenės grupių. Tokie pasisakymai, kai atskiros grupės vadinamos išsigimėliais, skatinama, pavyzdžiui, deginti, žudyti, yra neapykantos kurstymo pavyzdžiai“, – iliustruoja B. Sabatauskaitė.

Anot jos, čia be galo svarbi ir politikų atsakomybė. Kartais viešai prieš kai kurias visuomenės dalimi esančias bendruomenes pasisakoma taip, tarsi jos keltų grėsmę Lietuvai ar vien savo buvimu kėsintųsi į jos gerovę.

Pavienių komentarų nelaikyti neapykanta – klaidinga praktika

B. Sabatauskaitė pažymi, kad daugiau pasitikėjimo teisėsaugos atžvilgiu, vertinant neapykantos nusikaltimų, tarp jų ir neapykantos kurstymo, rimtumą, visuomenėje įneštų atitinkamas elgesys su nukentėjusiuoju. Pavyzdžiui, jei pareigūnas, kalbėdamas su žmogumi, empatiškai suprastų ir pasakytų, jog tai, kas jam atsitiko, yra neteisinga, ir bus padaryta viskas jam apsaugoti bei kaltiesiems surasti.

Įžvelgiama spragų ir teisminiame lygmenyje, ypač kalbant apie neapykantos kurstymą, kai teismai skirtingus atvejus vertina nevienodai.

„Vaikinų pora, 2014 m. pasidalijusi bučinio nuotrauka, susilaukė daugybės homofobiškų neapykanta paremtų internautų komentarų. Tačiau mūsų šalies teismai konstatavo, kad tokią reakciją sukėlė neva jų pačių ekscentriškas elgesys. Bylai pasiekus Strasbūrą, šiemet Europos Žmogaus Teisių Teismas sukritikavo tokį požiūrį ir nurodė, kad į neapykantos kurstymą mūsų teismų praktikoje reaguojama neteisingai. Šiuo atveju Lietuva, atsisakiusi tirti neapykantos kurstymo atvejį, diskriminavo asmenis dėl jų seksualinės orientacijos“, – dėsto B. Sabatauskaitė.

Ilgą laiką neapykantos kurstymas internetiniais komentarais mūsų šalyje buvo įžvelgiamas tik niekinantiems pasisakymams sistemingai kartojantis. Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendime „Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą“ nurodė, kad net ir vienintelis šiurkštus, užgaulus ir tam tikros žmonių grupės orumą menkinantis komentaras, ypač jei jame skatinamas smurtas ir jis nukreiptas į pakankamai daug neigiamo dėmesio šalyje susilaukiančią visuomenės grupę, turėtų būti vertinamas kaip neapykantą kurstantis.

Šeima – pamatas daugeliu klausimu, tačiau to nepakanka

Reikšmingą indėlį kovoje su neapykantos nusikaltimais turi ir tėvai, atvirai bei nuolat su vaikais komunikuojantys apie pagarbą žmogui, įvairovę ir kitas vertybes. Visgi įsitraukti į ugdymo procesą, mokantis suprasti bei pažinti vieniems kitus, turėtų ir švietimo sistema.

„Supratimą kai kurių visuomenės grupių atžvilgiu tikrai galima padidinti, jei artimoje aplinkoje yra žmonių, pavyzdžiui, turinčių negalią, tos pačios lyties asmenų, kuriančių romantinius-emocinius santykius, ir jiems šeimoje skatinama pagarba. Tačiau klausimas, kiek žmonių asmeniškai pažįsta, tarkime, žydų, romų ar musulmonų – j šios bendruomenės Lietuvoje yra nedidelės. Todėl neigiamų nuostatų nepakeisime, jei apie atskiras grupes nekalbėsime mokyklose, universitetuose ir apskritai viešumoje“, – pasakoja B. Sabatauskaitė ir pastebi, kad Lietuvos švietimo sistemoje vis dar priimta skirstyti mokyklas į tautinių ir netautinių bendruomenių.

Anot jos, išankstinėmis nuostatomis, kuriomis ir motyvuoti neapykantos nusikaltimai, kartais vadovaujasi tiek valstybės institucijų, tiek teisingumo atstovai, tad vien tos šeimos, kurios kalbasi pagarbą skirtingoms visuomenės grupėms, nepajėgios pakeisti situacijos iš esmės: „Jei neapykantos nusikaltimams, asmenų lygybei būtų skirta daugiau prioritetų visais lygmenimis, esu tikra, kad šalyje yra pakankamai ekspertų, kurie gebėtų parodyti kryptį, kaip veikti, tą problemą sprendžiant.“

Tekstas parengtas įgyvendinant projektą #MesVisi. Projektą įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras, partneriai – Lietuvos policijos mokykla, Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Europos žmogaus teisių fondas. Projektas bendrai finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos (2014–2020) lėšomis. Projekto viešinimo veiklas taip pat remia Švedijos institutas ir Švedijos karalystės ambasada Vilniuje. Europos Komisijos ir kitų finansuotojų pozicija nebūtinai sutampa su tekste pateikiama nuomone.