Situacija Baltarusijos pasienyje kelia daug etinių ir moralinių klausimų. Internete apstu vaizdo medžiagos, pateikiančios Baltarusijos režimo atsiųstus migrantus ir kaip agresorius, ir kaip aukas, kenčiančias šaltį ir alkį. Anot filosofo, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Gintauto Mažeikio, žiniasklaida turi tirti įvykius pasienyje iš arti ir pelnyti visuomenės pasitikėjimą. Kitu atveju, Lukašenkai itin lengva bus manipuliuoti vaizdais siekiant politinių tikslų. Lietuva, savo ruožtu, turi ieškoti sprendimo, kuris atsižvelgtų ne tik į politinį, bet ir į humanitarinį situacijos pasienyje aspektą.
Dabartinė situacija Lietuvos-Baltarusijos ir Lenkijos – Baltarusijos pasienyje itin sudėtinga. Kas, jūsų požiūriu, ten iš tiesų vyksta?
Sieną kirsti bando piliečiai iš nuo ekonominio nepritekliaus ar karinių konfliktų kenčiančių šalių – Irako, Kurdistano. Kurdai yra itin keista politinė organizacija, sudaryta iš daug autonominių centrų, priklausančių atskiroms valstybėms. Nors karo ten seniai nėra, o daugelis karo pasekmių yra įveiktos, situacija Kurdistane vis dar sudėtinga. Baltarusija šiuos žmones suranda su „turizmo“ agentūrų pagalba ir pažada jiems nemokamą turistinę vizą bei galimybę nuvykti iki Baltarusijos ir kirsti Lietuvos arba Lenkijos sieną. Iš ten, pagal galimybes, žadama organizuoti kelionę į Vokietiją, kur jie gaus nemokamą būstą ir 400 eurų dienpinigių. Skatinama važiuoti ne tik pavienius jaunus asmenis, bet ir šeimas. Tai siūloma ir anksčiau iš įvairių pasaulio pakraščių, daugiausia iš Afrikos šalių, į Baltarusiją studijuoti atvykusiems studentams, kurių akademiniais interesais ir pasiekimais reikia giliai abejoti. Tariami studentai jau turi ilgalaikes vizas ir taip pat bando pakliūti į Lietuvą, tuo tarpu Lenkijos pasienyje pastebimas kiek kitoks socialinis pasiskirstymas.
Ko Baltarusijos režimas savo veiksmais siekia?
Lukašenka tuo bando pasiekti ES derybas su Baltarusija. Rusija seniau taikydavo tokį procesą – pradedamas karas, tada išorinei šaliai „primetamas“ koks nors taikos sutarties variantas. Tai jie vadino „prievarta taikai“. Lukašenka veikia tuo pačiu principu, tik šiek tiek pakoregavo jį į „prievartą deryboms“. Per šias derybas Lukašenka turėtų būti pripažintas prezidentu, atstatytas prieš tai buvęs jo statusas. Tai yra komplikuota, Rusijos opozicionieriai situaciją aiškina kiek kitaip nei aiškinau aš – esą, Maskva nėra suinteresuota šio konflikto sprendimu, nes jei Vakarai pradės derėtis su Lukašenka, pripažins jo valdžią, jis gali pradėti Putinui priešintis. Todėl Rusijai būtų naudingiau Lukašenką tiesiog pakeisti sau patogesniu asmeniu. Žinoma, tai – opozicijos aiškinimas, o Kremliaus ir Baltarusijos versijos sutampa. Vis dėlto, Lietuvai ir likusiai demokratinei Europai šis keistas žaidimas yra beprasmis – žaisdami jį mes bet kokiu atveju būsime apgauti. Šiai dienai Europa su Lukašenka bendradarbiauti neketina, o Lenkija – migrantų nepriima.
Matome, kad migrantai yra tapę politiniu Lukašenkos įrankiu, tačiau kad ir kokiomis aplinkybėmis jie atsidūrė prie sienos, tai nepaneigia šių žmonių žmogiškumo. Kita vertus, specialistai sako, kad įleidus nors ir dalį šių žmonių humanitariniais pagrindais, tikėtina, kad Lukašenka pradėtų taikytis į šeimas su mažais vaikais ir būtent tokie asmenys būtų skraidinami į pasienį, statant juos į pavojingas situaciją. Kaip tvarkytis su šia situacija iš moralinės perspektyvos? Ar turime keisti prieglobsčio priėmimo tvarką?
