Kas trečia moteris, turinti negalią, yra patyrusi partnerio, globėjo ar sutuoktinio smurtą, rodo Europos Sąjungos statistika. Kokia situacija Lietuvoje – pasakyti sunkiau, išsamių duomenų neturime. Vis dėlto nevyriausybinių organizacijų tyrimai rodo, kad problema paplitusi ir Lietuvoje, o moterims su negalia, patiriančioms smurtą artimoje aplinkoje, iš tokių santykių išeiti ypač sunku. Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė Dovilė Juodkaitė sako, kad Stambulo konvencijos ratifikavimas padėtų geriau užtikrinti tokių moterų teises ir apsaugą.
Ką žinome apie smurtą prieš moteris su negalia Lietuvoje? Kokios priemonės kovai prieš tokį smurtą egzistuoja?
2018 m. buvo atlikta moterų su negalia apklausa dėl diskriminacijos įvairiose gyvenimo srityse. Tyrimo duomenimis, apie trečdalis moterų (32 proc.) ir mergaičių (39 proc.) teigė patyrusios psichologinį smurtą, penktadalis (atitinkamai 21 ir 23 proc.) – fizinį, 6 proc. – seksualinį smurtą. Oficiali statistika Lietuvoje šių dalykų neatspindi.
Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas nurodo, kad valstybės turi taikyti tikslines priemones smurtui prieš moteris su negalia mažinti. Lietuvoje šiuo metu išskirčiau tik dvi tokias priemones.
Pirma, iškeltas tikslas skatinti moterų su negalia motyvaciją ir gebėjimus dalyvauti priimant sprendimus, kurti karjerai palankią aplinką. Vis dėlto, apie šio uždavinio įgyvendinimą duomenų nėra. Kitas tikslas buvo skirtas vystyti statistinę informaciją moterų ir vyrų lygybės klausimu, palyginti ją su kitomis valstybėmis. Gerai, kad šis įrankis akcentuoja moterų, turinčių negalią, padėties stebėseną, tačiau tokios statistikos rinkimui 2018 ir 2019 m. lėšų skirta nebuvo. Visos kitos priemonės yra numatytos ir taikomos siekiant šalinti diskriminaciją lyties pagrindu, neatsižvelgiant į negalios požymį. Tai šiuo atveju yra svarbu, nes moterys su negalia patiria ir diskriminaciją dėl negalios, ir diskriminaciją lyties pagrindu, tad jų situacija ypatinga.
Kokios pagalbos ir apsaugos priemonių gali tikėtis moterys, turinčios negalią ir patiriančios smurtą artimoje aplinkoje?
Moterims su negalia siūlomos tokios pat priemonės kaip ir visiems – pateikti skundą, kreiptis į ikiteisminio tyrimo pareigūnus, pranešti apie incidentus. Klausimai kyla praktikoje – kaip pasiekti moteris su tam tikromis negalios formomis, ar įvairūs pranešimo būdai yra joms žinomi (e–policija, telefonas, žinutė) ir fiziškai prieinami? Taigi, ne visada užtikrinama moterų su negalia teisė į teisingumą.
Beje, neretai moteris su negalia yra priklausoma nuo smurtautojo – tiek fiziškai, tiek psichologiškai, tiek ekonomiškai. Smurtautojas gali būti ir aukos globėjas ar slaugytojas, be kurio ji negalėtų atlikti ir kasdienių, gyvybiškai būtinų veiksmų. Taip pat jei smurtautojas yra nuo moters atskiriamas, retai pagalvojama apie socialinių paslaugų užtikrinimą, o tokioje situacijoje – tai vienas esminių elementų, lemiančių nukentėjusiosios gyvenimo kokybę. Stambulo konvencijoje akcentuojama, kad taikant smurto kontrolės ir prevencijos priemones, privaloma atsižvelgti į konkrečias žmonių reikmes. Šis dokumentas pabrėžia, kad bendradarbiavimas tarp institucijų yra privalomas.
Dovilė Juodkaitė, Ričardo Diržio nuotr.
Paminėjote Stambulo konvenciją. Gal galėtumėte detaliau papasakoti, kuo Stambulo konvencija svarbi moterims, turinčioms negalią?
Stambulo konvencija moterų su negalia, kaip atskiros tikslinės grupės, nenurodo, bet aiškiai įvardija, kad visos teisių apsaugos priemonės turi būti užtikrinamos, nediskriminuojant moterų dėl negalios ir kitų aspektų. Kitaip tariant, dokumentas sukuria galimybes užtikrinti tikslingas priemones ir pritaikymą pagal poreikius moterų su negalia atžvilgiu. Taip pat Stambulo konvencijos ratifikavimas padėtų spręsti teisinius klausimus – dokumente pažymima, kad nusikaltimų atvejais gali būti taikomos sunkinančios aplinkybės, pavyzdžiui, fizinio smurto prieš moterį su negalia situacijomis. Kalbant apie apsaugos ir prevencijos priemones, dokumente išskiriamas visuomenės informavimas, specialistų rengimas – taip atsirastų tikslinės priemonės smurto prieš moteris su negalia klausimui spręsti. Stambulo konvencija taip pat numato stigmų, stereotipų naikinimą per švietimą bei visuomenės informavimą, o tai būtų itin reikalinga Lietuvos moterų su negalia patiriamų sunkumų sprendimui.