Lukašenka grasina humanitarinės katastrofos sukėlimu, ko, labai galimas daiktas, jis neišdrįs. Tie žmonės, tarkime, kurdai, kuriuos jie veda į pasienį, nėra tokie jau paprasti ir nesiduos Lukašenkos paverčiami avelėmis – kels riaušes, priešinsis ir Baltarusijos pusei nuo to nebus gerai. Visgi, Lukašenka dar tiki, kad jo planas suveiks: ypatingai šioje situacijoje išnaudojmi moterys ir vaikai, platinama vaizdinė medžiaga, kur jie užfiksuoti sušalę, verkiantys ir bejėgiai – taip manipuliuojama emocijomis. Pagal planą, krikščionių lenkų ir lietuvių širdys suvirpės, jie pradės spausti savo vyriausybes, kad jos elgtųsi kitaip. Tačiau, kad ir kokia tai būtų manipuliacija – faktas, kad šioje situacijoje nukenčia motrerys ir vaikai, nesikeičia – su jais elgiamasi kaip su gyvuliais, atvestais į skerdyklą. Baltarusija humanitarinę pagalbą priimti griežtai atsisako – lenkai daug kartų siūlė atvežti maisto, drabužių į Baltarusijos teritorijoje esančias migrantų stovyklas, bet nesėkmingai.
Taigi, ką mes tada galime padaryti kitaip, nei šiuo metu daro vyriausybės? Siūlyčiau pažeidžiamų grupių prašymus gauti prieglobstį patenkinti arba suteikti galimybę patekti į pabėgėlių centrus. Tokia galimybė būtų atvira, pavyzdžiui, tik moterims su mažamečiais vaikais, apibrėžiamas jų kiekis. Be abejo, tokiu atveju būtų privaloma pateikti galiojančius asmens tapatybės dokumentus – tai, esant reikalui, Lietuvai leistų šiuos asmenis deportuoti. Problema yra nelegalūs migrantai, sąmoningai sunaikinę ar kitaip praradę savo dokumentus. Juos identifikuoti labai sudėtinga, jie nebūtinai sako tiesą, o tariamos kilmės šalys tų piliečių nepripažįsta. Išeina taip, kad jie tampa niekam nereikalingi ir teoriškai Lietuvoje turėtų būti iki mirties. Dokumentai padėtų šito išvengti, nors būtų ir žiaurių atvejų, kai žmogus tų dokumentų neturi, nes, tarkime, jie iš jo buvo atimti. Vis dėlto, negalime laukti, kol ši situacija pasidarys nevaldoma, svarbu migrantams iškomunikuoti pagrindinę žinutę – nėra šansų pakliūti į ES, lieka prieglobsčio prašyti Baltarusijoje arba grįžti į savo kilmės šalis. Vis dėlto, nors ir teiginys iš esmės yra tinkamas, jis yra per griežtas – nurodo bendrą principą, bet nesprendžia šiuo metu kenčiančių, šąlančių žmonių problemos. Kitas sprendimas būtų bendradarbiavimas su migrantų sukurtomis savivaldomis. Jei tokios atsirastų, jiems reikėtų išsireikalautų leidimo priimti humanitarinę pagalbą ne tik iš Rusijos ir Baltarusijos, bet ir iš Lietuvos ar Lenkijos. Tarp tų migrantų tikrai yra ir žmonių, kuriems turi būti suteiktas politinis prieglobstis, bet per chaosą jie nesugeba nė pateikti savo prašymų, tad lieka neišgirsti. Konstruktyvesnis bendradarbiavimas padėtų tokius ir panašius optimizuoti techninius klausimus ir taip pagerintų humanitarinę situaciją. Manau, kad tokie turėtų būti pirmieji žingsniai problemos sprendimo procese. Politiniu požiūriu žmogaus teisių gynėjai, humanitarinės organizacijos ir pan. neturi šansų šios problemos išspręsti.
Internete taip pat pasipylė neapykantos komentarai, nukreipti prieš pabėgėlius, migrantus, galima pastebėti išaugusį priešiškumą musulmonų, Artimųjų Rytų valstybių piliečių atžvilgiu.