Jungtinių Tautų ataskaitose Lietuva kritikuojama ne tik dėl smurto artimoje aplinkoje prieš moteris su negalia, bet ir dėl priverstinės sterilizacijos, kontracepcijos ir abortų.
Ši problema yra šešėlinė – oficialiai su tuo susijusių statistinių duomenų nėra pateikiama. Teisiškai moterų su negalia sterilizacija, priverstiniai abortai bei priverstinė kontracepcija yra uždrausti. LR civilinis kodeksas aiškiai įvardija, kad tokio pobūdžio medicininės procedūros negali būti atliekamos be asmens arba – asmens neveiksnumo atveju – teismo arba globėjo sutikimo. Todėl pagrindiniai klausimai vėlgi kyla ne teisėje, o praktikoje: ar iš tiesų visada yra gaunamas moters sutikimas, ar nėra piktnaudžiaujama globėjo statusu? Itin neaiški globos įstaigose gyvenančių moterų ir mergaičių su negalia situacija.
Lietuvoje informacija apie priverstinę moterų su negalia sterilizaciją, kontracepciją ir abortus nėra renkama, tyrimai nevykdomi, tad situaciją įvertinti sudėtinga. Tai vėlgi išspręsti padėtų Stambulo konvencija, įpareigojanti valstybes vykdyti tokius tyrimus, rinkti statistinius duomenis, juos analizuoti ir šviesti visuomenę. Ratifikavus šią konvenciją, specialistai būtų atitinkamai edukuojami, taptų lengviau pasiekti tokių moterų parodymus, padidėtų tikimybė, kad moterys atpažintų šio tipo smurtą ir apie jį praneštų.
Svarbus ir mergaičių ir moterų su negalia švietimas: dažnai informacija jų nepasiekia dėl reprodukcinės sveikatos, lytiškumo ugdymo programų trūkumų. Kritikuotina, kad jos nesupažindinamos su smurto rūšimis, kaip jas atpažinti bei kaip elgtis, jei jį patiria. Tiek neįgalių moterų, tiek institucijų ir specialistų švietimas kurtų kitokį požiūrį į negalią, ją turinčių moterų teises.
Taip pat būtų iškelta atsakomybės prisiėmimo reikšmė: ratifikavus šį dokumentą, smurto prieš moteris su negalia atvejais atsakomybę turėtų prisiimti ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys, tarkime, globos įstaigos. Šiuo metu globos įstaigos Lietuvoje nėra vertinamos kaip galinčios atsakyti už smurtą prieš neįgalias moteris artimoje aplinkoje, tad to įtraukimas į įstatymus turėtų didžiulę reikšmę minėtų problemų sprendimui. Šiuo metu ikiteisminiai tyrimai dėl nusikalstamų veikų globos įstaigose gali būti atliekami prieš pavienius asmenis, bet ne smurto artimoje aplinkoje įstatymo kontekste.
Moterims su negalia sudėtingiau pranešti apie smurtą. Atrodo, kad ir institucijos nesužino apie tikrąją šių moterų situaciją. Kiek Stambulo konvencijos ratifikavimas padėtų panaikinti šiuos barjerus bei palengvintų tokių moterų prieigą prie pagalbos ir informacijos?
Kuo daugiau pagalbos priemonių turime, tuo geriau, tačiau jos turi būti prieinamos visiems. Ratifikavus Stambulo konvenciją, spartėtų paslaugų ir pagalbos moterims su negalia plėtra. Taip pat šis dokumentas siekia atliepti tikslines įvairių visuomenės grupių reikmes, tad būtų atsižvelgta ir į negalią turinčių moterų atvejų specifiką. Vis dėlto, siekiant suprasti smurto moterų su negalia atžvilgiu bei pagalbos prieinamumo ir poreikio problemą, itin reikšmingas bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis. Būtina kalbėti apie kompleksinių paslaugų teikimą ir požiūrį: gestų kalbos galimybę užtikrinant paslaugas, visapusiškai pritaikytus krizių centrus, teisinę pagalbą. Labai reikia supratimo, kad moteris su negalia kartais negali išeiti iš smurtinės aplinkos vien dėl to, kad niekas kitas jai pagalbos nesuteikia – svarbu gebėti įvertinti moters su negalia poreikius ir į juos reaguoti, ką Stambulo konvencija ir siūlo.
Apie Stambulo konvencijos ratifikavimą Lietuvoje plačiau bus kalbama šių metų Nacionaliniame žmogaus teisių forume. Diskusijos „Stambulo konvencijos ratifikavimas – misija (ne)įmanoma?“ bus galima klausytis gyvai Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (būtina registracija) arba tiesiogiai www.lrt.lt portale bei nztf.lt.