Taip, dabar labai auga ksenofobinės, rasistinės ir antiislaminės nuotaikos. Neapykantos kalba plinta socialiniuose tinkluose ir visur kitur, kur tik įmanoma: ji adresuojama ir migrantams, ir žmogaus teisių gynėjams, ir bet kam, kas tik bando užsiminti apie humanitarinį aspektą migrantų klausimu. Žiniasklaidos objektyvumo klausimą galima spręsti prie sienos įsileidžiant daugiau žmogaus teisių gynėjų, nepriklausomų žurnalistų, NVO. Svarbu, kad ir kariuomenė bei saugumas bendrautų su kuo įvairesniais žiniasklaidos kanalais – taip būtų kuriamas didesnis pasitikėjimas visuomenės informavimo priemonėmis, o ne remiamasi vien kariškių, Baltarusijos propagandos skleidėjų ir pačių bėglių pasidalinta vaizdine medžiaga. Noriu pabrėžti, kad tie šaltiniai, kuriais mes remiamės vertindami situacija nėra objektyvūs ar pakankami. Dėl to manipuliacijų aukomis gali tapti visi, tuo tarpu ir žmogaus teisių gynėjai, nes informacija pateikiama taip, kad sukeltų mums neigiamus jausmus. Taip neapykantos skleidėjai gali mus pagrįstai kritikuoti, nes situacija vertinama vadovaujantis šališkais duomenimis.
Visuomenės požiūris į migrantus ir taip nepasižymi empatija, o pastarieji įvykiai priešiškumą tik sustiprino. Kaip apie tai kalbėti ir sukurti sėkmingą dialogą tarp skirtingų visuomenės grupių?
Turėtų būti kalbamasi ne tik su migrantais, bet ir su pareigūnais, kareiviais, tam, kad kairioji opozicijos pusė nebūtų vienareikšmiškai nusiteikusi prieš mūsų jėgos struktūras, nes tokiu būdu mes sukuriame vadinamąją „fronto liniją“. Dažniausiai ji skiria nacionalistus, rasistus ir liberaliuosius, kurie tarsi yra nekalti dėl tos „fronto linijos“ susidarymo. Visgi, jei pažiūrėsime į žiniasklaidą, ši pusė visai nereiškia palaikymo mūsų pareigūnams ir kariuomenei – viešajame diskurse pastebime tik vienpusį neigimą, kuris neskatina jokio dialogo visuomenėje. Susiduria tarsi kietoji, šaltoji ir žmogaus teises atstovaujačios pusės, kurios tarpusavyje negali susikalbėti – jie jau iš anksto yra nusiteikę, kad yra priešai. Turime katastrofišką nesuskalbėjimo situaciją. Šią vidinę skirtį būtina sušvelninti – ne tik pavienius asmenis gelbėti nuo neapykantos kalbos, o sumažinti bendrą priešiškumo liniją, kuri, vis dėlto, skiria dvi puses. Jei būtų pagerinta žiniasklaidos ir vidinio visuomenės dialogo būklė, būtų galima žengti kitą žingsnį ir galvoti, kaip planingai stabdyti dezinformacijos plitimą. Šiai dienai siūloma tuos dezinformatorius gaudyti, o tai – bergždžias reikalas, nes už valstybės ribų gyvena apie milijonas gyventojų, kurių platinamos informacijos kontroliuoti neišeina. Taip susidaro komunikaciniai burbulai, tad ateities perspektyvoje valstybė turėtų būti suinteresuota šiuos komunikacinius burbulus tirti ir ieškoti programų ir galimybių, kaip juos atverti ir sudaryti sąlygas dialogui. Toks dialogas bus įmanomas tik tada, kai pasitikėjimas žiniasklaida išaugs, o žiniasklaida ir žmogaus teisių gynėjai priartės prie konflikto vietos. Taip pat turi pasirodyti teigiami straipsniai apie Lietuvos kariuomenę ir pareigūnus, kur bus pateikti sėkmingos komunikacijos pavyzdžiai, įrodantys, kad abi pusės gali efektyviai kalbėtis ir diskutuoti.
Interviu parengtas įgyvendinant projektą „BE HATE FREE: laisvų nuo neapykantos bendruomenių kūrimas Lietuvoje“. Projektas bendrai finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos, Švedijos užsienio reikalų ministerijos ir Švedijos karalystės ambasados Vilniuje lėšomis.
